Jokio stereo.
Darbuojuos viena ausim,
nesugebu būti
tikslus
skirdamas triukšmą ir
tylą.
Ginčai pasiekia mane
iš kairės ar
žingsniuojantį
viduriu gatvės
kai nėra kito
eismo.
Dingsta fonas
ir pusbalsiai.
Dingsta krebždesiai,
šnabždėjimas, lietus,
baltasis triukšmas, duslūs
tonai,
smagios paskalos,
nebent prikiščiau ausį.
Tos istorijos būtinai suka
vakarų kryptimi
link saulėlydžio. Rytų krypties
neturiu.
Išmokau šito
kažkurią iš popiečių
tėvams besikivirčijant, naikinant
vienas kitą,
kai sau slaptavietę
prasimaniau –
stovėt
užkimštom ausim.
Bet dešinė ranka nuslydo –
į nieką.
Nieką?
Angą uždengiau,
užspaudžiau pirštais,
atitraukiau
vieną, kitą. Abi rankas.
Nė vienoje.
Nesuprantu, kodėl
nepravirkau,
nepasiskundžiau niekam
garsui dingus.
Taip netikėtai keista, girdėt ir
jau nebe –
šios paslapties
saldoką skonį
gerai slėpiau,
kol pagaliau
mėnulyje išsilaipino
Armstrongas
ir mūs šeimos pirma
spalvoto televizoriaus dėžutė
transliavo Žemę,
atsispindinčią gaubte
ant astronauto veido –
tikrų tikriausio kito
televizoriaus,
pritvirtinto prie kūno,
šauniausio tarp tėvų visų
pasaulių.
Ar žinojai,
ištariau motinai,
kad tamsioji mėnulio pusė –
begarsė.
Iš anglų kalbos vertė Sonata Paliulytė