Be angelų ir demonų. Pokalbis su Leonidu Juzefovičiumi

Birželio pradžioje Sankt Peterburge paskelbtas „Nacionalinio bestselerio“ kon­kurso nugalėtojas. Nacbestas –­ tai viena prestižiškiausių literatūrinių premijų Rusijoje. Ji įsteigta 2001 m. leidėjo ir literato Konstantino Tublino iniciatyva, siekiant įsukti žlungantį knygų leidybos verslą gūdžios ekonominės krizės sąlygomis. Premijavimo mechanizmas toks: knyga paskelbiama nacionaliniu bestseleriu ir tampa tokia. Nors vidutinis knygos tiražas Rusijoje –­­­ 5 tūks­tančiai, visos laureatų ir dauguma trumpojo sąrašo knygų vėliau parduodamos didesniu nei 50 tūkst. tiražu, o kai kurių iš jų tiražai išauga iki šimtų tūkstančių. Pagrindinio prizo vertė – 10 tūkst. JAV dolerių. Premiją, kurios šūkis – „Pabusti garsiam!“, dažniausiai gauna jau garsūs rašytojai. Laureatais yra tapę: Viktoras Pelevinas („Pereinamojo (iš niekur į niekur) laikotarpio dialektika“, 2004); Michailas Šiškinas („Veneros plaukas“, 2005); Sergejus Nosovas („Riestiniai skliaustai“, 2015); Aleksandras Prochanovas („Ponas Heksogenas“, 2002); kurio knygą išgyrė Rusijos komunistų vadas Genadijus Ziuganovas, o Borisas Nemcovas Prochanovo aprašymus pavadino „ne šiaip sau nepadoriais, bet amoraliais“; Čečėnijos kare skyriui vadovavęs nacionalbolševikuojantis sentimentalistas Zacharas Prilepinas „Nuodėmė“ (2008) ir kt.

Šiais metais pirmą kartą per visą premijos istoriją į trumpąjį sąrašą įrašytos ne šešios, o penkios knygos: autoriaus iš Kazachstano Eldaro Satarovo knyga apie Vietnamą „Saigono–Almatos tranzitas“, Michailo Odnobiblo pseudonimu prisidengusio rašytojo kafkiškos nuotaikos persmelkta „Eilė“, fantastinis Marijos Galinos romanas „Autochtonai“ ir Aglajos Toporovos „Trijų revoliucijų Ukraina“, kurioje analizuojamas svarbiausias pastarojo laikotarpio politinis kataklizmas. Penktoji knyga – nugalėtoja – Leonido Juzefovičiaus dokumentinis romanas „Žiemos kelias“. Pagrindinį „Nacionalinio bestselerio“ prizą šis prozininkas ir profesionalus istorikas – kandidatas į istorijos mokslų daktarus, XV–XVII a. rusų diplomatinio etiketo žinovas – gauna jau antrą kartą.

„Žiemos kelias“ – tai 20 metų rašytas dokumentinis romanas apie paskutinį Rusijos pilietinio karo epizodą: baltagvardiečių generolo Anatolijaus Pepeliajevo žygį 1922 m. į Jakutską –­ paskutinį bandymą pakeisti Rusijos istoriją po 1917 m. Spalio perversmo. 1922 m. gruodį nedidelė teritorija tarp Ajano, Ochotsko ir Nelkano, kurią jis kontroliavo, buvo paskutinis baltagvardiečių bastionas. Archyvine medžiaga grįsto kūrinio centre – baltųjų generolo, poeto A. Pepeliajevo ir raudonųjų vado, buvusio anarchisto, vėliau rašytojo Ivano Strodo – „Jakutijos Čiapajevo“ – dvikova. Per Jakutijos maištą spaudžiant penkiasdešimties laipsnių šalčiui Strodas su savo kariais beveik mėnesį laikėsi iš sušalusio elnių mėšlo ir žmonių lavonų pastatytoje tvirtovėje. Tai pasakojimas apie du paradoksalaus likimo žmones, gebėjusius, pasak rašytojo, neprarasti žmoniškumo net nežmoniškomis sąlygomis. Beje, abu buvę priešai sušaudyti prasidėjus raudonajam terorui 1937 metais.

Kritikai teigia, jog ramus pasakojimo tonas (tai, kad autorius nesitaško seilėmis kalbėdamas apie karą, nors rusų knygoms apie karą šiandien būdingos kaip tik herojinio epo intonacijos) ir yra išskirtinis L. Juzefovičiaus prozos bruožas. Ši knyga, pasak literatūrologų, perteikia jau ne raudonųjų ar į užsienį emigravusių baltųjų požiūrį, bet vaizduoja pilietinį karą kaip nacionalinę Rusijos tragediją. Spausdiname žinomos literatūros kritikės Valerijos Pustovajos interviu su rašytoju.

Irena Ramoškaitė

 Leonidas Juzefovičius. Ugnės Žilytės piešinys

BE ANGELŲ IR DEMONŲ

Rašytojas LEONIDAS JUZEFOVIČIUS išgarsėjo kaip istorinės prozos – detektyvų apie seklį Putiliną ir romanų apie Rusijos pilietinį karą –­ autorius. Praėjus dviem dešimtmečiams po knygos apie baroną R. F. Ungerną-Šternbergą „Dykumos patvaldys“ pasirodymo, dienos šviesą išvydo nauja studija, jaudinantis epas – romanas „Žiemos kelias. Generolas A. N. Pepeliajevas ir anarchistas I. J. Strodas Jakutijoje. 1922–1923“. Tai raktas į nešališką abiejų pilietiniame kare dalyvavusių pusių vertinimą. O mums, kaip rodo laikas, net ir praėjus šimtmečiui, toks raktas labai reikalingas. Apie šias dokumentinės prozos prasmes, naująjį romaną ir tai, kodėl požiūris į istoriją ir jos vertinimas kaip švytuoklė juda nuo vieno kraštutinumo prie kito, su rašytoju kalbasi literatūros kritikė Valerija Pustovaja.

 

Pilietinio karo tema rašote jau ne vieną dešimtmetį. Kodėl jus domina būtent šis istorijos tarpsnis?

Mane domina, pavadinkime taip, neramūs laikai. Kai žmogus lieka akis į akį su istorija. Ir su savo sąžine, nes tokiais laikais susilpnėja visuomenės gyvenimą reglamentuojantys įstatymai, susvyruoja moralės normos. Žmogus tampa stichijų žaisliuku, nors jam ir atrodo, kad pats renkasi savo kelią. O iš tikro pasirinkimus lemia jo kilmė, biografija, gyvenamoji vieta, draugiški ryšiai. Lemtinga gali pasirodyti menkiausia smulkmena. Štai 1922 m. Vladivostoke susidraugavo du poetai: Arsenijus Nesmelovas ir Nikolajus Asejevas. Raudoniesiems užėmus Primorję Nesmelovas, žavėjęsis Majakovskiu ir svajojęs su juo susipažinti, nusprendė vykti į Maskvą, o Asejevas – emigruoti į Kiniją ir susirado vedlį, kuris apsiėmė jį per sopkas pervesti į Kinijos teritoriją. Vos metęs žvilgsnį į išklypusius Asejevo pusbačius vedlys pareiškė, kad negalima eiti per taigą tokia avalyne. „Reikėtų štai tokios“, – dūrė pirštu į amerikietiškus storapadžius Nesmelovo batus, kuriuos tas buvo įsigijęs per laimingą atsitiktinumą. Asejevas pasiūlė draugui mainytis batais, tas nesutiko, ir galiausiai jiedu apsikeitė likimais: Asejevas atsidūrė Maskvoje, o Nesmelovas –­ Charbine. Pirmasis susidraugavo su Majakovskiu ir tapo etaloniniu sovietiniu poetu, o antrasis – Baltosios armijos didvyriškumo ir tragedijos dainiumi.

Negali sakyti, kad taip įvyko tik dėl batų, bet jie taip pat atliko savo vaidmenį. Tokiais laikotarpiais apskritai labai išryškėja Lemties vaidmuo. Jeigu 1918 m. gyveni Omske, turi daugiau šansų tapti baltuoju nei raudonuoju. O jeigu Permėje –­ atvirkščiai. Bet ir vienu, ir kitu atveju tavo likimas nulemtas visam gyvenimui.

Kaip tuomet apibūdintumėte į tokią padėtį pakliuvusio žmogaus atsakomybę?

Atsakomybė – likti žmogumi, nepaisant to, kurioje pusėje būtum atsidūręs.

Ar tiesa, kad jūsų, kaip rašytojo, simpatijos iš pradžių buvo baltųjų pusėje?

Rinkdamasis vieną iš dviejų garbingų priešų, normalus jaunuolis, juolab literatas, visada renkasi pralaimėjusiojo, silpnesniojo pusę. Jaučiau užuojautą net žiauriajam Ungernui, ypač iki 10 dešimtmečio pradžios, kai prasidėjo jo triumfo žygis per mūsų masinę literatūrą. O vėliau jau raudonuosius imta suvokti kaip pralaimėjusiuosius.

Neseniai Sankt Peterburge dalyvavau vieno istoriko knygos apie pilietinį karą aptarime. Atėjo daugiausia studentai, aspirantai, ir užsipuolė autorių, nes šis, jų manymu, nepakankamai demaskuoja baltuosius. Jeigu toks aptarimas būtų vykęs prieš 10–15 metų, vaizdas būtų buvęs priešingas. O kaip bus praėjus dar vienam dešimtmečiui?

Mūsų vertinimų švytuoklė nuolat šoka nuo vieno kraštutinumo prie kito. Tai, žinoma, sukuria tam tikrą imunitetą ideologiniams vertinimams. Imi suprasti, kaip kvaila užimti vieną ar kitą poziciją vadovaujantis tik politiniais sumetimais.

Kitaip tariant, mes niekaip negalim atsikratyti įpročio vienareikšmiškai vertinti –­ priimti arba atmesti – pilietiniame kare dalyvavusių pusių?

Ir neatsikratysim, jei toliau remsimės šalių ideologija ir bandysim sverti, kurios iš jų politika buvo teisingesnė. Tačiau jei sugebėsime pažvelgti į pilietinio karo dalyvius kaip į žmones, atsidūrusius sunkioje, siaubingoje situacijoje, nustosime blaškytis.
Manęs neįmanoma įtikinti, kad vieni buvo angelai, o kiti – demonai. Paskelbti, jog kažkas yra geras arba blogas, –­ reiškia sukurti šabloną, o tai daryti paprasčiau, kai mažiau žinai apie tą laikotarpį ir žmones. Nubrėžti tiesę tarp dviejų taškų nesunku. Bet pabandyk tai padaryti, jeigu matai šimtus tokių taškų.

Kai tu, kaip istorikas, kaip literatas, nugyveni su tais žmonėmis iš praeities visą jų gyvenimą, nejučia prieini prie išvados, kad niekam negalima skelbti galutinio nuosprendžio.

O „Žiemos kelio“ veikėjai – baltagvar­diečių generolas ir raudonasis vadas – praaugo ideologinį požiūrį į savo priešą.

Taip, matyt, jie suprato, kad kiekvienas iš jų galėjo atsidurti kitoje barikadų pusėje. Mano akimis, ir Pepeliajevas, ir Strodas įkūnija ištikimybę pareigai ir humanizmą – abu liko žmonėmis, nepaisant siaubingų epochos aplinkybių. Strodas nepadarė nieko bloga atamano Semionovo dėdei, o Pepeliajevas, kai jam pasiūlė be teismo sušaudyti į nelaisvę paimtus bolševikus, įsakė juos uždarame vagone išvežti į Uralą ir paleisti.

Rinkdamiesi tarp baltųjų ir raudonųjų mes suprantame, kieno įpėdiniai esame. Kai kas vertina sovietinius dešimtmečius kaip istorinio tęstinumo pažeidimą. Ar jūs taip pat jaučiate ką nors panašaus?

Ne, o ir Govoruchino filmas „Rusija, kurią mes praradome“, pasirodęs 1992 m., man nebuvo artimas. Net ir tada. Nesu šalininkas teorijos, kad Rusiją periodiškai sugriauna kataklizmai, po kurių ji vėl atgimsta it feniksas iš pelenų. Tie katakliz­mai –­ tai Rusijos istorinio kelio dalis. Pilietinio karo mastas ir žiaurumas paskatino totalitarinio režimo formavimąsi SSRS. Tačiau pats pilietinis karas –­ Pirmojo pasaulinio karo, per kurį žmogaus gyvybė visiškai nuvertėjo, padarinys. Revoliucijos dažnai vyksta po karų, negalima šito pamiršti.

Ar praėjus šimtui metų po pilietinio karo mes pagaliau galim prieiti prie bend­resnės pilietinio karo sampratos? O gal šito iš viso nereikia?

Tokios sampratos nėra, bet susitaikyti galima ir tada, kai požiūriai skiriasi. Mes paprasčiausiai atšaukėm Lapkričio 7-osios šventę, o reikėjo, manau, tik pervadinti ją Susitaikymo ir santarvės diena. Pilietiniai karai vyko visose Europos šalyse, Rusija – ne išimtis.

Tikėkimės, kad naujo pilietinio karo pas mus nebus, tačiau ano, vykusio beveik prieš šimtą metų, nereikia nei rituališkai prakeikti, nei apsimesti, esą tai buvo kažkoks visuotinis proto užtemimas. Jo priežastis nesunku paaiškinti, ir per jį, kaip ir per bet kurį kitą karą, triumfavo ne tik fanatizmas, valdžios troškimas ir smurtas. Būta ir kilnumo, ir teisingumo siekio, ir pasiaukojimo.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

„Российская газета“, 2016-03-10