Į Bakubą atvykome „Chinook"1 sraigtasparniais, iš mūsų bazės Kuveite pakilome ir į Iraką skridome naktį. Tamsoje skridome, kad sumažintume mūsų apšaudymo iš žemės tikimybę, činukai nešė savo sunkius kūnus mėnulio link, apačioje švytėjo švarus Kuveito smėlis. Artėjant prie mūsų naujųjų namų, priešakinės operacijų bazės „Karo žirgas"2, apačioje plytėjusią Kuveito dykumą pakeitė sausringa, retai apaugusi Irako žemė, o vos išlipę iš činukų supratome nusileidę karo zonoje. Bazės perimetrą juosė keturiolikos pėdų aukščio užtvara, kuri vietomis buvo penkių pėdų storio. Jos viršuje – aštri spygliuota viela. Po autoparką zujo visureigiai3 ir tankai, o ant blokų tiksliai surikiuotos kilo rudos priekabos – vieninteliai statiniai šiapus bazės perimetro sienų. Sargybos poste prie įėjimo į bazę knibždėte knibždėjo karių, vilkėjusių visas, kokias tik įmanoma, apsaugos priemones, po tvirtai ant galvų užmaukšlintais šalmais veidus buvo vos galima įžiūrėti. Priešakinė operacijų bazė „Karo žirgas", įrengta užtikrinti Bakubos ir aplinkinių vietovių saugumą, buvo pasiruošusi bet kuriuo metu atremti antpuolį.
Bakuba yra maždaug už trisdešimties mylių į šiaurę nuo Bagdado. Ji yra Dijalos provincijos, didžiulio, beveik dykumos ploto, per kurį teka Tigro upės intakas Dijala, sostinė. Kai čia atvykome 2006-ųjų spalį, Dijala jau buvo vienas karščiausių ir neramiausių Irako regionų ir bene žiauriausio skirtingų grupuočių tarpusavio smurto židiniu. Nuo metų pradžios čia jau buvo žuvę beveik tūkstantis civilių ir nužudyta beveik penki šimtai Irako valdžios atstovų, taip pat Irako policijos pareigūnų. Daugelis kaimelių ir didelė dalis pačios Dijalos buvo dviejų svarbiausių teroristų grupuočių, Irako al-Qaidos (AQI)4 ir Mahdi armijos (JAM)5, susirėmimų lauku. Regione veikė ir daugybė kitų, mažesnių, bet ne mažiau žiaurių, sukilėlių grupuočių, tačiau AQI ir JAM labiausiai stengėsi, kad tvarka nebūtų įvesta.
Dijalos geografinė padėtis buvo daugelio jos problemų šaltinis. Rytuose ji ribojasi su Iranu, o šiaurėje – su Kurdistanu. Jos vakarų ribą brėžia Tigro upė, tekanti pro Bagdadą pietuose ir toliau srūvanti į jūrą. Šios ribos žymi reikšmingas kultūrines, taip pat fizines ribas, todėl jau karo pradžioje provincija tapo skirtingų Irako grupuočių konfliktų židiniu.
Svarbiausias vidaus konfliktas – tarp sunitų ir šiitų, o Irano ginklų kontrabanda provincijoje problemą dar pakurstė. Musulmonai sunitai yra didžiausia islamo denominacija pasaulyje, tačiau Irane ir Irake jie yra mažuma. Vis dėlto čia jų įtaka valstybės valdymui buvo reikšminga ir, nepaisant to, kad šiitų buvo gerokai daugiau, sunitai juos valdė, o kartais ir žiauriai engė. Irake šiitų yra daugiau nei šešiasdešimt procentų, o priespaudos metai išaugino nemenką įtampą, kuri pirmaisiais mėnesiais po JAV invazijos peraugo į smurtą. Šiitai invaziją laikė galimybe perimti valdžią ir galiausiai įgyti valdžią Irako vyriausybėje. Daugeliui tai taip pat buvo ir proga atkeršyti.
Mahdi armija, musulmonų šiitų organizacija, turinti artimų ryšių su Iranu, susikūrė po Koalicijos invazijos ir yra centralizuotos vadovybės neturinti kovotojų grupuotė, susijusi su radikaliu dvasininku Moqtada al-Sadru. Al-Sadras ėmė valdyti vieną Bagdado dalį, kuri buvo praminta Sadro miestu, tačiau nors daugiausia dėmesio al-Sadras ir JAM pritraukė Bagdade, JAM veiksmai buvo pastebimi ir Dijaloje, čia jie dažnai buvo dar agresyvesni negu Bagdade, nes JAM sukilėliai stengėsi atimti valdžią iš musulmonų sunitų. Irake al-Qaidos nariai yra sunitai. Al-Qaidai toliau kuriant savo teroristų tinklą Dijaloje, iš kurios jie galėtų rengti išpuolius Bagdade, vis daugiau Dijaloje radosi ir JAM veikėjų.
Abi grupuotės valdžios siekė iš esmės skirtingais būdais. JAM nariai dažnai veikdavo sistemos viduje. Jie įsiliedavo į vietinę valdžią ir gaudavo galią suteikiančias pareigas. Tokiomis pareigomis jie dažnai naudodavosi, kad atkeršytų sunitams, atkirstų juos nuo JAV skirtos pagalbos arba juos areštuotų, muštų ir kankintų. Tačiau al-Qaida veikė sistemos išorėje ir rengdavo išpuolius, kuriais siekė sutrikdyti valstybės funkcionavimą. Daugiau spaudos dėmesio Jungtinėse Valstijose al-Qaida sulaukė turbūt dėl rugsėjo 11-osios ir kitų dramatiškų išpuolių, nes JAM veiksmai dažnai buvo faktiškai nematomi. Kalbant apie koalicijos pajėgas, al-Qaida dažniausiai joms kėlė tiesioginę grėsmę, o JAM buvo klastinga jėga, kurios veikla patyliukais virė visuomenės struktūrų viduje tol, kol vienintele galimybe ją sustabdyti likdavo karinė intervencija.
Sunitų ir šiitų konfliktas brendo daugelį metų iki mūsų laikų, o Bakuba tapo strateginiu punktu teroristinėms operacijoms vykdyti visoje Dijaloje ir Bagdade. Al-Qaida tvirtai įsitvirtino šioje vietovėje, savo valdžion paimdama daug mažų miestelių. Kai kuriuos jų, pavyzdžiui, Hadidą, ji kontroliavo tiek, kad net Irako kariuomenė juos laikė iš esmės nepatruliuotinais. 2006-ųjų balandį, iki mūsų atvykimo likus šešiems mėnesiams, pagarsėjęs Irako al-Qaidos lyderis Abu Musabas al-Zarqawis Heb Hebo kaimelį, kuris paskui pateko į mano atsakomybės rajoną, paskelbė savo būstine. Al-Zarqawis planavo sprogdinimus ir išpuolius, per kuriuos žuvo tūkstančiai karių ir civilių. Teigiama, kad būtent jis buvo tas žmogus, kuris kalbėjo priešais kamerą, nukirsdamas galvą Nicholasui Bergui6, šiurpioje visą pasaulį apkeliavusioje vaizdajuostėje. Jis vylėsi įkurti iš esmės savarankišką regioną, kuriame veiktų al-Qaidos štabas ir mokymo bazės.
2005 ir 2006 metais al-Qaidai užvaldžius keletą Dijalos kaimelių ir juose įsitvirtinus, Bakuba jie naudojosi kaip baze rengti daugelį savo išpuolių Bagdade. Šiems išpuoliams stiprėjant ir dažnėjant, JAV kariuomenė galiausiai priėmė sprendimą jėga išrauti priešą iš Dijalos. Mūsų permetimas iš Kuveito į Dijalos provinciją žymėjo pastangas imti kontroliuoti Dijalą, kurioje įstatymai faktiškai neveikė. Visi žinojo, kad tai padaryti nebus lengva.
Vis dėlto, iki mums atvykstant, kariuomenė jau buvo šio to pasiekusi. Priešakinės operacijų bazės „Karo žirgas" kariai lėtai ir sistemingai naikino teroristų slėptuves Bakuboje, o pats al-Zarqawis žuvo praėjus vos dviem mėnesiams nuo tada, kai Heb Hebą paskelbė savo būstine. 2006 m. birželio 8 d. JAV lėktuvai ant al-Qaidos slėptuvės į šiaurę nuo Bakubos numetė dvi bombas ir paleido dvi raketas. Tada ten įsiveržę kariai rado keletą lavonų, tarp kurių buvo ir al-Zarqawio žmonos bei vaiko kūnai. Patį al-Zarqawį jie aptiko dar gyvą, nors mirtinai sužeistą. Jis išgyveno dar valandą ir per tą laiką buvo padaręs paskutinį pareiškimą:
– Kaukitės su priešu, – ragino jis, – ir naikinkit amerikiečius.
Jis mirė skatindamas karą ir ši mirštančiojo duota komanda lėmė, kad mano kuopai ir mano vyrams teko kovoti visą tą laiką, kiek buvome Irake.
Praėjus keliems mėnesiams po al-Zarqawio mirties, smurtas Dijaloje nemažėjo. Iš tiesų smurtas tarp šiitų JAM, palaikomos kovotojų iš Irano, ir sunitų al-Qaidos augo. Žuvo keli šimtai koalicijos karių, nuo grupuočių tarpusavio ir teroristų smurto gyvybes prarado daugybė civilių. Mes atvykome tuo metu, kai kariuomenė pripažino būtinybę perimti regiono kontrolę, o mūsų kuopa buvo viena iš daugelio, turėjusių atkurti saugumą regione.
Mūsiškei „Delta" kuopai teko platus operacijų rajonas. Jis apėmė dalį Bakubos miesto, kuriame gyveno 315 tūkstančių gyventojų, ir tęsėsi beveik dvylika mylių į vakarus, iki pat Tigro. Nuo Bakubos centro į šiaurę mūsų rajonas tęsėsi beveik trisdešimt septynias mylias. Šis rajonas apėmė Heb Hebą, al-Zarqawio paskelbtą Irako al-Qaidos operacijų centru, Sadiją, Mahdi armijos kovotojų kontroliuojamą miestą, garsėjusį tuo, kad jame telkėsi daug „ypač vertingų asmenų"7, kaip juos vadino JAV valdžia, ir Chalisą – miestą, kuris dėl savo demografijos buvo puikus Bagdado mikrokosmas, dažnai apimtas nevaldomo grupuočių tarpusavio smurto. Priešakinė operacijų bazė „Karo žirgas" buvo prie pat Bakubos šiaurės vakaruose, iš jos vykdėme savo užduotis tiek pačiame mieste, tiek mūsų rajono laukuose ir kaimuose.
Mūsų kuopa buvo tankų kuopa, priklausėme 12-ojo pulko pirmajam batalionui, buvome dalis to, ką kariuomenė vadina bendrųjų pajėgų batalionu. Paprastai batalionas yra mažiausias karinis padalinys, galintis savarankiškai funkcionuoti, jį sudaro keletas kuopų. Kiekviena kuopa savo ruožtu yra sudaryta iš būrių. Mūsų kuopą sudarė du tankų ir vienas pėstininkų būriai. Abiejuose tankų būriuose buvo po šešiolika karių, po keturis tankus ir po keturis visureigius. Pėstininkų būrį sudarė keturiasdešimt penki kariai, šeši visureigiai ir keturi bredliai – nedideli šarvuočiai, naudojami gabenti karius. Taigi iš viso mūsų kuopoje buvo per aštuoniasdešimt vyrų, ir ji buvo atsakinga už maždaug Long Ailando8 dydžio rajoną. Aišku, kad buvome išsitęsę siaura juosta.
Kiekvienam būriui buvo priskirtas operacijų rajonas, veiksmingai suskaidant didesnįjį kuopos operacijų rajoną į kontroliuojamus plotus. Maniškis baltasis būrys buvo paskirtas „kuopos pagrindinių pajėgų" būriu, vadinasi, patruliuosime didžiausiame ir problemiškiausiame mūsų rajono ruože. Būti paskirtam kuopos pagrindinių pajėgų būriu yra garbė. Vadinasi, man vadovaujantis karininkas manė, kad esame pajėgūs susitvarkyti su pagrindiniu priešo smūgiu. Tai reiškė, kad jis pasitiki mumis, tačiau taip pat ir tai, kad patirsime didelę įtampą.
Aš pasikliausiu savo tanko vyrais, jie man padės susidoroti su užklupsiančia įtampa. Kapralas Hugo Garnica buvo mano šaulys, atsakingas už pagrindinį mūsų pabūklą. Kaip ir seržantas Brandonas Duvallis, jis jau buvo matęs karo veiksmų per ankstesnę misiją Nadžafe, kai ten vyko didžiausios to rajono kovos. Jis buvo užgrūdintas, atidus karys, turėjo gerą humoro jausmą, derantį su manuoju. Marionas Deboe, ramus ir savimi pasitikintis karys, kuris, kaip ir Garnica, tapo vienu mano ištikimiausių bičiulių, dirbo juodą pagrindinio ginklo parengimo ir užtaisymo darbą. Jis buvo kilęs iš Sent Luiso ir tarnavo jau antroje misijoje, buvo santūrus, patikimas karys. Specialistas Robertas Smithas, kurį vadinome Smičiu, buvo mūsų tanko vairuotojas. Pietietis prigimtimi ir išdidumu, jis kalbėjo tęsdamas žodžius ir darbavosi nepaliaudamas, tikras perfekcionistas. Keturiese suformavome tokią komandą, kurią, kitaip nei kai kurių kitų tankų, suvienijo stiprus brolybės jausmas. Vienas kitu pasikliovėme, pasitikėjome.
Šis tikėjimas vienas kitu mūsų kuopos vadui buvo gerai pastebimas, veikiausiai kaip tik todėl mes ir buvome paskirti kuopos pagrindinėmis pajėgomis. Vadovavome būriui, kuriam bus skirtas plačiausias ir pavojingiausias operacijų rajonas. Mano būrio rajonas apėmė Heb Hebą ir tęsėsi iki Sadijos, kuri apglėbia Tigrą, tačiau mūsų svorio centras buvo Chalisas – karšta vieta, kurioje patruliavo ir kiti būriai, apie dešimt mylių į šiaurės vakarus nuo Bakubos ir septynios mylios į šiaurės vakarus nuo priešakinės operacijų bazės „Karo žirgas". Tiek sunitai, tiek šiitai jį laikė ypatingai svarbiu regiono valdymui, galbūt net svarbesniu nei pati Bakuba. Miestą veiksmingai kontroliavo šiitų dauguma, palaikoma šiitų dominuojamos Irako kariuomenės ir to rajono Irako policijos, o Mahdi armija valdė atskiras miesto dalis. Miestas buvo strateginis, nes suteikė prieigą prie pagrindinių kelių iš Bakubos į atokesnę šiaurės Dijalos dalį ir į pietvakarius, pro sunitų dominuojamą vietovę, vadinamą „Geležiniu trikampiu". Vietinių politikų, valdžios, kariuomenės ir policijos veiksmus, siekiant kontroliuoti miestą, valdė keršto ir atpildo troškimas.
Irako kariuomenėje, dislokuotoje Chaliso bazėje, plieskėsi skirtingų religinių grupuočių kurstomi konfliktai. Chalise Irako kariuomenės gretose dominavo šiitai, nors buvo ir sunitų karių. Šiitai įtariai žiūrėjo į sunitus ir nuolat kaltino juos esant Irako al-Qaidos nariais ar šalininkais. Šie kaltinimai, išskyrus šiitų vadovybės skleidžiamus gandus, buvo niekuo nepagrįsti. Sunitai karininkai ir kareiviai gyveno apimti nuolatinės baimės, kad bus pagrobti ar neteks darbo vien todėl, kad yra sunitai. Pranešimai apie pagrobtus sunitus prie Irako kariuomenės arba policijos patikros punktų Chaliso rajone nieko nestebino.
Atskiromis salelėmis sunitai buvo išsibarstę visame Chalise, tačiau dauguma jų gyveno prie pat miesto nedidelėse sunitų dominuojamose apylinkėse. Norint iš tų rajonų išvykti ar į juos patekti, dažniausiai reikėjo praeiti patikros punktus, ir sunitai greitai suprasdavo, kada patikros punktus prižiūrintys šiitai būdavo susiję su Mahdi armija. JAM kovotojai užklysdavo į sunitiškus Chaliso rajonus ir sunitų kaimus, tokius kaip Heb Hebas ir Hadidas, kad pakurstytų konfliktus su savo priešais sunitais. Chalise Irako kariuomenė nedaug ką darydavo, jei tik apskritai ką nors darydavo, kad sutrukdytų rajone vykdomiems šiitų vadovaujamiems išpuoliams, aiškindama, kad jai nepakanka karių arba ginkluotės patiems apsisaugoti. Tačiau jie noriai patruliuodavo tokiose sunitų citadelėse, kaip Heb Hebas, ir nevengdavo jose panaudoti jėgos. Irako kariuomenės patruliavimas šiitų dominuojamuose regionuose niekuomet nevyko savarankiškai, be JAV pajėgų, o patruliuodavo tiesiog tam, kad parodytų, jog jiems tai rūpi ar jog jie nerimauja dėl JAM veikimo rajone. Iš tiesų tik džiaugėsi, kad JAM agresyviai ieško sunitų.
Tuo nenoriu pasakyti, kad šiitų dominuojama Chaliso Irako kariuomenė nenuveikė nieko gero. Ji buvo gyvybiškai svarbi galutinai atsiimant Dijalos provincijos ruožą šiaurėje palei Dijalos upę. Nors miestai šiame rajone tapatinosi su skirtingoms stovyklomis, čia buvo stipriai jaučiamas al-Qaidos buvimas. Irako al-Qaida atkakliai siekė iš šio rajono išvyti šiitus, kai kas netgi teigė, kad jie stengėsi sutvirtinti savo pozicijas tam, kad galiausiai užimtų Chalisą. Organizacija dominavo miestuose prie pietinio Dijalos upės pakraščio ir siautė Bakuboje, taigi persikėlimas į šiaurinį upės pakraštį galėjo būti mėginimas įsitvirtinti palei kelią į Chalisą. Reaguodama į tai, Irako kariuomenė drauge su 82-osios oro desantininkų divizijos 5-uoju batalionu 2007 m. rugpjūtį vykdė operaciją „Bažnyčia". Vienos dienos mūšis buvo bene sunkiausia kova, kurioje 82-ajai divizijai teko dalyvauti per visą misiją. Operacijos metu buvo sulaikyti trys svarbūs Irako al-Qaidos teroristai, nukauti dar trisdešimt trys organizacijos nariai, likviduota daugybė ginklų slėptuvių. Operacijoje pagrindinį darbą nuveikė Irako kariuomenė.
Nors Chalise tarp šiitų ir sunitų tvyrojusi įtampa siekė senus laikus, po JAV invazijos ši nepastovi padėtis dar pablogėjo, nes miestas buvo netoli nuo Ašrafo stovyklos, pagrindinės Irano liaudies modžahedų (dar vadinamų Mujahedin-e Khalq, arba MEK) bazės. MEK buvo sudaryta iš Irano išeivių, siekusių nuversti Irano ajatolą, ir kovojusių Saddamo režimo pusėje per Irano ir Irako karą. Šios grupuotės motyvai buvo įvairialypiai. Nors buvo šiitai, jie siekė kontroliuoti Iraną ir svarbiausiu priešu regione laikė JAM dėl pastarųjų ryšių su Irano kariuomene. Veikiausiai MEK manė, kad geriausias būdas sutriuškinti JAM ir apriboti Irano įtaką Irake būtų prisiderinti prie al-Qaidos. MEK buvo pagarsėję žvalgybos operacijomis, tad, veikdami išvien su al-Qaida, turėjusia tvirtą sistemą vykdyti mirtinus išpuolius, tikėjosi destabilizuoti tiek Iraką, tiek Iraną.
Taigi mūsų kuopai teko veikti regione, kuriame nepasitikėjimas ir prievarta buvo giliai įsišakniję. Mes kovėmės su labiau žinoma sunitų al-Qaida bei jų šiitais sąjungininkais MEK ir stengėmės naikinti subtiliai ir destruktyviai veikiančią šiitų JAM, kurios nariai kovojo tiek su koalicijos pajėgomis, tiek su al-Qaida ir MEK. Bet ir tų grupuočių viduje veikė smulkesnės atskilusios organizacijos, o išvesti jų tarpusavio sąsajas dažnai buvo ne tik beviltiška, bet ir nepageidautina. Kai kurios grupuotės veikė taip savarankiškai, kad mėginimas susieti jas su didesnėmis teroristų operacijomis galėjo paskatinti visiškai neteisingą įsivaizdavimą apie regione vykstantį karą. Taigi savo pastangas sutelkėme tam, kad kiekvieno miesto ar kaimo kontrolę perimtume atskleisdami juose vykdomas teroristines operacijas ir atkurdami įstatymų valdžią. Padėdavome vietiniams valdžios atstovams surasti ir sulaikyti visus kovotojus, kurie buvo vogčia įsitvirtinę vyriausybės pozicijose, ir stodavom į tiesioginę kovą su al-Qaida bei su ja susijusiomis grupuotėmis.
Žinoma, tą naktį, kai atvykome į Iraką, negalėjau iki galo suvokti Dijalos provincijos problemų sudėtingumo. Aišku, kad negalėjau numanyti, kaip giliai teroristų organizacijos buvo infiltruotos į vietinės valdžios struktūras. Tą naktį lipdamas iš činuko ir eidamas prie savo gulto žinojau tik tiek, kad būsimi mėnesiai čia bus įtempti. Taip pat žinojau turėsiąs užtikrinti, kad, siekiant tikrų pokyčių, mano vyrai veiktų laikydamiesi mūsų protokolo. Galiausiai žinojau, kad mums būtina (jei tik įmanoma) vengti tų klaidų, kurias padarė čia iki mūsų tarnavęs batalionas. Anas batalionas paskutinėmis savo misijos dienomis sukėlė nemenką vietinės bendruomenės priešiškumą ir kai kurios teroristinės organizacijos nusprendė, kad derėtų mums parodyti, kas iš tiesų valdo Dijalą. Tai buvo aiškiai pademonstruota per mūsų pirmas dvi savaites Irake, kai itin galingas savadarbis sprogmuo, vadinamasis sprogimo suformuojamas sviedinys (EFP9), sunaikino to bataliono visureigį ir tris jame buvusius karius. Sprogimo suformuojamas sviedinys yra ypač sudėtingas ir pavojingas ginklas, sprogdamas jis apie save pažeria lydytą varį. Lydytas varis gali pramušti didžiumą mūsų transporto priemonių šarvų, o sprogimo suformuojamo sviedinio detonavimas reiškia, kad smurtas rajone plinta. Kadangi toks įtaisas yra techniškai sudėtingas ir brangus, darytina išvada, kad išpuolis susijęs su Iranu. Sprogimo suformuojamų sviedinių panaudojimas buvo JAM skiriamasis bruožas, sprogmenys paprastai būdavo surenkami Irane parengtų JAM teroristų, kurie sprogimo suformuojamo sviedinio technologiją atsivežė į Iraką. Apie visus sprogimo suformuojamo sviedinio panaudojimo atvejus būdavo informuojami mūsų aukščiausi atstovai, o mūsų kariai žinojo, kad taip mums siunčiama žinia. Pastaruoju atveju Mahdi armijos žinia buvo aiški: „Nešdinkitės iš šio rajono."
Praėjus vos porai dienų, tokią pat žinią gavome iš al-Qaidos. Mūsų būrys buvo ką tik baigęs jungtinę operaciją Bakuboje ir grįžome į priešakinę operacijų bazę „Karo žirgas". Oras buvo sausas, temperatūra perkopė šimtą laipsnių. Judėjome bazės link pagrindiniu keliu, jungiančiu Bakubą su likusia Dijalos provincija. Vos išvažiavę iš miesto, išvydome al-Qaidos paliktą baisų ženklą.
Ant plento, išrikiuotos į eilę, gulėjo nukirstos galvos. Galvos buvo Irako policijos pareigūnų, šalies policininkų, kuriuos al-Qaida nužudė už bendradarbiavimą su koalicijos pajėgomis. Oras aplink galvas buvo tirštas nuo musių. Al-Qaidos sukilėliai norėjo, kad mes ir Bakubos gyventojai žinotume, kad jie neketina atsisakyti valdžios. Jie norėjo, kad mes žinotume, kas iš tikrųjų valdo miestą, ir pamatytume, jog nepajėgėme apsaugoti vyrų, kurie savo noru stojo mūsų pusėn. Jie, kaip ir JAM, norėjo, kad mes žinotume, jog jie neketina pasitraukti be kovos.
1 „Chinook" – JAV kovinis sraigtasparnis, kurio pagrindinė paskirtis – karių ir technikos gabenimas.
2 Angl. warhorse – „karo žirgas".
3 Angl. humvee, arba HMMV (High Mobility Military Vehicle) – karinis „Hummer" variantas.
4 Angl. al-Qaida in Iraq.
5 Jaysh al-Mahdi.
6 Nicholas Evan „Nick" Berg (1978–2004) – amerikietis verslininkas, islamistų pagrobtas ir nukirsdintas Irake po pasaulį sukrėtusio Abu Ghraibo skandalo.
7 Angl. High-Value Individual.
8 Long Island – sala Niujorko valstijoje.
9 Angl. Explosively Formed Projectile.
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas