Intertekstualumas, pomėgis žongliruoti stiliumi ir teritorija be ribų ir laiko, kurioje nardo it žuvis vandenyje –novelėje „Žiurkių policininkas“ Roberto Bolaño (1953–2003) darsyk atsiskleidžia kaip genialus pasakotojas ir sykiu su savo herojumi jaučiasi stiprūs ir pasitikintys tuo, ką daro. O ši novelė – įtaigi visuomenės gyvenimo kronikos metafora. Romano „2666“ aidai su gerai pažįstama grėsmės atmosfera, kai tvyro prieblanda, neaiški baimė bei korumpuotos policijos savivalė. 

Istoriją pasakoja žiurkėnas Pepė el Tira, policininkas, kuriam įdomu klaidžioti apleistais kanalizacijos vamzdžiais, kur paprastai niekas nešniukštinėja, ieškoti plėšrūnų sudraskytų žiurkių palaikų ir pristatyti juos į policijos nuovadą. Kartą radęs kūdikio lavonėlį ir dingusios jaunos žiurkės palaikus jis nujaučia, kad už to slypi labai rimti dalykai. Jis pradeda tyrimą ir paaiškėja, kad iš tiesų žudikas yra žiurkė. Tai viską keičia, nes iki šiol tikėta, kad žiurkės niekada nežudė viena kitos. Visi nusprendžia, kad Pepė el Tira išprotėjo.

Kiekviena Pepės el Tiros pasakojimo detalė metaforiškai atskleidžia graužikų susikurtą bendruomenę, identišką dabartinei mūsų visuomenei. Žiurkės darbuojasi kanalizacijoje, o jų tikslas – apsirūpinti maistu ir susirasti gyventi tinkamas erdves. Pagrindinio veikėjo teta Chosefina (aliuzija į Franzo Kafkos personažą) darbščiųjų žiurkių laikoma savotiškai „neįgalia“, nes mėgo muziką ir poeziją, dėl to jos šalinamasi, nes kultūra masėms atrodo tik bergždžias laiko gaišimas. Po žinios, kad žiurkės ėmė žudyti gentainius, gresia visuotinis skandalas. Pepė atsiduria pavojuje ir po atvirų grasinimų jam tenka apsimesti, kad nieko neįvyko – toks pažįstamas autoritarizmo ir valdžios veidmainystės simbolis.

Pjesę pagal šią novelę tuo pačiu pavadinimu 2014 m. Madrido teatre „Teatro la Abadía“ režisavo Álexas Rigola.

Vertėja

 

Roberto Bolano. Vido Drėgvos piešinys

 

 

skiriu Robertui Amutio ir Chrisui Andrews

 

Aš vardu Chosė, pažįstami vadina Pepe, o kiti – dažniausiai tie, kurie nebuvo susidūrę arba nepalaiko artimo ryšio, – mane vadina Pepe el Tira. Pepė – tai draugiškas, šiltas malonybinis deminutyvas, kuris manęs nei menkina, nei aukština ir, jei taip galima sakyti, reiškia ne abstrakčią, o tikra meile ir simpatija grįstą pagarbą. Šiomis grįsta ir pravardė, toji uodega arba kupra, kurią priėmiau be jokio vargo ir nemurmėdamas, iš dalies todėl, kad ji niekada arba beveik niekada netariama mano akivaizdoje. Pepė el Tira – tai tarsi savavališkai į vieną tamsų maišą suversta meilė ir baimė, geismas ir įžeidimas. Iš kur atsirado žodis Tira? Jis kilęs nuo „tirono, tironės“, kurie elgiasi kaip tinkami, niekam neatsakingi už savo veiksmus ir mėgaujasi savo nebaudžiamumu. Bet kas vis dėlto yra tira? Mano gentyje tira yra policininkas. Mane vadina Pepe el Tira, nes esu policininkas – darbas, kaip ir bet kuris kitas, tačiau mažai kas nori jį dirbti. Jei stodamas į policiją būčiau žinojęs tai, ką žinau šiandien, kaži ar būčiau ryžęsis tokiam žingsniui. Kas mane paskatino tapti policininku? Šį klausimą užduodu sau dažnai, ypač pastaruoju metu, bet įtikinamo atsakymo iki šiol neradau. 

Tikriausiai jaunystėje buvau kvailesnis už kitus. Galbūt tai buvo nusivylimas meile (tik negaliu prisiminti, ar tuo metu buvau ką nors įsimylėjęs) arba lemtis, žinant, jog esu kitoks negu visi, todėl ieškojau vienišiui tinkamo amato, kad galėčiau valandų valandas leisti absoliučioje vienatvėje, bet ir užsidirbti, kad netapčiau našta savo genčiai.

Tada reikėjo policininko, ten ir nuėjau, o viršininkai, vos mane pamatę, nedelsiant pasiūlė darbą. Kai kas (o gal ir visi, nors ir stengėsi apie tai neužsiminti) iš anksto žinojo, kad esu vienas iš dainininkės Chosefinos la Kantoros sūnėnų. Mano broliai ir pusbroliai, kiti jos sūnėnai ir dukterėčios, niekuo ypatingu nepasižymėjo ir buvo laimingi. Aš irgi savaip ta laime džiaugiausi, bet mano kraujo ryšys su Chosefina buvo akivaizdus, ne veltui gavau jos vardą. Galbūt ryšys ir nulėmė viršininkų sprendimą mane pasamdyti. O galbūt pirmąją dieną buvau vienintelis atėjęs. Galbūt jie būgštavo, kad daugiau niekas nepasirodys, ir pamanė, kad jeigu ilgai dels, persigalvosiu. Tiesą sakant, nežinau, nė ką galvoti. Vienintelis tikras dalykas – kad tapau policininku, ir nuo pirmos dienos leidausi klajoti požeminiais nuotėkų vamzdžiais, kartais pagrindiniais vamzdynais, kuriais teka vanduo, kartais papildomais, su mano genties nuolat rausiamais tuneliais, kuriais galima pasiekti kitus maisto šaltinius arba pabėgti, jungiančiais labirintus, šie, žvelgiant iš šalies, atrodo beprasmiai, bet neabejotinai yra reikšmingi, nes yra mano genties judėjimo ir išgyvenimo sistemos dalis.

Kartais iš dalies dėl to, kad tai buvo mano darbas, iš dalies – dėl nuobodulio nuklysdavau nuo pagrindinių ir papildomų vamzdynų į užakusius vamzdžius – uždaras zonas, kur šmirinėdavo tik mūsų žvalgai arba mūsų kuopos vyrai, dažniausiai vieni, bet kartais lydimi savo šeimų, savo paklusnių atžalų. Paprastai ten nebūdavo nieko, tik bauginantys garsai, bet kartais, atsargiai tykindamas po šias niūrias vietas, aptikdavau kokio žvalgo, verslininko arba jo vaikų palaikus. Iš pradžių, kai dar buvau nepatyręs, šie radiniai mane šiurpindavo, taip išsigąsdavau, kad vos pajėgdavau atgauti kvapą. Tada auką ištempdavau iš apleistų tunelių ir vilkdavau į policijos nuovadą, kurioje niekada nerasdavau nė gyvos dvasios. Ten stengdavausi savo jėgomis ir kiek įmanoma tiksliau nustatyti mirties priežastį. Tada eidavau pasikviesti koronerio, kuris, jei būdavo gero ūpo, ką nors užsimesdavo arba persirengdavo ir, pasičiupęs portfelį, bindzindavo paskui mane į nuovadą. Palikęs jį su lavonu ar lavonais grįždavau į darbą. Paprastai mano genties policininkai, radę kokius nors palaikus, į nusikaltimo vietą nebegrįžta: iš paskutiniųjų stengiasi įsilieti į kolegų būrį ir prasiblaškyti, griebiasi kokios veiklos ar užmezga pokalbius, bet aš buvau kitoks – man visai patiko grįžti darsyk ir apžiūrėti nusikaltimo vietą, paieškoti smulkmenų, kurių galbūt nepastebėjau, atsekti nelaimingųjų aukų pėdsakais arba labiau pašniukštinėti (žinoma, kuo atsargiausiai) ta kryptimi, iš kur jie vedė. 

Po kelių valandų grįžęs į nuovadą rasdavau koronerio prie sienos priklijuotą ataskaitą. Mirties priežastys: perrėžtos gerklės, nukraujavimai, nuplėštos kojos, sutraiškyti kaklai, nes be kovos mano bičiuliai niekada nepasiduodavo, jie kaudavosi iki paskutinio atodūsio. Žudikas dažniausiai būdavo į kanalizaciją atklydęs plėšrūnas, gyvatė, kartais net aklas aligatorius. Persekioti juos buvo beprasmiška: tikėtina, po kurio laiko jie padvės iš bado. 

Per pertraukas eidavau paplepėti su kitais policininkais. Pažinojau vieną, jau nukaršusį, amžiaus ir darbo išvargintą senį, kuris pažinojo mano tetą ir mėgo apie ją pasakoti. Jis sakė, kad Chosefinos niekas nesuprato, bet visi ją mylėjo arba apsimetinėjo mylį, ir ji buvo laiminga arba dėdavosi tokia. Šie žodžiai, kaip ir daugelis kitų, kuriuos tarė senasis policininkas, man skambėjo tarsi kažkokia paukščių kalba. Niekada nesupratau muzikos – su ja mes susiduriame itin retai. Po teisybei, nepraktikuojame visai, tad beveik visiškai nesuprantame meno. Kartais pasitaiko žiurkių, kurios, pavyzdžiui, piešia, arba žiurkių, kurios rašo eilėraščius ir mėgsta juos deklamuoti. Paprastai iš jų nesišaipome. Priešingai, mums jų gaila, žinome, kad gyvenime jos pasmerktos vienatvei. Kodėl vienatvei? Nes mūsų gentyje menas ir meno kūrinio stebėjimas yra nesuprantamas ir beprasmis užsiėmimas, todėl tokių išimčių arba išsišokėlių nedaug, ir jei, pavyzdžiui, atsiranda vienas kitas poetas ar tiesiog deklamuotojas, kitas poetas ar deklamuotojas greičiausiai gims tik kitoje kartoje, tad poetas nebetenka galbūt vienintelės būtybės, kuri galėtų įvertinti jo pastangas. Tai nereiškia, jog mūsų gentis kartais nestabteli kasdienybės šurmulyje ir poeto nepasiklauso, jie netgi jam paploja arba pateikia siūlymą, kad deklamuotojui būtų leista gyventi nedirbant. Priešingai, darome viską, kas nuo mūsų priklauso (nors tai nėra daug), kad tam išsišokėliui, kitokiam nei mes, parodytume tariamą prielankumą ir simpatiją, juk aišku, kad jis tėra būtybė, kuriai trūksta dėmesio. Nors ilgainiui, visos iliuzijos ir apgaulingi manevrai subliūkšta it muilo burbulas. Gyvename kolektyve, o kolektyvui reikia tik kasdienio darbo ir nuolatinio kiekvieno jo nario užimtumo siekti tikslo, kuris nepriklauso nuo individualių troškimų ir kuris vis dėlto yra vienintelis dalykas, užtikrinantis mūsų, kaip individų, egzistavimą.

Iš visų menininkų, kuriuos turėjome, arba bent jau iš tų, kurie mūsų atmintyje išlieka kaip trupantys abejonių griaučiai, be jokios abejonės, garsiausia buvo mano teta Chosefina. Didinga tuo, kad reikalaudavo iš mūsų beprotiškai daug, ir tas didingumas, netelpantis į jokius rėmus, mano genties narius priversdavo paklusti ar bent apsimesti, kad paklūsta jos užgaidoms.

Senasis policininkas mėgo apie ją kalbėti, bet jo prisiminimai, kaip netrukus supratau, buvo blankūs it cigarečių popierėliai. Kartais sakydavo, kad Chosefina buvo nutukusi tironė, su kuria reikėjo ypatingos kantrybės arba ypatingo pasiaukojimo – dviejų savybių, turinčių ne vieną sąlyčio tašką, ir tų savybių mums netrūko. Kitais atvejais sakydavo, kad Chosefina buvo lyg šešėlis, kurį jis, tuomet dar vaikėzas, ką tik pradėjęs dirbti policijoje, matė tik probėgšmais. Virpantis šešėlis, lydimas keistų cypavimų, anuomet sudariusių visą jos repertuarą, galėdavusių ne tik išvesti iš kantrybės, bet ypač nuliūdinti kai kuriuos pirmoje eilėje sėdinčius žiūrovus, žiurkes ir peles, kurių jau nebeprisimename ir kurie galbūt vieninteliai kažką įžvelgė mano tetos muzikinėje kūryboje. Turbūt nė patys nežinojo – ką. Kažką, neaišku ką, lyg tyvuliuojančią tuštumą. Kažką, kas galbūt miglotai priminė poreikį ėsti ir dulkintis arba norą miegoti, kuris kartais mus priveikia, nes be paliovos dirbantiems kartais reikia pamiegoti, ypač žiemą, kai temperatūra krenta lyg lapai nuo medžių, kaip sakoma išorės pasaulyje, ir mūsų sustirę kūnai prašosi šilto kampelio šalia kitų gentainių, mūsų kailiais šildomos skylės, pažįstamų judesių ir garsų, kurie nėra nei nešvankūs, nei taurūs, tai tik mūsų naktinė rutina arba tai, ką iš praktinių sumetimų priverčiame vadinti naktiniu gyvenimu.

Policininko darbe du kebliausi dalykai yra miegas ir šiluma. Pareigūnai dažnai miega vieni, laikinuose urvuose, kartais nepažįstamoje teritorijoje. Žinoma, kai tik galime, stengiamės šio įpročio atsikratyti. Kartais susispiečiame savo urvuose, vieni policininkai prie kitų, visi tylime užsimerkę, tik ausys stačios ir šnervės plačios. Tai nutinka retai, bet visgi pasitaiko. Dažniausiai sulendame miegoti pas tuos, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvena teritorijos pakraščiuose. Žinoma, mus priimti jiems savaime suprantamas dalykas. Kartais palinkime labos nakties ir išvargę nugrimztame į ramų ir jaukų miegą. Kitąsyk tik burbtelime savo vardą, nes gentainiai žino, kas mes esame, ir mūsų nebijo. Gerai mus priima. Jie netriukšmauja ir nerodo džiaugsmo ženklų, bet ir nevaro iš savo urvų. Kartais kas nors mieguistu balsu sumurma „Pepė el Tira“, aš atsakau „taip, taip, labos nakties“. Tačiau po kelių valandų, kai visi dar miega, keliuosi ir grįžtu į darbą, nes policininko darbas niekada nesibaigia ir mūsų miego grafikas turi būti derinamas su nuolatiniu budėjimu. Mūsų, kaip policininkų, darbas kanalizacijos vamzdynuose reikalauja didžiausio susitelkimo. Dažniausiai nieko nematome, su niekuo nesusitinkame, galime eiti pagrindiniais bei papildomais takais ir mūsiškių išraustais tuneliais, dabar jau apleistais, ir pakeliui nesusidurti su jokia gyva būtybe.

Tačiau šešėlius, garsus, į vandenį krentančius daiktus, tolimus šūksnius ir pastebime, ir išgirstame. Iš pradžių, kai esi dar jaunas policininkas, šie garsai kaskart šokiruoja. Tačiau laikui bėgant prie jų pripranti ir, nors stengiesi išlikti budrus, baimę prisijaukini, priimi į kasdienybę, vadinasi, tiesiog pamiršti. Yra netgi tokių, kurie užakusiuose vamzdžiuose užmiega. Pats tokio nesu sutikęs, bet senoliai dažnai pasakoja istorijas, kai koks nors anų laikų policininkas, užsinorėjęs miego, iš tikrųjų priguldavo tiesiog užakusiame vamzdyje. Kiek šiuose pasakojimuose tiesos, o kiek sąmojo? Nežinau. Dabar joks policininkas nedrįsta ten miegoti. Užakę vamzdžiai – tai vietos, kurias dėl vienokių ar kitokių priežasčių visi užmiršo. Rausiantieji tunelius, aptikę tokį užakusį vamzdį, tunelį užpila. Kalbama, kad ten lašas po lašo sunkiasi nuotekų vanduo, todėl tvaikas beveik nepakeliamas. Drąsiai galima teigti, jog mūsiškiai užakusiais vamzdžiais naudojasi tik perbėgti iš vienos teritorijos į kitą. Greičiausiai jas galima pasiekti plaukte, tačiau plaukioti tokioje vietoje pavojingiau nei kitur. 

Mano tyrimas kaip tik ir prasidėjo užakusiame vamzdyje. Kartą atbėgo grupė mūsiškių, priešakinis būrys (kuris ilgainiui tiek išaugo, kad įsitvirtino net už teritorijos ribų) ir pranešė, kad dingo vieno žiurkių veterano duktė. Kol pusė grupės darbavosi, kiti leidosi i paieškas. Toji mergina, Eliza, pasak giminaičių ir draugų, buvo ne tik labai graži bei stipri, bet ir guvaus proto. Tiksliai nežinau, ką reiškia guvus protas. Miglotai siejau jį ne su smalsumu, o su džiugesiu. Tą dieną buvau nusivaręs nuo kojų, o kai su vienu jos giminaičiu iššukavę apylinkes nieko nepešėme, įtariau, kad vargšė Eliza tapo kokio nors plėšrūno, kurių šmirinėdavo aplink naująją koloniją, auka. Ieškojau plėšrūno pėdsakų. Radau vien senus pėdsakus, įrodančius, kad prieš atvykstant mūsų priešakiniam būriui, tuo keliu praeita ir kitų būtybių.

Galiausiai aptikau šviežio kraujo žymes. Elizos giminaičiui liepiau grįžti į urvą, toliau šmirinėjau vienas. Kraujo žymės buvo ypač keistos: prie pat kanalo pradingusios vėl atsirasdavo už kelių metrų (kartais už daugybės metrų), bet ne kitapus kanalo, tai būtų visai suprantama, o toje pačioje pusėje, kur buvo pradingę. Jei neketinta perplaukti kanalo, kodėl tiek vietų dryžiai pradingsta prie vandens? Kita vertus, žymės buvo vos pastebimos, todėl iš pirmo žvilgsnio plėšrūno, kad ir kas jis būtų, atsargumas atrodė perdėtas. Netrukus priėjau užakusį kanalizacijos vamzdį.

Įbridau į vandenį ir nuplaukiau link pylimo, ilgainiui suplakto iš šiukšlių ir nuosėdų. Prie jo išlipau į purviną pakrantę. Tolėliau, viršum vandens, pamačiau dideles kanalizacijos angos grotas. Akimirką išsigandau, kad galiu susidurti su plėšrūnu, tykančiu kur nors kampe arba puotaujančiu prie nelaimingos Elizos kūno. Bet aplink buvo tylu, ir aš patraukiau tolyn.

Jos palaikus aptikau netrukus, palyginti sausoje kanalizacijos vietoje, šalia kartoninių dėžių ir maisto skardinių.

Elizai buvo perrėžta gerklė. Jokių kitų žaizdų nesimatė. Šalia, skardinėje, gulėjo žiurkės jauniklio palaikai. Apžiūrėjau – miręs maždaug prieš mėnesį. Apsidairęs aplinkui neradau nė menkiausio plėšrūno pėdsako. Kūdikio skeletas buvo nepaliestas. Nelaimingosios Elizos kakle žiojėjo gili žaizda, kuri ją ir pribaigė. Pradėjau galvoti, kad tai galbūt visai ne plėšrūnas. Tada užsikėliau merginą ant nugaros, o kūdikį įsikandau stengdamasis, kad aštrūs dantys nepažeistų jo odos. Iš užakusio vamzdžio grįžau į priešakinio būrio urvą. Elizos motina buvo stambi ir stipri, priklausė tiems mūsų gentainiams, kurie gali pasipriešinti katinui, tačiau, pamačiusi dukters kūną, ji palūžo ir taip ilgai raudojo, kad privertė savo bičiulius raudonuoti. Parodžiau kūdikio palaikus ir paklausiau, ar ką nors apie jį žino. Niekas nieko nežinojo, joks mažius nebuvo dingęs. Turiu pristatyti abiejų palaikus į policijos nuovadą, pasakiau. Išsikviečiau pagalbą. Elizos motina nešė dukters palaikus. Aš nešiau kūdikį. Kai išėjome, priešakinis būrys vėl ėmėsi darbo, rausė tunelius, šniukštinėjo maisto.

Šį kartą nuėjau atsivesti koronerio ir likau su juo, kol baigė apžiūrėti abu lavonus. Šalia mūsų mieganti Elizos motina vis kažką susapnuodavo, todėl kartkartėmis jai išsprūsdavo nerišlūs ir nesuprantami žodžiai. Po trijų valandų koroneris jau buvo išsiaiškinęs, ką man pasakys, ir tik patvirtino mano spėjimą. Kūdikis mirė iš bado. Eliza mirė nuo žaizdos kakle. Ar žaizda galėjo būti gyvatės įkandimas? Nemanau, pasakė koroneris, nebent dar mums nematytos. Ar žaizda galėjo būti aklo aligatoriaus įkandimas? Tai neįmanoma, pasakė koroneris. Nebent žebenkšties. Šiomis dienomis kanalizacijoje dažnai pastebi žebenkščių. Mirtinai persigandusių, pridūriau. Tikrai, pritarė koroneris. Dauguma jų miršta nuo išsekimo. Jos pasiklysta, nuskęsta ir jas suėda aligatoriai. Pamirškime žebenkštis, pasakė koroneris. Paklausiau, ar Eliza priešinosi savo žudikui. Koroneris ilgai žiūrėjo į jaunos moters palaikus. Ne, pasakė jis. Taip ir maniau, atsidusau. Mums kalbantis pasirodė dar vienas policininkas. Priešingai nei mano, jo pamaina buvo rami. Pažadinome Elizos motiną. Koroneris atsisveikino ir išėjo. Tai viskas baigta? – paklausė motina. Viskas baigta, pasakiau. Motina padėkojo ir išėjo. Paprašiau partnerio padėti atsikratyti Elizos palaikų.

Nunešėme juos į kanalą, kur srovė veržliausia, ir numetėme. Kodėl pasilikai kūdikio palaikus? – paklausė partneris. Nežinau, noriu juos ištirti, gal ką nors praleidome. Tada jis sugrįžo į savo teritoriją, o aš – į savo. Kiekvienai sutiktai žiurkei užduodavau tą patį klausimą: Gal žinote, ar kas nors pasigedo kūdikio? Atsakymų buvo įvairių, bet paprastai mūsų gentainiai rūpinasi savo mažyliais ir tai, ką žmonės kalbėjo, iš tiesų buvo gandai. Kojos vėl nuvedė mane prie pasienio ruožo, visi darbavosi prie tunelio, įskaitant Elizos motiną, kurios stambus ir tuklus kūnas vos tilpo į plyšį, bet dantys ir nagai vis tiek rausdavo geriau už kitus.

Nusprendžiau grįžti prie užakusio vamzdžio ir darsyk pašniukštinėti, gal kažko nepastebėjau. Ieškojau pėdsakų, bet nieko neaptikau. Jokių smurto požymių. Jokių gyvybės ženklų. Juk aišku kaip dieną, kad kūdikis pats čia patekti negalėjo. Ieškojau maisto likučių, išdžiūvusių išmatų, urvo, bet nesėkmingai.

Staiga išgirdau silpną pliaukšėjimą. Šmurkštelėjau už kampo. Po akimirkos pamačiau, kaip vandens paviršiuje išnyra balta gyvatė. Ji buvo stora, maždaug metro ilgio. Mačiau, kaip ji porą kartų pasineria ir vėl pasirodo. Paskui labai atsargiai išniro iš vandens ir nušliaužė palei krantą, šnypšdama panašiai kaip dujų vamzdis. Mano gentainiams ji ir buvo dujos. Priartėjo prie mano slėptuvės. Iš jos pozicijų tiesioginis puolimas buvo neįmanomas, o tai man labai pravertė, nes turėjau laiko pasprukti (bet atsidūręs vandenyje būčiau lengvas grobis) arba suleisti dantis į jos kaklą. Tik tada, kai gyvatė, nepastebėjusi manęs, pasišalino, supratau, kad ji buvo akla, palikuonė tų gyvių, kuriuos pasibodėję žmonės nuleidžia į klozetą. Akimirką man jos pagailo. Iš tikrųjų ji tik netiesiogiai man pasitarnavo. Įsivaizdavau, kaip jos tėvai ar proseneliai neria begaliniu kanalizacijos vamzdynu, įsivaizdavau juos, paklaikusius nuo kanalizacijos tamsos, nežinančius, ką daryti, pasiruošusius mirti arba kentėti, įsivaizdavau ir keletą tų, kurie išgyveno, įsivaizdavau juos, prisitaikiusius prie pragaro dietos, sutelkusius visas savo jėgas, miegančius ir mirštančius nesibaigiančiomis žiemos dienomis.

Matyt, baimė sužadina vaizduotę. Kai gyvatė pasišalino, vėl nuėjau prie užakusio vamzdžio. Nepastebėjau nieko neįprasto.

Kitą dieną dar kartą pasikalbėjau su koroneriu. Paprašiau pakartotinai apžiūrėti kūdikio palaikus. Iš pradžių jis pažvelgė į mane lyg į beprotį. Dar jų neatsikratei? – nesuprato jis. Ne, noriu, kad darsyk juos apžiūrėtum. Galiausiai pažadėjo tai padaryti, jei tik tą dieną nebus labai daug darbo. Kol laukiau galutinės koronerio išvados, patruliuodamas ieškojau šeimos, kuri tą mėnesį neteko kūdikio. Deja, mūsų žmonės, ypač gyvenantys pakraščiuose, dėl darbinės veiklos buvo priversti nuolat judėti, todėl galbūt mirusio kūdikio motina dabar jau už kelių kilometrų užsiėmusi tunelių kasimu arba maisto paieškomis. Nesunku spėti, kad man nepavyko rasti nieko naudingo. 

Grįžęs į policijos nuovadą radau du raštus: koronerio ir savo tiesioginio viršininko. Pastarasis manęs klausė, kodėl dar neatsikračiau kūdikio palaikų. Koronerio apžiūra patvirtino pirminę išvadą: ant kūno žaizdų nerasta, mirtis ištiko nuo bado ir galbūt nuo šalčio. Jaunikliai sunkiai pakelia tam tikras aplinkos sąlygas. Ilgai mąsčiau. Kūdikis, kaip ir visi tokioje situacijoje atsidūrę kūdikiai, klykė iki užkimimo. Kaip jo klyksmas galėjo nepritraukti plėšrūno? Žudikas pagrobė kūdikį, paskui nuklydo su juo nepažįstamais koridoriais iki užakusio vamzdžio. Ten palikęs kūdikį laukė, kol šis numirs, taip sakant, natūralia mirtimi. Ar gali būti, kad tas pats tipas, kuris pagrobė kūdikį, vėliau nužudė Elizą? Labai tikėtina.

Tada man kilo klausimas, kurio neuždaviau koroneriui, todėl atsistojau ir nuėjau jo ieškoti. Pakeliui sutikau daugybę savimi pasitikinčių, linksmų žiurkių, kurios, užsiėmusios savo rūpesčiais, sparčiai zujo tai šen, tai ten. Kai kurios mane maloniai pasveikino. Kažkas pasakė: „Žiūrėkit, Pepė el Tira.“ Jaučiau tik pro mano kailį pradėjusį sunktis prakaitą, tarsi būčiau ką tik išlipęs iš užakusiame vamzdyje užsistovėjusio vandens.

Radau koronerį miegantį su dar penkiomis ar šešiomis žiurkėmis, visos jos, sprendžiant iš nuvargimo, buvo gydytojos arba medicinos studentės. Kai pavyko jį pažadinti, jis įsistebeilijo į mane taip, lyg nepažinotų. Per kiek dienų jis mirė? – paklausiau. Chosė? – nustebo koroneris. – Ko nori? Per kiek dienų kūdikis miršta iš bado? Mudu išėjome iš urvo. Netinkamu metu tapau patologu, suniurnėjo koroneris. Tada susimąstė. Tai priklauso nuo kūdikio fizinės būklės. Kartais dviejų dienų daugiau nei pakanka, bet stiprus, gerai pamaitintas kūdikis gali ištverti penkias ir daugiau dienų. O negėręs? Jau mažiau. Nesuprantu, kur tu lenki, burbtelėjo koroneris. Ar jis mirė iš bado, ar iš troškulio? – paklausiau. Iš bado. Esi tikras? Kiek tik įmanoma tokiu atveju, kaip šis, pasakė koroneris.

Grįžęs į policijos nuovadą pradėjau galvoti: kūdikis buvo pagrobtas prieš mėnesį ir tikriausiai mirė per tris ar keturias dienas. Tomis dienomis jis turėjo be perstojo klykti. Bet tie garsai nepritraukė jokio plėšrūno. Dar kartą sugrįžau į užakusį vamzdį. Šį kartą žinojau, ko ieškoti – skuduro. Ir netrukus radau. Visą agonijos laiką kūdikiui buvo užkimšta burna. Nors ne, ne visą. Kartkartėmis žudikas ištraukdavo kamšalą ir duodavo jam vandens arba jį sudrėkindavo. Pasiėmęs tai, kas liko iš skuduro, išėjau.  

Policijos nuovadoje manęs laukė koroneris. Ką dabar suradai, Pepe? – paklausė mane pamatęs. Skudurą, pasakiau ir padaviau jam nešvarią skiautę. Koroneris kelias sekundes jį apžiūrinėjo, bet nelietė. Ar kūdikio palaikai tebėra čia? Linktelėjau. Atsikratyk jų, pasakė jis, žmonės jau pradeda murmėti. Murmėti ar kelti klausimus? – paklausiau. Tai tas pats, pasakė koroneris ir atsisveikino. Pasijutau neturįs ūpo dirbti, bet susiėmiau ir išėjau į lauką. Be paprastų nelaimingų atsitikimų, nuolat piktybiškai lydinčių mūsų gentį, mano pamainos patruliavimas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Grįžęs į policijos nuovadą, po kelias valandas trukusio sekinančio darbo, kūdikio lavonėlio atsikračiau. Kelias dienas nieko svarbaus neįvyko. Buvo plėšrūnų aukų, nelaimingų atsitikimų, senų tunelių griūčių, kelis mūsiškius pražudė nuodai, kol suradome būdą juos nukenksminti. Mūsų istorija – tai kasdienės pastangos išvengti galybės mūsų kelyje pasitaikančių spąstų. Rutina ir atkaklumas. Palaikų surinkimas ir įvykių registravimas. Dienos tekėjo ramiai ir vienodai. Kol aptikau dviejų jaunų žiurkių, patelės ir patino, palaikus.

 

Bus daugiau

 

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

 

„El Gaucho Insufrible “, 2000.