Blogiausia, kad nėra kam ir skųstis – lietuviai neturi humoro jausmo...

Anksčiau sakydavom „jumoro", dabar – „humoro", bet iš esmės reikalai nepasitaisė. Tiek daug kartų tai girdėjau (jog lietuviai neturi humoro jausmo), kad galiausiai susirūpinau – kaip čia yra?

Aš niekam to nesakau, bijau būti išjuoktas, bet aš jį turiu. Nelabai didelį, maždaug trylikos su puse centimetrų, bet vis dėlto... Turiu humoro jausmą ir esmi lietuvis. Negali būti, kad veik per tris milijonus lietuvių būčiau vienintelis, turintis humoro jausmą. Apžvelgiau vieną kitą dešimtį savo pažįstamų žmonių – ir tieji turi. Vieni didesnį, kiti mažesnį, bet turi. Ėmiau domėtis tais, kurie gedulingais veidais įsibėgėję tvirtina, jog lietuviai neturi humoro jausmo, ir paaiškėjo labai įdomių dalykų. Sprendžiant iš kalbų ir laikysenos, matyti, kad patys jie neabejoja, jog yra lietuviai ir turi humoro jausmą. Aš susijaudinau.

Ėmiau skaityti literatūrą. Atradau nemažą būrį kitų lietuvių, kurie turi humoro jausmą: Donelaitis, Stanevičia, Gricius, Janušytė, Beresnevičius, Šaltenis, Dirgėla, Žilinskaitė, Radvilavičiūtė, Kalinauskaitė, Tamošaitis, Erlickas, Jakučiūnas ir panašiai. Tyčia nerašau vardų – jeigu kam neoru šitame sąraše būti, manykit, jog tai tamstų bendrapavardžiai. Be abejo, ne vieną ir ne du būsiu praleidęs, ir mūsų ne milijonai, kaip sakė Aleksandras Blokas, bet vis tiek šis tas. Tai kur, kaip sakoma, šaknys?

Net susirietęs turėjau mąstyti, kol galiausiai man dašuto (niekada nesakykit dašuto, nes lietuvių kalboje priešdėlio da nėra; tik kai kurių lietuvių), žodžiu, galiausiai dašuto – kad ir kiek savo sąrašą tęsčiau, vis tiek mūsų būtų mažuma. Tųjų, kurie yra lietuviai ir turi humoro jausmą. Tiesiog iš principo. O su principais nepasiginčysi. Žinoma, nesakau, kad tokia mažuma, kaip pavyzdžiui, vegetarai, bet vis dėlto... Mažuma, mažuma...

Gal mums vertėtų pakovoti už savo teises? Gal galmėtų (čia Aro, mano seno bičiulio nuo Biržų, labai gražus žodis galmėtų), taigi, gal galmėtų perei­ti kartą kitą Gedimino prospektu su vėliavom, būgnais ir dūdom ir taip įsiteisintumėm visuotinės mugės atmosferoje ir oficialiuose dokumentuose? Kadangi dauguma vėliavų jau užimtos, gal galmėtų (puikus žodis) perimti seniai jau nenaudojamą „Linksmąjį Rodžerį"? Žodžiu, pamąstykime.
Bet ne. Abejonės manęs neapleidžia. Jeigu imtum dabar tuos beveik tris milijonus po vieną kankinti, kad prisipažintų, jog yra lietuvis ir neturi humoro jausmo, turbūt vėl mažuma išeitų. Žmogus greičiau prisipažintų tėvą motiną užmušęs, o ne tai, kad neturi humoro jausmo ar šiaip proto.

Taip išeina, kad ir iš vienos pusės mažuma, ir iš kitos pusės mažuma. Štai tokia, gerbiamas mokesčių mokėtojau, kolizija. Kitaip tariant, šakės. O dar tie mokesčiai...