Poetas Tomas Taškauskas: „Per didelė finansinė parama kultūrai nebūtinai išeina į naudą“

1.Kaip gyvenate žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Ronaldo Buroko nuotrauka

Medijų tyrinėjimai jau senokai paneigė „stebuklingos kulkos" teoriją, anot kurios šalininkų, žiniasklaida tiesiogiai veikia savo auditoriją ir perduoda vienodą žinutę visiems. Medijos veikia mūsų mąstymą daug subtiliau – nustatydamos temas, apie kurias esą verta mąstyti. Todėl informacinio lauko poveikis labai priklauso nuo mūsų pačių laikysenos ir sąmoningumo: ką žiūrime, skaitome, kaip tai priimame, kokioms naujienoms skiriame savo dėmesį. Apibendrinus, kiek leidžiamės manipuliuojami.

Man įdomu stebėti, kaip funkcionuoja žiniasklaida, kaip joje kuriami įvykiai, kokie vertinimai dominuoja, kaip pasaulį vaizduoja ir aprašo žurnalistai. Pats nenoriu būti vien pasyvus stebėtojas, todėl kai klausimas atrodo svarbus, manau turintis ką pasakyti ir randu laiko suformuluoti savo poziciją, dalyvauju – diskusija ant feisbuko sienos arba atskiru tekstu. Beje, Cz. Miłoszas yra sakęs, kad poezija – aistringa tikrovės ieškotoja, dalyvaujanti nesibaigiančiose religinės, politinės, visuomeninės minties transformacijose. Visai natūralu, kad dalyvauti šiuose procesuose turėtų būti nesvetima ir rašytojams.

2.Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Tiesą pasakius, su kolegomis poetais bendrauju retokai. Dažniau susitinku nebent su pora artimesnių bičiulių. Vis dėlto palaikymo jaučiu daug daugiau nei konkurencijos. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais galiu pasidalyti skaitymo atradimais, spontaniškais pamąstymais apie kitų ir savo kūrybą, naujais kūriniais. Be terpės tokiems pasidalijimams pasaulis tikriausiai būtų nykesnis.

Nemanau, kad mano kūrybai, o ir poezijai apskritai reikia kažkokių reklamos strategijų. 2006 m. JAV atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad žmonės dažniausiai prisimena eilėraščius, kurie juos įkvėpė arba su kuriais pajuto ryšį. Mažiausiai apklaustųjų prisiminė eilėraštį dėl to, kad jo autorius žymus poetas arba kad eilėraščio kalba buvo daili... Taigi poezija pati moka rasti savo žmones. Net jei tam ir prireikia laiko.

3.Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Pirmiausiai, mano galva, internetas ir popierius nėra konkurentai. Reikalingos abi medijos. Panašiai ir su knygomis: pats turiu ir skaityklę, ir nemažai popierinių knygų. Elektroninis formatas patogesnis, bet, kaip juokaujama internete, popierinė knyga niekada neišsikrauna. Nors ir ne itin dažnai, kultūrinės žiniasklaidos straipsnius skaitau tiek internete, tiek popieriuje. Popierius akivaizdžiai patogesnis ilgesnio formato, analitiniams straipsniams, kuriuos norisi išsaugoti, perskaityti ir po kurio laiko.

4.Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Mano favoritas – kelionės su „Poezijos pavasariu" po Lietuvą. Tikriausiai dėl atmosferos – keliaujant lieka ganėtinai laiko pabendrauti, pabūti, išgirsti pasakojimų ir prisiminimų, užsimezga netikėčiausių diskusijų. Tiesiog gyvoji literatūros istorija. O ir žmonės priima šiltai, skiria dėmesio, būna progų pamatyti gražiausių savo krašto kertelių, kurių antraip gal ir neaplankytum.

Ar išvis profesionalusis menas turėtų konkuruoti su pramogų kultūra? Nežinau. Vis dėlto svorio kategorijos skirtingos. Rimtas menas tarytum sunkus, o pramogos –­ kažkas lengvo. Man atrodo, kad profesionalusis menas gali kažko (nors jei reikėtų įvardyti, ko tiksliai, nemokėčiau) pasimokyti iš pramoginės kultūros. Tikriausiai yra gilesnių priežasčių, kodėl žmonės renkasi vienus dalykus, o kitų privengia.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Per didelė finansinė parama kultūrai nebūtinai išeina į naudą. Galbūt net priešingai. Neseniai teko skaityti gana aštrų Nobelio literatūros premijos komisijos nario H. Engdahlio pasisakymą. Jo nuomone, finansinė parama neigiamai veikia rašytojus, nes atkerta juos nuo visuomenės ir sukuria nesveikus ryšius su paramos institucijomis. Kartu tai esą niveliuoja literatūrą. Anksčiau rašytojai turėdavę dirbti klerkais, sekretoriais, padavėjais ir, nors tai būdavusi nelengva užduotis, literatūros originalumui tas išeidavę tik į naudą.

Kita vertus, daugiausiai paramos (moralinės), manyčiau, reikėtų pačiai Kultūros tarybai, kad joje dirbantys ekspertai neapsiribotų tik lėšų skirstymu, bet taip pat rastų kitų kūrybingų sprendimų, kaip skatinti kultūros dinamiką.

6.Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Labiausiai iki šiol yra įstrigusi prieš dvejus ar trejus metus perskaityta partizanų literatūra – B. Krivicko raštai (ypač poezija), L. Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštis". Galiu taip pat paminėti ir keletą tikrai puikių gyvenimą naujomis akimis padėjusių pamatyti J. Audiard'o filmų. Vienas iš jų, „Rūdys ir kaulas", rodytas ir Lietuvos kino teatruose.

7. Kokia jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Mano dienotvarkę daug labiau diktuoja darbas ir studijos. Keliuosi anksti ryte, stengiuosi per daug nenaktinėti. Laisvą laiką skiriu bendravimui, socialiniams tinklams, skaitiniams. Kūrybai prisišaukti jokių stebuklingų burtažodžių neturiu. Atvirai kalbant, nemanau, kad jų reikia. Tiesiog būtina skirti šiek tiek laiko, tylos pauzių. Iš apmąstymų, dienos patirčių, prisiminimų natūraliai vis dėliojasi kažkokie fragmentai, kuriuos stabtelėjus galima užrašyti. Kartais tie užrašai tampa eilėraščiais.

Draugai