Jakubas Ekieris (g. 1961) – lenkų poetas ir vertėjas. Gyvena Varšuvoje. Išleido keturias poezijos knygas, yra išvertęs Bertoldo Brechto, Paulo Celano, Franzo Kafkos ir kitų autorių kūrybos, apdovanotas įvairiomis premijomis. Šių metų birželį lankėsi Lietuvoje kartu su Lenkijos PEN klubo delegacija, dalyvavo poezijos vakare Kaune, Maironio muziejuje.

tai

nepasikartos kartojo abu
virš grūdėtos duonos

ji piešė gervę ir garnį jis kaitaliojo žodžių
tvarką kartais jie žiūrėjo penkiolikos colių karus
vieną dieną nusipirko žemės

tęsės kvarteras

 

virš tako jonvabaliai

tamsu tarp kamienų visata
palei žemę blyksniai tokius mačiau
penkiametis kai mane vedės tėvas

bevaikis tiesiu ranką ir nieko
nieko tik visata tarp kamienų tamsu
palei žemę priešais mane
prasiskiria žvaigždės

 

naktis ant virtuvinės kėdės

dabar yra be dvylikos keturios
spengianti tyla baigsiu su tais eilėraščiais
ta saujelė per šitiek metų baigsiu
tačiau

kyli iš sapno
keliuosi akimirką matos
du šilti kūnai viename veidrodyje
grįžti
pagaliau baigsiu su eilėraščiais

Mačkių lange nuolat šviesa jie vakaroja
dabar septynios po pusės šeštos baigsiu
ta saujelė per šitiek metų kalbu pernelyg laisvai
nuo vaikystės kvėpuoju pernelyg
sekliai taip tačiau

                            kvėpuoju

po dešiniuoju dangumi
horizonte trys žali kranai
po kairiuoju dangumi
aušra visuose aukštuose apšviečia užuolaidas
o vidury ant kėdės
nepajudėdamas iš vietos

baigiu su eilėraščiais
ir nepabaigiu nepradedu
jau yra

 

tarp kitų

ten užrašinė dar vieniems metams
čia maitinamasis kremas tačiau
prekybos centrai nėra nusistatę prieš mirtį
nors nuo jos siūlo tiek daug taip pat siūlo
glamūrinę arba kasdienę
arba simuliacinę
arba

prekybos centrai nėra nusistatę prieš mirtį
jie šalia kaip savo ruožtu ir visa kita
o šalia viso kito jis ir ji
vienas šalia kito virpantys
du kūnai iš tų
kurie nori į niekur

 

baras prie Farringtono stotelės

eilėraščių mirusiems jau buvo
tačiau nė viename jų ant sienos nekabėjo
drožinėta geltona pelerina nekvepėjo kava
kai su Michaeliu minėdavome
tave

nė viename neatsisveikino
my boss is waiting
neapkabinau jo vėliau perone
nestovėjau lietuje
kuris buvo toks lengvas

 

patamsyje namo laiptais žemyn

motina tėvas mažėja ant slenksčio
kaip ant kranto
atsiskiriu

tyla
sutema

prieš rytą prieš sutemą prieš rytą

 

praeities teritorija

žalioje pievoje prie krematoriumo
juokas pavėsyje ir musė nieko daugiau
išties
neprisimenu po daugelio metų

atmintis miršta neuronuose niekur nėra ir
tos musės lerva kitur gyvena naudojasi
kita gyvybe
žalioje pievoje prie

 

kaip įprastai

sapnavau kad pas tėvus kaip visad
kad motina vaikšto

šmurkštelėjau į kambario šešėlį
spinta su puodeliais kampe
ir kryžius
ir viskas buvo savo vietoj

 

mačiau kaip sėdėjo ant ligoninės lovos

lygiagrečiõs su koridoriaus siena
ir mąsčiau tiek įvykių kad ir netoli
parduotuvėje Marškinių pasaulis tramvajuje nr. 22
atminties institute žolėje tiek įvykių

lygiagrečių kaip stygos fortepijono
prie kurio jau artinasi Oskaras Petersonas
girdžiu iš plokštelės kaip auga ovacijos
vienas ištisinis švilpesys šūksniai ooou

 

Iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka