„Kukli galerija, kurią vargu ar būtina pamatyti, bet gali būti smagi pramoga lietingą dieną.“ Taip neįkvepiančiai apie Busano meno muziejų rašo „The Lonely Planet“ turistinis gidas po Korėją. Ir kaip gerai, kad drungnas aprašymas neatstūmė – apsilankymas šiame muziejuje tapo viena įdomiausių patirčių kelionėje po tolimąją šalį.

Prieš 25 metus antrame pagal dydį Pietų Korėjos mieste atidarytas muziejus kitais metais užsidarys renovacijai. Tokioms progoms paminėti surengtos dvi parodos, analizuojančios savo praeitį. Besižvalgant ir skaitant ilgus istorinius pasažus, nustebino, kiek nesėkmių per ketvirtį amžiaus muziejus patyrė ir nesivaržo to pripažinti. Vakarietiškai kultūrai nebūdingas nuolankumas. Dar labiau besigilindamas pamačiau daug paralelių su vyksmu lietuviškuose muziejuose. Būtinai reikia pasikalbėti su muziejaus šeimininkais! Galvojau, grįžęs po kelionės, atsidarysiu muziejaus puslapį, parašysiu jiems laišką. Ir pačiame muziejuje nefotografavau – juk visi turi žiniasklaidai skirtų nuotraukų, informacijos.

O vaikeli, kaip aš klydau! Žavūs kultūriniai skirtumai – muziejaus kontaktuose nėra jokių elektroninių adresų, jokių darbuotojų kontaktų, o į žinutes socialiniuose tinkluose nesulaukiu jokio atsako. Atėjo išganinga mintis paprašyti Lietuvos ambasados Seule pagalbos. Jiems pavyko prisiskambinti iš ketvirto karto ir voilà! Gavau atsakingo už komunikaciją asmens kontaktą.

 

Busano meno muziejus užsidaro dvejų metų renovacijai ir paskutinėje parodoje menininkai patį pastatą pavertė eksponatu: išgriovė sienas, išrinko parketo lenteles, supjaustė marmurines interjero detales. Busano meno muziejaus archyvo nuotrauka

 

Veidu į pasaulį

 

Praėjusį amžių Pietų Korėjos visuomenę kratė pokyčių turbulencijos. Šalies išlikimui grasinantys įvykiai užgožė visus kitus – taip pat ir kultūrinius – reikalus. Iki 1910-ųjų daugiau nei 500 metų Korėjos pusiasalį valdė Džiosono dinastija. Šalis prekeiviams, o su jais ir kultūrai, atsivėrė tik 1876 metais. 1910 m. pusiasalį okupavo Japonija. Japonų priespauda baigėsi su Ant­rojo pasaulinio karo pabaiga, kai pusiasalis buvo padalintas į komunistinę Šiaurės Korėją ir Vakarų remiamą Pietų Korėją. 1950–1953 m. komunistams užpuolus pietus, vyko Korėjos karas, kuris iki šiandien oficialiai nėra pasibaigęs – niekada nebuvo pasirašyta taikos sutartis. Pietų Korėja visiškai demokratiška tapo tik 1987 m., iki tol buvo valdyta autokratų, dovanojusių spartų ekonominį vystymąsi, tačiau užspaudusių pilietinę visuomenę.

Kultūros srityje naujoji valdžia žadėjo „kultūrą visiems piliečiams“. 1990 m. įsteigė Kultūros ministeriją ir prasidėjo sparti kultūros decentralizacija, nepasibaigusi dar ir šiandien. 1998 m. atidarytas Busano meno muziejus buvo tik antras viešas muziejus, duris atvėręs ne sostinėje. 2017 m. įkurtas Busano šiuolaikinio meno muziejus. Šiandien jie – vieninteliai du vieši meno muziejai 3,5 mln. gyventojų turinčiame mieste.

Kultūros decentralizacija sutapo su dabartinės Busano miesto tapatybės formavimu. Kadangi Busanas yra uostas, nuspręsta išskirti jo tarptautiškumą. „Busanas visada buvo naujoves priimanti vieta – ir paskutinės dinastijos laikais, ir per japonų okupaciją, ir per Korėjos karą. Čia maišėsi skirtingi žmonės ir idėjos. Busanas buvo vartai ne tik į pasaulį, bet ir gilyn į Aziją. Mes norėjome reprezentuoti Azijos kultūrą, bendruomenes, meną. Tai leido greitai judėti su tarptautiniu meno lauku. Šios krypties įprasminimas buvo svarbus žingsnis, tad ir šalies vyriausybė, ir miesto valdininkai labai rūpinosi muziejaus pradžia“, – per nelengvai suorganizuotą interviu pasakojo vyriausiasis muziejaus kuratorius Cheong Jong Hyo.

XX a. pabaigoje globalumo troškimas alsavo visoje šalyje, galima sakyti, tai buvo oficiali politika. 1988 m. Seule sėkmingai surengtos vasaros Olimpinės žaidynės (antrąkart Azijoje). Žaidynių proga pora metų anksčiau Gvangčone, mieste šalies vakaruose, atidarytas Nacionalinis modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus, pirmoji nacionalinė meno institucija P. Korėjoje. Svarbus gestas, kad tai įvyko ne sostinėje. Masinių sporto renginių ir meno sukergimą atkartojo Busanas – meno muziejaus ambicijai lengviau vystytis tapo pelnius teisę čia surengti 2002 m. Azijos sporto žaidynes.

Šioje tarptautiškumo ištroškusioje atmosferoje buvo užduotas tonas ir Busano meno muziejaus veiklai. Miesto valdininkai ir meno lauko autoritetai muziejui numatė jungties tarp miesto ir pasaulio kultūrų vaidmenį. Dar neatsidaręs muziejus įsigijo videomeno pradininku laikomo Nam June Paikas, kuris tuo metu jau buvo žinomas pasaulyje, darbų – akivaizdi muziejaus tapatybės išraiška.

Užimti vietą Busanas stengėsi ir kitų sričių tarptautinėje erdvėje. Organizatorių teigimu, šiandien laikomas ketvirtu pagal svarbą kino festivaliu pasaulyje tarptautinis Busano kino festivalis startavo 1996 m. ir įtvirtino miestą kaip vizualios kultūros centrą. Busano meno muziejus šoko ant tos pačios audiovizualumo bangos ir aistringai pristatinėjo videomeną, kuris 10 dešimtmečio pabaigoje buvo itin madingas visame pasaulyje. Muziejus tyrė kino ir meno santykį, videografijos istoriją ne tik rengdamas parodas, bet ir investuodamas į tyrimus. Buvo stengiamasi tapti tarptautiniais ekspertais video, fotografijos, performanso srityse. Deja, prasidėjus XXI a., susidomėjimas vaizdo įrašais pasaulio meno ratuose gan staigiai atslūgo, muziejus prarado pozicijas tarptautinėje rinkoje. 

Dalyvauti tarptautinėje arenoje muziejus stengėsi iki maždaug 2015 metų. Pagal kapitalizmo taisykles veikiančioje tarptautinėje meno rinkoje buvo itin sunku varžytis dėl didžiųjų vardų su galerijomis JAV, Europoje, kitose Azijos šalyse. P. Korėjos ekonomikos augimo stojimas, infliacijos šuoliai numušė ir muziejaus ambicijas. Muziejus dabar vykstančios retro­spektyvinės parodos tekstuose pripažįsta nepajėgęs konkuruoti. Blaiviai įvertinus situaciją, be baimės pripažinus strategiją neveikiant, buvo išdrįsta ją keisti.

 

Naujas akcentas – lokalumas

 

Susiformavo unikali situacija – meno institucija didžiuliame mieste-uoste, stipriai susisaisčiusiame su pasauliu, nepajėgia konkuruoti tarptautinėje rinkoje, o pats miestas besiorientuodamas į išorę pamiršo vietinius. Situacija privertė galvoti apie naują strategiją – atsisukti į vietinį meno vyksmą.

„Busano menas yra Korėjos meno dalis. Šitai įtvirtinti mums yra labai svarbu“, – sakė kuratorius Cheon­gas. Daugelyje šalių kultūra koncentruota sostinėje, o itin centralizuotose šalyse tai pasireiškia dar stipriau – už Seulo ribų muziejai pradėti kurti tik pačioje XX a. pabaigoje. 

„Seulas visada bus kultūros centras. Bet mes, Busanas, galime turėti savo kultūros identitetą – dabar jį kuriame, bandome suprasti, kokie galime būti. Sunku įvardinti skirtumus tarp Seulo ir Busano, bet jie tikrai yra. Busanas ilgai nedalyvavo meno procesuose, tad šiandien neturime stiprių šaknų ir vis mąstome – kas esame, koks menas yra busanietiškas. Dabar negalime atsakyti, bet galbūt po 10 ar 20 metų galėsime įvardinti tuos išskirtinumus. Dirbame ties tuo, – „Zoom“ ekranėlyje pasakojo Cheongas. – Teoriškai šiandienis Busano kultūrinis laukas formavosi per japonų okupaciją, nes per japonų kultūrą Korėja priėmė Vakarų dailę. Nuo vėlyvojo XX a. 3 dešimtmečio iki pat dabar mes bandome suprasti, koks yra korėjietiškas modernus ir šiuolaikinis menas.

Kitas dalykas, kad Korėjoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, sostinė visada buvo meno centras. Didžioji dalis meno vyksmo vystėsi Seule ir daugiausia resursų, dėmesio buvo skirta ten. Visgi Busanui – kaip ir bet kuriam kitam Korėjos miestui – labai svarbu, kad bandome papasakoti meno istoriją iš skirtingų perspektyvų. Pavyzdžiui, buvo labai daug menininkų iš Busano, veikusių meno lauke modernizmo ir šiais laikais, tačiau jie neįrašyti į bendrą šalies meno istoriją. Stengiamės atrasti šias perspektyvas, pamatyti ir parodyti, kas vyko už Seulo ribų.“ 

Taigi muziejus žvelgia atgal, rekonstruoja Busano meno istoriją. O kokia situacija su šiuolaikiniais mieste gyvenančiais menininkais? „Šiandien mieste yra daug pradedančių menininkų, tačiau gaila, kad nedaugelis jų pasirinks menininko karjerą. Neturime daug kūrėjų Busane, bet pastaruoju metu atsiranda jaunų menininkų, kurie atsikrausto į Busaną, dažniausiai iš Seulo. Po truputį vyksta maišymasis“, – sako Cheongas.

 

Pritraukti garsius vardus

 

Vienas pavyzdžių, kaip muziejus mezga Busano meno istoriją, yra „Space Lee Ufan“. 1936 m. gimęs ir šiandien dar kuriantis Lee – minimalistas, žinomas dėl novatoriškų darbų, pabrėžiančių procesą, medžiagiškumą ir patyriminį žiūrovo įsitraukimą. Lee taip pat garsus dėl eurocentrizmo mene kritikos.

2015 m. Busano meno muziejuje atidarytas naujas priestatas, skirtas Lee kūrybai. Nors Lee – vienas žinomiausių korėjiečių menininkų, kurio darbus rasite visų pagrindinių pasaulio galerijų meno kolekcijoje, o aukcionuose jie parduodami už šešiaženkles sumas, „Space Lee Ufan“ įkūrimas sulaukė kritikos iš nereto meno lauko stebėtojo ir miestiečio.

Pirmiausia nepasitenkinimas kilo dėl to, kad vieša institucija skiria tiek garbės ir lėšų vienam menininkui. Kodėl būtent jam? Lee ryšys menkas ne tik su Busanu, bet ir su visa P. Korėja. Kilęs iš Seulo, po mokyklos jis išvyko studijuoti į Japoniją, kur ir gyvena iki šiol, japonai dažnai jį vadina savo menininku, o pats Lee sakosi esąs pilietis be sienų. Japonijoje, Naošimoje, nuo 2010 m. veikia jo vardo muziejus. 

Šių klausimų Busano meno muziejus nevengia – atsakymai į juos išrašyti ant sienos. Idėja įkurti Lee erdvę kilo ne pačiam muziejui, o miesto savivaldybei. Lee ne kartą atsisakė, buvo ištraukta menininko ryšio su miestu korta – per Korėjos karą vyko evakuacija ir vidurinės mokyklos laikais menininkas porą metų mokėsi Busane. O šiandien čia gyvena jo sesuo.

Nors „Space Lee Ufan“ yra nuolatinė ekspozicija, muziejus gudriai išnaudoja užsimezgusią draugystę. Nuo 2019 m. pradėtos rengti „Lee Ufan ir jo draugai“ parodos. „Kartu su Lee sudarėme dešimties tarptautiniu mastu garsių šiuolaikinių menininkų sąrašą. Būtų buvę nelengva pritraukti tokius tarptautinius menininkus į Busaną, jei ne Lee Ufanas, nes Busano meno muziejus net nėra nacionalinis muziejus ar įsikūręs Seule“, – sakė Cheongas. Lee kvietimu parodas Busane rengė britų menininkas Antony Gormley, japonas Takashi Murakami, amerikietis videomeno pradininkas Billas Viola, prancūzų skulptorius Christianas Boltanski.

Į turistinio gido paragrafą nesurašysi visų muziejinių užkulisių, bet Busano meno muziejus suteikė daugiau nei priedangą nuo lietaus – papasakojo, kaip rasti savąjį kelią, nebijoti klysti ir tai pripažinti. Po dvejų metų renovacijos muziejus sugrįš ne tik fiziškai atsinaujinęs, bet ir tęs savo misiją kurti Busano meno istoriją.

 

 

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.