Dainora Kaniavienė. Kryžkelės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kryžkelės kasdien. Su vienais pakeliui, su kitais – ne. Kasdien atsikeli ir nežinai, kur šiandien suksi. Tyla viduje kalba. O platumos aplink taip vilioja. Tik, bėda, negali gyventi šešių gyvenimų išsyk. Tenka rinktis. Tik su kuo pakeliui?

Ana irgi taip gyvena. Kryžkelėse. Savo. Kitų. Kaimynės. Ir Jono Karulių. Vienus sprendimus ji daro pati, kitus yra priversta priimti. Nes juk ne vienas saule mėgaujiesi šioje žemėje. Ir debesys ne tik tavo. Kad ir kiek norėtum tuo įtikėti pseudopsichologinių knygų perskaitęs vakarais, o pirštelius rytais apvaliai sujungęs, oriai riestainio skylę ištaisydamas, manyti. Vienas delnas, du pirštai ir še tau – jungtis, verta lango, pro kurį gali žiūrėti, tačiau tik ribos čia. Tavo ribos. Pasaulis visai nesusitraukė dėl to. Sprendimas matyti būtent taip – Anos.

Ir vieną rytą, tekant saulei, tyla viduje skambėjo. Smuikeliu. Visos stygos virpėjo. Mums pakeliui?

Tačiau tai buvo tik pjūklas. Jonas intensyviai pjovė malkas po langais. Iš pat ryto! Šis jo rytas prasidėjo kur kas anksčiau negu kiti. Tai pirmyn, tai atgal judėjo Jono ranka laikydama pjūklo rankeną, o medžio šaka, neatlaikiusi metalo bučinio, iro, iro, kol galiausiai pasidavė. Krito. Glėbin sudėjęs krūvikę Jonas lėtai pėdino trobon.

Anos skruostu riedėjo ašara. Šitaip skaudėjo. Pirštų pagalvėles. Ir virpesį.

O randas perdien vis traukėsi. Vėjas plaikstė pjuvenas. Tuštuma. Tai jo pasirinkimas, kuris skaudėjo jai. Delnuose stiręs žvilgsnis, stingo apvalioje riboje. Tyla geriau už muziką. Tik ne smuikas.

Ir vis tiek visą dieną šaknimis liepa traukė vandenį šakoms, šaknimis gėrė drėgmę taip reikalingą gyvenimui. Būčiai. Be Jono. Kaip ir Ana gyveno.

Jonas kišo pečiun. Grūdo smūgiuodamas. Liepsna laižė jo sugrubusias rankas, bet namuose vis tiek šalo. Trobikę apkabino juodo rūko tirščiai. Be vėjo sukosi. Supamojoje sėdėjo sena motina. Lingavo žilą galvą, metų našta kas minutę vis labiau svėrė pečius. Ir stora vilnonė skraistė išsiilgtos taip šilumos nedovanojo. Drėgmė šaltyje privertė žvarbti. Senatvę. Tyla blaškėsi ugnyje, neturėjo sau vietos. Duso.

– Šilčiau?

– Šilčiau.

Skruostu ridenosi ašara. Jam. Vienatvė stingdė širdį. Žvilgsniu tyrinėdamas lubas susimąstė, gal mums pakeliui?

O jų vaikas seniai jau tylėjo. Buvo taip šalta, kad vieną rytą tiesiog sustingo romi šypsena. Liovėsi verkęs. Tą vienintelę naktį, leidęs jam ir jai sudėti bluostą po ilgos ligų išvargintos kasdienybės. Subiro pasaulis dalimis rytą saulei tekant. Ir jokie vilties sapnai daugiau Jono nebelankė. Dėl šviesesnės būties. Jis tik kasryt kūrė pečių. Kasryt saulei tekant vis kišo ir kišo malkas, kol deginantis skausmas priversdavo atitokti – šilčiau.

Senoji Karulienė jaunosios daugiau nebematė. Su vėjais išėjo. Kur? Su vėjais, patvirtina, darsyk senoji Karulienė. O Jonas, Jonas – vienišas, nors savyje turi visą pasaulį, tiesa, suskilusį.

– Šilčiau?

– Šilčiau...

Pilkas dangus suplyšo. Užlaistys skausmą. Ir tylą.

Geltonai žaliai violetiniai raudonas skėtis šypsojos debesims. Tai Ana ėjo namo. Lašiukai vogčiomis čiuožė nugara lietpalčiu žemėn. O ji skubėjo. Sustoti pailsėti. Taip dabar vadinasi jogos treniruotės. Tarp plytelių sruvo vanduo. Klausydama rimo. Tik atmintį drėskė ryto garsai. Gal mums pakeliui?

Dvi ašaros šiandien riedėjo. Skaudėjo būti. Ir viena sekluma būtų pratrūkusi, jei tik galėtų, jei tik galėtų... Bet dykuma seniai tik smėlio tyrai. Ir raukšlių takai sausi žvarbo. Tykiai liudijo sielvartą.

Draugai