Kai burtas mestas,
Likimas tavo – tik balastas.

Po mūsų nors ir tvanas!
Iš avilio išvytas rėkė tranas.

Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas,
Suprasi, kai pasijusi kumpas.

Asilas gražus asilui, o kiaulė kiaulei.
Ir tai nėra jokia apgaulė.

Tebūnie išklausyta ir antroji pusė,
Pareiškė drambliui pritrėkštoji musė.

Barzda filosofu nepadaro,
Net jei iš turtingo esi dvaro.

Arba Cezaris, arba nieko!
Pareiškė kurmis, atsikandęs slieko.

Dvigubai duoda tas, kas greitai duoda
Sudužusį molinį puodą.

Mąstau, vadinas, egzistuoju,
Nors plikas medyje kukuoju.

Kiekvienas yra savo likimo kalvis,
Net jei esi visai bespalvis.

Kieno naudai?
Velniui ar spaudai?

Skaldyk ir valdyk!
Tik niekam nesakyk!

Viskam yra saikas!
Pasodintas ant puoduko, sušuko vaikas.

Iš nieko niekas neatsiranda,
Net jei už nieką gavai į sprandą.

Galima ir iš priešo pasimokyti,
Tik reikia jį pirmiau nujodyti.

Lašas po lašo ir akmenį pratašo,
Paskui už tai ir pinigų paprašo.

Knygos turi savo likimą,
Tarė knyga, papuolus į šiukšlyną.

Per karą mūzos tyli.
Jos parako į burną prisipylė.

P. S.
O kur žadėtos natos?
Mat jas bala, eime išgert arbatos.