Tomas Vaiseta. Naktis

Povilo Andriaus Stepavičiaus nuotrauka
Povilo Andriaus Stepavičiaus nuotrauka

Iš ciklo „Baras“

1. „Kaip jūs pirkote bilietus?“ – šviesiai mėlynus, glot­niai išlygintus marškinius vilkinti moteris susirūpina ir šito susirūpinimo nuo Jono neslepia. Jonas sėdi stik­liniame kube, antrame aukšte, oro uoste. Kai jis atsako, kad bilietus nupirko kelionių agentūra, moters veide tamsų susirūpinimo šešėlį pašviesina nuostaba. Viltė taip pat nustebo, nors rodyti nuostabą vengdavo, tarsi būtų maniusi, kad nuostaba pernelyg intymi, pernelyg atvira emocija, galinti su kitu žmogumi paskatinti užmegzti ryšį, kokio ji nenori. Viltė santūriai priėmė vakarykštį Jono paraginimą pasiimti pasą, po darbo ramiai laukė prie išėjimo, kol atvažiavo taksi automobilis, nerodė džiaugsmo, kai Jonas pasakė, kad jiedu važiuoja į oro uostą. Bet kai jis, norėdamas įrodyti, kad nejuokauja, ištraukė atspausdintus bilietus ir parodė, Viltė paklausė: „Kodėl tu lėktuvo bilietus perki per kelionių agentūrą?“ Jonas galėjo pamanyti, kad ji nori užmegzti su juo artimesnį ryšį, bet klausimas neskambėjo nei atvirai, nei intymiai.

2. Jonas galėjo pamanyti, kad ji nori užmegzti su juo artimesnį ryšį, nes klausimas skambėjo atvirai ir intymiai, nors iš tiesų Kotryna paklausė: „Koks čia alus?“ Nebuvo įmanoma suprasti, ar alaus skonis jai patinka. Gal klausimu nori pasakyti – pagaliau galime išgerti. Jonas pastebėjo jos nekantrumą. Nespėjo lauke surūkyti cigaretės, o ji jau žengė į barą. Po akimirkos jis įkrito pavymui. Visus įeinančius pasitinka dviejų tualetų durys, o dešinėje – apmūsijusios, įėjimą į pagrindinę patalpą dengusios polietileninės juostos. Todėl Kotryna ir Jonas juokauja, kad į pragaro prieškambarį žengusiems dar leidžiama sekundę persigalvoti, apsigręžti ir išeiti. Tik čia Kotryna luktelėjo, tada praskleidė juostas ir smuko gilyn. Jonas iš paskos eidamas matė, kaip nuo lapkričio šalčio įsielektrinę šviesūs Kotrynos plaukai lyg vėjo papūsti slenka nudrengtu polietilenu. Viduje tiršta, bet Kotryna dar iš lauko pastebėjo, kad ant palangės yra vietos, ir iškart nusiyrė ten, palikdama Joną prasiskinti kelią iki baro. Tą akimirką jis išsigąsta savo minties: galėčiau dingti.

3. Tą akimirką jis išsigąsta savo minties: Viltė gali dingti. Šviesiai mėlynus, glotniai išlygintus marškinius vilkinti moteris, rodos, pakartoja: „Ar kelionių agentūra jums nepranešė, kad šis skrydis atšauktas?“ Bet užuot atsakęs Jonas pasisuka ir pro švarią stiklinę sieną žvilgteli į Viltę, sėdinčią apačioje, toje pačioje vietoje, kur jie beveik valandą bergždžiai laukė, kad išvykimo skrydžių lentelėje užsidegs kryptis „Got­landas“. Ji – kaip jam pasirodo – abejingais, beveik apatiškais judesiais kaip tuščią riešuto kevalą radusi voverė maigo iš dėklo ištrauktą fotoaparatą. Pykdamas ant savęs, ant kelionių agentūros, ant atšaukto skrydžio, ant šviesiai mėlynų, glotniai išlygintų marškinių, Jonas mąsto, kad Viltė nori jam parodyti, kas jai iš tikrųjų rūpi. Jis nusiramintų, jei ji akimis jį susirastų ir pamotų.

4. Jis susierzina, kai Kotryna akimis jį susiranda ir pamoja, tarp žmonių viršugalvių išvydusi iškeltas Jono rankas su alaus bokalais. Tarytum ankštoje patalpoje ji būtų radusi netikėtą, sunkiai atrandamą vietą pasislėpti. Jam pasirodo, jog toks gestas labai kvailas – ne todėl, kad žinojo, kur ji nutūpė, bet todėl, kad tokie gestai jam siejasi tik su rūpestingomis motinomis ir įkyriai globėjiškomis tetomis, kurios apgaulingai entuziastingame baro triukšme visai netinka. Kai pasiekia palangę, Jonas jau visai suirzęs, bet šitas jausmas dar kvailesnis už Kotrynos mojavimą, todėl kai ji paklausia: „Koks čia alus?“, jis, lyg būtų suerzintas šito klausimo, murmteli: „Nežinau. Kažkoks.“ Tada jie nutyla, gurkšnoja alų ir pasiduoda užplūstančiai nuotaikai, dėl kurios abu čia atėjo: nėra ką veikti, nėra apie ką kalbėtis, sėdėjimas čia visiškai beprasmis ir nieko nežadantis.

5. „Nėra ką veikti, nėra apie ką kalbėtis, sėdėjimas čia visiškai beprasmis ir nieko nežadantis“, – trečią kartą lėtai, kone skiemenuodama ištaria Viltė, braukdama pirštu per rasotą alaus bokalo stiklą Kopenhagos oro uosto bare, kurio maži spalvoti baldai primena vaikų žaidimų aikštelę. Ji žino, kad yra neteisi, ir Jonas žino, kad ji neteisi, tačiau Vilniaus oro uoste patirtas išgąstis, jog kelionė gali žlugti nė neprasidėjusi, Joną veikia vis dar stipriau nei tolesnė sėkmė – moteris, vilkėjusi šviesiai mėlynus, glotniai išlygintus marškinius, rado kitą skrydį per Kopenhagą, bet lėktuvo čia tenka laukti keturias su puse valandos, – todėl Jonas neturi jėgų jai prieštarauti. Jis mintyse skaičiuoja, kada nusigaus į Visbį – greičiausiai po vidurnakčio. Penktadienio vakaras, bet jis baiminasi, kad jie neras kur užkasti, neras kur išgerti. Paragina Viltę ką nors suvalgyti čia, bent sumuštinį, bent salotų plastmasinėje lėkštėje, net jei neišalkusi. Ji purto galvą ir sako nenorinti. Prieš savo valią Jonas galvoja, kokia ji graži tokiomis vaikiško užsispyrimo akimirkomis. Viltės nerūpestingumas jį traukia lyg būtų pavojingo geismo įsikūnijimas.

6. Kotrynos rūpestingumas jį traukia kaip pavojingo geismo pakaitalas, kaip jo įveikos būdas, kaip galimybė gyventi be žlugdančio geismo. Meilė Kotrynai tik tokia ir gali būti – kaip galimybė gyventi be žlugdančio geismo, kaip galimybė gyventi. Baras tirštėja įtraukdamas visą deguonį ir alkoholio tvaiką, nepažįstami veidai tampa pažįstami, o pažįstami – nepažįstami. Tarp judančių galvų švytuoja apvalūs alaviniai šviestuvai, skleisdami trūkčiojančią šviesą, lyg be garso žybsėtų fotoaparatų blykstės. Iš tylos sapno juos pabudina baro darbuotojas. Jis paprašo atsisėsti kitur, nes čia, ant palangės, didžėjai nori susidėti savo daiktus – po pusvalandžio ar valandos pradės groti muziką. Visi stalai užimti, todėl jie keliauja į kitą kampą prie baro ir bando įsisprausti tarp kitų vietos atsisėsti neradusių lankytojų. Valandėlę Kotryna ir Jonas turi apie ką kalbėtis: kaip paaugliškai atrodo didžėjai, kodėl jiems reikia papildomos vietos, kokią muziką gros. Abu užsisako po antrą bokalą alaus ir pokalbis įsivažiuoja. Kotryna, gurkšnodama alų, berdama žodžius, dairydamasi į kitus, apkalbėdama nepažįstamus, – nekant­resnė nei paprastai. Tai išjudina Joną ir jis atsiduoda šiam neramaus plepėjimo malonumui. Dabar jie kalba vienas per kitą, staiga prisimindami ir sureikšmindami dienos nutikimus, kurie vos prieš keliolika minučių atrodė beprasmiai. Jonas nesiliauja kalbėti ir klausytis Kotrynos net tada, kai kitame baro gale, prie apmūsijusių polietileninių juostų, pamato sėdinčią Viltę. Bet kažkas masyvaus ir slegiančio įsmunka į jo kūną.

7. Kažkas masyvaus ir slegiančio ima vangiai trauktis iš Jono kūno, kai jie išeina iš Visbio oro uosto į atvirą erdvę. Jonas dairosi, kaip nusigauti iki viešbučio, Viltė išsitraukia fotoaparatą ir pro objektyvą ieško pirmo kadro svetimos salos sutemose. Ką tu čia matai, labiau priekaištauti nei paklausti nori Jonas, bet nutyli. Jam atrodo, kad dabar kalbėti negalima, reikia judėti pirmyn ir pasiekti galutinį tikslą, nors tokio tikslo nėra, arba jis – pasiektas. Kai įsėda į autobusą, Jonas staiga pajunta, jog nuo kažko masyvaus ir slegiančio išsilaisvino visiškai. Tai galėjo būti tik įsiūtis arba gėda. Kurį iš tų jausmų atpažino moteris, vilkinti šviesiai mėlynus, glotniai išlygintus marškinius, kai pamačiusi profiliu pasisukusį Jono veidą, jo žvilgsnį apačion, – ji negalėjo žinoti, į ką jis žiūri, – tapo draugiškesnė, nei gali tikėtis iš nepažįstamos oro bendrovės darbuotojos? Nors Jonas neištarė nė žodžio, ji puolė raminti: „Niekas neprarasta.“ O gal Jonas tik norėjo išgirsti tokius žodžius? Jis suprato: įsiūtis ar gėda tikrai buvo įsiveržę į jo kūną, bet kas iš tikrųjų sukėlė tą įsiūtį ar gėdą? Judančiame ir per seklias kelio įduobas linguojančiame autobuse Viltė neranda ką fotografuoti, todėl atsisuka į Joną, pritraukia objektyvą prie jo veido ir spusteli mygtuką. Tačiau Jonas pagalvoja, kad tai – geras ženklas.

8. Jonas pagalvoja, kad tai – blogas ženklas. Bet nieko negali su savimi padaryti. Viltė atrodo visai nepasikeitusi, jam topteli, kad Viltė, ta, kurią jis dabar mato, net nėra gyvas žmogus, o tik savo pačios nuotrauka, kurioje užfiksuota prieš septynerius metus. Jis nori atkreipti jos dėmesį: ima išraiškingiau gestikuliuoti ir garsiau kalbėti, kūno judesiai ir balso tembras gerokai pralenkia jo mintis, ir Jonas nebesupranta, ką šneka, bet mato laimingą Kotrynos veido išraišką, ji mano, kad nenusisekusi vakaro pradžia užmiršta, ji džiaugiasi, kad – kaip jai rodosi – Jonas karščiuojasi plepėdamas apie menkniekius, atrodo atsipalaidavęs, susidomėjęs, ištrūkęs iš savo įprastai niūrios, įtarios būsenos. Viltė dar ilgai jo nepastebi, jis tėra beveidė žiopčiojanti figūra tamsos akvariume su šviesos blykstėmis. Jonas žino, ką turi daryti.

9. Jonas turi ką nors daryti, bet nežino – ką. Viltė piktai pareiškia: „Einu namo“, bet pasuka į kitą pusę, nei stovi jų viešbutis. Visbio senamiestyje jie atsidūrė šiek tiek po pirmos, pačiame nakties dugne. Jonas ieško šviesos properšų, kurios reikštų, kad ten galima užeiti, Viltė ieško šviesos properšų, kurios padėtų praregėti jos fotoaparato akiai. Nepaleidžia jo iš rankų visą laiką, ir Jonas vis labiau įsitikina, kad Viltė vien fotoaparatu moka reikšti mintis ir jausmus kitiems ir turbūt sau. Iš pradžių jie užsuka į barą ir išgeria po dvi taures balto vyno. Tuomet Viltė prisimena, kad yra alkana, nežmoniškai alkana, ir jie patraukia kitur. Netoli senosios Visbio sienos, prie išėjimo iš senamiesčio, aptinka greito maisto užeigą, įeina vidun, užsisako po sumuštinį ir kokakolos skardinę. Viltė sako užeisianti į tualetą, ir pirmą kartą būdama saloje paleidžia iš rankų fotoaparatą, padėdama jį ant stalo šalia padėklo su maistu. Jonas kurį laiką dėbso į fotoaparatą: ar jis tik geidžia Viltės? Ar myli ją? Ar norėtų būti su ja? Ar ne laikas jai ką nors pasakyti? Kai išgirsta Viltę išeinančią, griebia fotoaparatą ir nufotografuoja ją tarpduryje. Ji sustingsta, lyg kas jai būtų sudavęs per veidą.

10. Kotryna žiūri į Joną, tarsi norėtų jam suduoti per veidą. „Eik namo“, – pakartoja Jonas, iš pradžių įsitikinęs, kad Viltė jį pastebėjo. Kotrynai šie žodžiai skamba taip netikėtai ir absurdiškai, kad ji nesumoja, kaip jiems prieštarauti, net kaip paklausti – kodėl? Jono įsikarščiavimas, atsipalaidavimas, susidomėjimas ir ištrūkimas įgauna visai kitą prasmę – ji nenutuokia tos prasmės, bet ji tokia pati niūri ir įtari kaip įprasta Jono būsena. Kotryna žino, kad galėtų pasilikti, kad galėtų įveikti šią prasmę ir būseną, bet vėl apsimeta suprantanti daugiau nei įmanoma ir, paklusdama ne įsakmiam Jono prašymui, o vidinei savigynai, užsivelka paltą ir užsiriša šaliką. Jonas ją švelniai apsikabina tarsi atsisveikindamas, tarsi prašydamas atleidimo.

11. Viltė jį švelniai apsikabina tarsi iš anksto atsisveikindama, tarsi pavėluotai prašydama atleidimo. Prie senosios Visbio sienos jis braižėsi gerą valandą, skambino Viltei telefonu, šaukė jos vardą, kol nuvargęs grįžo į viešbutį ir rado ją kambaryje stovinčią prie lango kaip vėjo nupūstą pienę. Jis taip pat ją apkabina ir pajunta jos tankėjantį alsavimą. Bet kai pabando pabučiuoti į kaklą, ji pasimuisto ir įsitempia. Jis suspaudžia ją tvirčiau ir pakiša rankas po jos palaidine. Pašiurpusi oda priešinasi jo delnų švelnumui tarytum ant plikledžio pabertas rupus smėlis. Jam beveik skauda pirštų pagalvėles. Jis pabučiuoja Viltę į lūpas – ir jam skauda nuo jų sausumo. Kai rankomis jis artėja prie jos krūtų, Viltės burna pasiekia Jono kairės ausies spenelį ir skaudžiai krimsteli. Bet skausmą Jonas supranta kaip atsidavimo ženklą – niekas niekada negalės mylėti Viltės be skausmo, jei bijos skausmo, jei skausmo nepainios su ištikimybe ir rūpesčiu.

12. „Niekas niekada negalės mylėti tavęs be skausmo, jei bijos skausmo, jei skausmo nepainios su ištikimybe ir rūpesčiu“, – apgirtęs Jonas šveblena Viltei, kuri netikėtai lengvai pasidavė jo kvietimui palikti draugus ir išgerti su juo, tarsi jis būtų pataikęs ją sutikti kaip tik tą vakarą, kai ji nori pakankinti save ir kitą. Jiems už nugarų, prie didžėjų pulto, trypia šokantys žmonės. Jie juda labai tiksliai, kiekvienas savo ritmu, panirę į save, nesiliesdami, jų kūnai vinguriuoja ir raitosi, beveik kaip siaurose stiklinėse kolbose garuojanti nuodinga medžiaga. Nuo didžėjų garsinamos muzikos ir šokančiųjų tylos tampa neįmanoma susikalbėti. Norėdami ką nors pasakyti, Viltė ir Jonas liečiasi skruostais ir kvėpuoja šiltu oru į ausis, bet daugiau jie žiūri į dolomitinę baro sieną ir uodžia nuodingus garus. Jonas pasiūlo pašokti, nors negali įsivaizduoti savęs šokančio su Vilte. Viltė pasiūlo eiti pas ją į namus. Jie abu jaučia, kad jų sprendimas gali būti svarbus.

13. Jie abu jaučia, kad joks sprendimas nebėra svarbus: Viltė nusivelka palaidinę ir atsisagsto liemenėlę, Jonas suima ją už juosmens ir nustumia ant lovos. Jos kūnas lieka šaltas, pasyvus, atsainus ir, kai Jonas bando įsiskverbti, paskutinį kartą pabando švelniai jį atstumti, o paskui tik klausosi jo gilėjančio kvėpavimo ir laukia. Kai nurimsta, Jonas girdi už lango gaudesį – galbūt atsklindantį jūros ošimą, danguje besistumdančius debesis ar iš lėto gurančią senąją Visbio sieną iš kalkakmenio. Į kambarį periodiškai krenta šviesos blyksniai, bet jis nesupranta, ar tai švyturys: greičiau nematomas fotoaparatas fiksuoja lovoje nužudytus meilužius. Viltė neužmiega, tačiau nieko nesako. Jis pabando ją prakalbinti: „Išbėgdama iš tos knaipės, net fotoaparatą pamiršai.“ Jis vėl prisimena, kaip ji tada piktai mestelėjo: „Einu namo“, bet nužingsniavo kita kryptimi nei viešbutis, kaip jis stovėjo ir stebėjo ją tolstančią, galiausiai ji užsuko už didelio, pažaliavusio namo ir iš tikrųjų dingo. „Tu mane išprievartavai“, – pusbalsiu sušnibžda Viltė. Ne tik joks sprendimas nebėra svarbus, ne tik visi žodžiai ir veiksmai tampa nebesvarbūs, bet ir jie patys sau nebeturi reikšmės – dvi beveidės žiopčiojančios figūros tamsos akvariume su šviesos blykstėmis.

14. Jonas nori, kad jų sprendimas būtų svarbus, kad visi šį vakarą ištarti žodžiai ir visi jų veiksmai būtų svarbūs, kad jie patys sau pagaliau būtų reikšmingi. Jie draugavo, – jeigu toks apibūdinimas jų santykiams tinka, – ilgiausiai mėnesį, po Gotlando salos viskas nutrūko, tačiau per tą laiką Viltė nė karto jo nepasikvietė į namus, visada atvykdavo pas jį po vidurnakčio ir išeidavo ryte. Kai pravažiuojančių automobilių žibintai apšviečia tamsoje skendinčio kambario lubas, jis pirmą ir paskutinį kartą gauna galimybę pajusti jos apgyventą erdvę. Jis negali laukti ryto. Atsikelia ir renkasi drabužius. Viltė jį įdėmiai seka ir galėtum pamanyti, kad šį kartą norėtų jį sustabdyti. „Tu mane išprievartavai, – netikėtai sušnabžda Viltė. – Tada, Gotlande. Kai nufotografavai išeinančią iš tualeto, tu mane išprievartavai.“ Ji padaro pauzę, galbūt tikėdamasi Jono reakcijos. Jis užsijuosia diržą ir paklausia, ar galėtų pasinaudoti jos tualetu. „Ar pameni?“ – užsispyrusiai, bet atlaidžiai nutęsia Viltė. Jonas gali pamanyti, kad ji nori užmegzti su juo artimesnį ryšį, bet klausimas skamba pernelyg atvirai ir intymiai.

15. Jonas gali pamanyti, kad ji nori užmegzti su juo artimesnį ryšį, bet klausimas skamba pernelyg atvirai ir intymiai: „Tu su ja permiegojai?“ Tą akimirką jį ramina vienintelė mintis: norėčiau dingti. Kotryna atsigręžia ir ima ieškoti jo akimis, bando pagauti vis išsprūstantį Jono žvilgsnį. Toks gulėjimas šalia yra visiškai beprasmiškas ir nieko nežadantis. Šią akimirką susirūpinęs, išgąsčio kupinas Kotrynos žvilgsnis gali įveikti bet kokį geismą, ir Jonas savęs klausia, ar tikrai vos prieš keletą valandų jis galėjo geisti kitos moters? Kažkas masyvaus ir slegiančio grįžta į jo kūną. Jonas nesupranta, ar tai geras, ar blogas ženklas. Jei ir suprastų, nežinotų, ką su tuo daryti. Kotryna sustingusi žiūri į jį tarsi lauktų, kol jis suduos jai per veidą. Bet Jonas ją švelniai apsikabina, nepajėgdamas nei atsisveikinti, nei atsiprašyti. Ji norėtų mylėti be skausmo, ji bijo skausmo, ji skausmo nepainioja su ištikimybe ir rūpesčiu. Jie abu jaučia, kad joks sprendimas nebėra svarbus. Ne tik joks sprendimas nebėra svarbus, ne tik visi žodžiai ir veiksmai tapo nebesvarbūs, bet ir jie patys sau nebeturi reikšmės – dvi beveidės žiopčiojančios figūros tamsos akvariume su šviesos blykstėmis. Todėl Jonas taria: „Nešnekėk nesąmonių, naktis, miegok.“

Draugai