Aistės Noreikaitės nuotrauka

 

Šiais metais pasaulio krepšinio čempionate pasirodžiusi Lietuvos rinktinė netikėtai ryškiai sužibo, bet taip pat netikėtai užgeso dar gerokai iki finišo. Pabaigoje ant vos rusenančio mūsų rinktinės laužo tarsi kibirą vandens užpylė Latvijos krepšininkai, laimėdami rungtynes 30 taškų persvara. Per Lietuvos krepšinio istoriją yra buvę visko, tačiau vargu ar kas būtų patikėjęs, kad sulauksime laikų, kai mūsų rinktinė per vieną čempionatą sugebės ir įtikinamai įveikti amerikiečius, ir beviltiškai pralaimėti latviams. 

Prisimenu, 2008-ųjų vasarą viešėdamas Vokietijoje išgirdau, kaip dvi garbios damos iš Lietuvos aistringai aiškino vietiniam vokiečiui, kad krepšinis Lietuvoje – ant­ra religija. Dalyvavome kažkokiame vietiniame furšete, o Lietuvoje visi prilipę prie televizorių sekė Pekino olimpinių žaidynių pusfinalio rungtynes su Argentinos rinktine. Nejučia pagalvojau, kaip aš pats jausčiausi, jeigu mane užpultų koks amerikietis su kalbomis apie beisbolą ar ang­las imtų pasakoti apie savo rinktinės pergales tarptautiniuose kriketo turnyruose. Jaučiau, kaip kaista ausys girdint beviltiškai nudrožtą frazę apie „antrąją religiją“, kuri tereiškia, kad jeigu kam antroji yra tokia, tai pirmoji apskritai neegzistuoja. Ėmė keistai skambėti žodžiai apie krepšinio pergalių vienijamą tautą: jeigu tik tai mus vienija, ar mums tikrai pakeliui?

Anksčiau, stebint lietuvių aistras dėl krepšinio, man dažnai susidarydavo įspūdis, kad šitaip pasireiškia mūsų prarastos imperijos kompleksas. Lietuviai nuo seno didžiavosi pagoniškąja viduramžių valstybe, nusidriekusia „nuo jūros iki jūros“, apėmusia tiek kitataučių, kad patys lietuviai buvo joje etninė mažuma, generavusi aukščiausiąją valdžią. Būtent tuos laikus mini Lietuvos himno eilutė „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Geriausiai tokį didybės suvokimą atspindi Kaune stovintis Vytauto Didžiojo, po savimi pamynusio ne tik Vokiečių ordino, bet ir rusų, totorių bei lenkų karių figūras, paminklas. 

Devyniasdešimtiniais ši įsivaizduojama praeities didybė skausmingai kontrastavo su maža nacionaline valstybe, ką tik atgavusia Nepriklausomybę po 50 metų okupacijos. Bet vos prasidėdavo krepšinio rungtynės, lietuviai vėl pasijusdavo esantys didžiojoje geopolitikoje. Iš pradžių Kauno „Žalgirio“ kovos prieš Maskvos CSKA iš dalies atstojo nacionalinio išsivadavimo kovą, netgi iš dalies ja buvo.  Po Kovo 11-osios vėl atsirado galimybė paminti po savimi tą patį rusą, vokietį ar lenką bent jau krepšinio aikštelėje. Arvydas Sabonis buvo dievas Perkūnas, o po juo esantieji – Lietuvos kunigaikščiai (vieni jų daugiau didieji, kiti mažiau). Atsirado niša, kurioje lietuviai galėjo prilygti pasaulio geriausiems. Beje, pradžioje šios emocijos turėjo ir racionalų pagrindą. Frazė „įsirašė į istoriją“ tuo metu reiškė gerokai daugiau būtent dėl to, kad varžybų protokoluose ties iki tol SSRS atstovavusių sportininkų pavardėmis buvo nurodoma Lietuva, o teikiant medalius į viršų kildavo Lietuvos trispalvė. 

2023-iųjų pasaulio krepšinio čempionatas netikėtai prasidėjo, šiek tiek sujautrino ir greit baigėsi. Regis, atėjo metas, kai visi pagaliau suprato, kad netgi krepšinis yra tiesiog sportas, o jį žaidžiantys – ne Lietuvą gelbėjantys didvyriai, o tiesiog žmonės, kurie už tai gauna pinigus. A. Sabonio ir Šarūno Jasikevičiaus laikais startinį rinktinės penketą komplektuodavo visa Lietuva gerokai iki čem­pionato, o draugiškas rungtynes stebėdavo sausakimšos salės. Buvo plačiai vartojamas terminas „krepšinio šalis“, išskiriantis rinktines tų valstybių, kurios nusipelno mūsų pagarbos. Šiandien jau žinome, kad Latvija gali būti tokia pat krepšinio šalimi, kaip ir Lietuva, o žmogus pavarde Sabonis neprivalo savo sveikatos sąskaita kiekvieną vasarą gelbėti Lietuvos. Netgi politikai pajuto, kad atkrito būtinybė suplukus lakstyti paskui sportininkus su gėlių puokštėmis, kalbėti sveikinimų banalybes vien tam, kad juos eilinį kartą nušvilptų švenčiantys sirgaliai. Visi tapo ramesni, adekvatesni. Nostalgiją mūsų krepšinio praeičiai pajutau tik kartą daugiabučių kiemuose išėjęs į atvirą lauko krepšinio aikštelę – puiki miesto komandos logotipu papuošta danga, nenulankstyti lankai su naujutėlaičiais tinkleliais, saulėtą vasaros dieną ji buvo visiškai tuščia. Geriausiais imperinio krepšinio laikais tokia tuštuma buvo neįsivaizduojama.

 

 

 

Aurimas Šimeliūnas Vytauto Didžiojo universitete baigė filosofijos studijas. Domisi kultūra, filosofija, istorinės atminties klausimais ir kitomis visuomeninio gyvenimo aktualijomis.