Man gražiausias žmogus yra apimtas geismo, alkio – kai kažko trūksta, neramu, reikia keistis, ieškoti. Net drįsčiau paprieštarauti teiginiui, kad laimingas tas, kuriam užtenka. Galbūt laimingas tas, kuris nori? Ir kodėl apskritai reikia būti laimingam?

„Man be galo patinka vairuoti. Įsijungiu muziką ir stebiu žmones. Dirbdama siuvykloje jaučiausi kaip pelytė, apsikrovusi medžiagomis, o čia tarsi iš naujo gimiau – juk kiekvieną rytą išeinu į žmones, gaunu dėmesio – reikia pasidažyti, pasipuošti. Galų gale dirbu vertingą darbą – žmones vežu!

Mano močiutė vairavo pačius pirmuosius troleibusus. Buvo nedidelio ūgio, iš pradžių negavo leidimo, jai sakė: „Kaip tu vairuosi? Ten reikia jėgos.“ Bet savo įrodė – teko ant pedalų kaladėles dėti. Žmogus išdirbo visą gyvenimą, iki pensijos. Mama dirbo troleibusų parko administracijoje, o aš, galima sakyti, troleibuse užaugau. Bet, kai išreiškiau norą sekti močiutės pėdomis, ji atsistojo tarpdury ir pasakė: „Tik per mano lavoną, ne moterų darbas.“ O šiandien viskas kitaip: sėdynė, vairas reguliuojami, šildymas iš kurios tik nori pusės, du lengvi pedalai, užtenka spustelt viena koja, pirštuku mygtuką paspaudi...

Visgi tuo metu nesudarė kurso, dirbau kitus darbus: siuvimas, Gariūnai, tik dirbk. Na, ir 2007 m. vieną dieną išgirdau, kad renkamas kursas. Namuose, aišku, kon­fliktas su vyru: „Nebus tavęs namuose, lia lia lia.“ Bet aš nepasidaviau: „Tu kaip nori, rytoj važiuoju teikt dokumentų.“ Buvo didžiulė atranka, 70 žmonių, ne taip kaip šiandien, kai niekas nebenori vairuoti. Pirmą darbo dieną jaučiausi tarsi grįžusi namo.

Pirmas troleibusas, su kuriuo dirbau 13 metų, buvo mano meilė. 661. Turėjo net vardą – Alionuška. Visi parke jį taip vadino. Kai gavom naują troleibusą, lengvą, gerą, tiesiog konkordas, Alionušką atidavė kitiems ir, žinokite, jis taip ir užgeso. Neišeidavo iš remonto dirbtuvių. Beveik metai jo nebėra. Buvo fantastiškas troleibusas.“

Snežana, troleibuso vairuotoja

 

Žmonės lipa į troleibusą. Ričardo Šileikos nuotrauka iš LM archyvo

 

/ / /

„Jeigu neturi aukso, tu – ne čigonas. Jeigu turi daug aukso – didžiausias autoritetas. Čigonų gyvenimo filosofija yra juoda: šiandien turiu – gyvensiu gerai, rytoj – kaip bus, taip bus. Jei kažko reikia – reikia dabar. Ir vsio. Jeigu negauna, pradeda stresuot, jeigu gauna, eina patenkintas. Ir dar, pavyzdžiui, jei reikia paspirtuko, tai reikia pačio geriausio, už štukę du šimtus.

Čigonas visada buvo vagis, vagimi ir liks. Toks mūsų kraujas. Jam reikia ką nors pavogt. Kad ir zažigalkę ar šaukštelį, va. (Paima šaukštelį.) Aš irgi esu daug ką „pasiskolinęs“, į lombardą nunešęs, ir labanakt. Arba pasiskolini, o kaip grąžint? Supranti, kad negerai darai, jobpštvajumatj, kaip banditas, juk turiu tų pinigų, bet kažkas stipresnio suveikia. Čia ne aš.

Viena čigonė verda narkotikus. Ateina graži mergina, pakšt ir guli. Ta čigonė sako: „Duok Dieve, parduok kuo greičiau visa tai.“ O aš jai: „Tu Dievo neprašyk, prašyk, kad tau velnias padėtų.“ Ir išėjau. Nepraėjo nė penkios minutės ir pas ją mentai apsilankė. Pyst – 12 metų.

Kitaip tariant, čigonui į viską pofik. O aš noriu gyventi – dirbti, keliauti, rengtis gražiai. Noriu draugauti su jumis. AŠ NORIU GYVENTI.“

Leo, romas

/ / /

„Totorių gatvėj nuomojausi kambarį. Su pianinu. Jis mane palydėjo, aukštas, didelis. Aš jam, matyt, patikau, o jis man tai... pirmąkart pamačiau, atkreipiau dėmesį, bet... Jis pasakė: „Aš tave pabučiuosiu.“ Atsakiau: „Tik pabandyk.“ Už mane dvigubai didesnis ir aukštesnis. Na ir pabandė. (Juokiasi.) Ir po truputį prasidėjo mūsų draugystė.

Svita buvo keturios poros svotų, šešios poros pamergių, tai jūs įsivaizduojat, kas ten... Buvo gruodžio 31 d., Naujųjų sutikimas. Įsivaizduojat, mes šitaip ten apsirengę stovėjom ir laukėm. Buvo eilė. O mūsų kompanija didelė. Suknelės uodegą galėjo patempt, bet neatsirado tokios protingos... Tėvelis iš Australijos man ją atvežė.

O kambarys buvo nedidelis, išnešė visus baldus, pastatė stalus, bet labai daug žmonių. Suvažiavo visa giminė. Pirma mūsų naktis... buvo ant raskladūškės, po pianinu. Va taip. Ir aš neatsimenu nei paklodės, nei pagalvės – nieko. Kur ką rado žmonės, kamputį kokį, ten ir gulė. Visiems reikėjo pamiegot, bet kai prisišventę ir visą naktį prisišokę, nesvarbu kur. Pirma naktis buvo tokia. Ten.“

Ž., pianistė

/ / /

„Buvo toks Valera, bomžas. Amžiną jam atilsį. Gyveno sandėliuke. Ir žiemą. Turėjo raktus nuo visų dangoraižių konteinerių. Tie konteineriai uždaryti narvuose. Tai eidavai pro šalį ir matydavai, kaip Valera įlindęs renkasi daiktus. Pas jį galėjai gauti visko, ko tik panorėjęs: stalą, kėdę... Gana pigiai.

Kiekvienas kaimynas čia turi po cinkelį. Visokios piktos bobutės, diedukai visko prisigalvoja iš neturėjimo ką veikti. Yra toks kaimynas, kuris žiemą į lauką išsineša bliūdą ir prausiasi. Žmogus neturi vandens. Į jį žiūrint šalta darosi. Kita kaimynė vos paeina, skundžiasi, kad skauda kepenis, vaistus ryja, bet parūkyti – šventas reikalas, traukia cigariukus vieną po kito.“

Pijus, Šnipiškių gyventojas

/ / /

„Juodai įniršau ir trenkiau jai antausį. Stipriai. Negaliu meluoti. Ant pirštų turėjau žiedų. O kai trenki vieną... (Burna išleidžia sprogimo garsą.) Tuomet dar kartą, 4, 5 ar 6 kartus. Stipriai, stipriai (...). Tiesa, pasielgiau labai negražiai.“

Bertrand’as Cantat, Marie partneris

/ / /

„Gimiau neišnešiota, 7 mėnesių, 1,3 kg, nedidelė mergaitė. Gimiau be plaučių. Todėl teko gulėt inkubatoriuj ir palaikyti kvėpavimą, davė labai daug deguonies, ir tas deguonis išdegino akių tinklainę. Akių tinklainės kapiliarai 9 kartus plonesni už voratinklio siūlą. Dalis kraujo dar išsiliejo į smilkinį.

Kai buvau maža, mane dažnai palikdavo vieną. Laukdama sesės ar tėvų tiesiog linguodavau lovoje. Ir linguodavau taip, kad net visi plaukai susiveldavo. Sesė negalėdavo iššukuoti, nerasdavo plaukų galiukų. Iki šiol kartais linguoju. Ir tada man sako: „Nelinguok, atrodai kaip debilė.“ Dar sako: „Storuliukė, mažiau cukraus valgyk. Ir nesikūprink – kupra užaugs, joks vyras nežiūrės. Vaikščioti reikia išsitiesus, pėdas dėlioti nuo kulno. Nespausk akių, į kaktą sulįs. Sėdėk tiesiai, atrodai kaip su proto negalia, tau reikia daugiau mankštintis, žinok, grožis reikalauja aukų, batai spaudžia, vis tiek nešiok, nes gražūs. Stovėk kaip lenta. Nelinguok, debilė, net stik­linės vandens tavęs nepaprašysi. Kurva tu, kam gimei, geriau būtum negimus. Ko čia žliumbi? Geros mergaitės nepyksta. Nervus į konservus. Tokia jauna, o jau nervų pilna. Ašaros veidą išgrauš. Kurva, tu, kam gimei? Ko čia linguoji?“

Ir tada pagalvoju: „Iš tiesų, kam aš gimiau, gal tik­rai nereikėjo gimti? Bet gimiau ir noriu linguot.“

L.

/ / /

„Kur mano stebuklingas kardas? Niekur jo nerandu. Prašau, padėk man surasti stebuklingą kardą! Kur jis gali būti? Kada padėsi? Tu nepadedi! Surask mano kardą. Nu, mama!!! Jeigu nepadėsi surasti kardo, aš tau nedovanosiu gėlyčių. Man reikia kardo!!! To tokio stebuklingo. AAA!!!“

Emilis, vaikas

/ / /

„Kai ką noriu pamiršti. Išties labai daug. Ir dar geidžiu taikos. Kad nors vieną sekundę pasaulį ištiktų visuotinė taika.“

M., senjorė

/ / /

„Tiesą pasakius, nežinau, ko noriu. Iš manęs buvo tiek daug reikalaujama, turėjau atitikti susigalvotas normas, buvau stebimas, vienas du trys kaip kareivis. O dabar, regis, turiu laisvę... ir niekas šiame pasaulyje netraukia. Galiu pragulėti lovoje ar prasišypsoti visą dieną, o viduje – tuščia. Aš nepažįstu savęs, žmogaus iškamša. Pavydžiu augalams ir žvėrims, pavydžiu net tiems, kurie bent žino, kad nenori gyventi. O aš net šito nežinau. Kitas pasimyli, ir jam gera, perskaito knygą – gera, išgeria – gera, o man – nieko. Gal per daug galvoju?“

J.

/ / /

„Nekenčiu drabužių parduotuvių, didelių matavimosi kabinų veidrodžių. Juose matosi kiekvienas šešėlis, riebalas, netobulumas. Nekenčiu savo kūno. Neįstengiu jo pamilti. Ypač po gimdymo.

Ankstyvoje paauglystėje atradau vegetarizmą. Tuo­met – veganizmą. Galiausiai prasidėjo agurkizmas, valgiau tik agurkus, ir tuos išvemdavau. Į ligoninę atsiguliau, kai veido oda pasidengė pūkeliu, pradėjo augti kailis. Svėriau 35 kg. Buvau atkritusi tris kartus. Bet ir šiandien valgydama nesimėgauju. Valgau iš reikalo.

Sako, valgymo sutrikimų turi tik labai stiprios valios žmonės, kitaip tariant, išrinktieji. Juk alkis yra gyvenimas, mes esame alkis.“

K.

Parengė Lina Laura Švedaitė

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.