Barankinas su žmona sėdėjo virtuvėje už stalo ir gėrė arbatą. Retkarčiais Barankinas žvilgčiojo pro langą: štai šaligatviu prabėga baltas gauruotas šunelis, paskui jį pravažiuoja dviratininkas, už jo pasirodo madinga blondinė trumpu aptemtu sijonėliu ir aukštakulniais bateliais. Buvo girdėti, kaip jie kaukši: „Tuk, tuk, tuk.“ Ištaigus apnuogintas blondinės biustas kilnojosi žingsnio taktu aukštyn žemyn.
„Įdomu, kaip ji atrodo iš nugaros?“ – pagalvojo Barankinas.
Iš nugaros blondinė irgi buvo puiki. Įsistebeilijęs Barankinas vos neapvertė vazos su uogiene.
– Ką tu tenai pamatei? – paklausė žmona ir pažvelgė pro langą.
Blondinė, siūbuodama apvaliu užpakaliuku, nutolo.
– Išsidažiusi, kvaišė, velniaižin kokia spalva ir žingsniuoja patenkinta. Mano, kad gražu. Jokio skonio, – nesutrikęs atsakė Barankinas.
– O kaip tau mano spalva? – paklausė žmona, ranka paliesdama šukuoseną.
– Man patinka, – atsakė Barankinas.
– Iš tiesų?
– Netgi labai patinka, – Barankinas nuramino žmoną ir atsivertė laikraštį.
Po kelių minučių Barankinas pakėlė akis nuo laikraščio ir žvilgtelėjo į žmoną. Ši sėdėjo prasižiojusi, laikydama prie burnos šaukštelį su uogiene, ir žiūrėjo į langą. Barankinas pasuko galvą ir pamatė už lango kažkokį stambų žaliūką su trumpikėmis. Judindamas bronzinius raumenis, jis stovėjo prie kelio ir laukė, kol pravažiuos mašinos. Barankinas pažvelgė į savo plonas baltas rankeles ir pavydulingai paklausė:
– Tu ką?
– Pažiūrėk į šitą bulių. Siaubas! Ar tokį išmaitinsi? – žmona irgi nepasimetė.
Iš rusų kalbos vertė Arvydas Valionis