„Verčiau lietaus ir krušos gauti, dangaus ir kitokių mėlynių ragauti, bet gyvenimo rately dalyvauti.“
Vytautas Landsbergis (1986)
Sveikindamas pirmąjį atkurtosios Lietuvos Respublikos Prezidentą de facto, muzikologą, pianistą Vytautą Landsbergį 80-ies metų jubiliejaus proga, „Literatūra ir menas“ kalbina keletą profesoriaus bendražygių, prašydamas jų bendravimo ir bičiuliavimosi prisiminimų
Romas Sakadolskis:
1987 metai. Įprastai drėgna diena JAV sostinėje Vašingtone. Kartu su Vytautu Landsbergiu važiuojame 16-ta gatve iš Lietuvos Atstovybės, kur svečias ką tik susitiko su Lietuvos atstovu Stasiu Lozoraičiu. Priešais pamažėl artėja Baltieji rūmai, kairėje tuoj bus (dabar jau senoji) Sovietų Sąjungos ambasada, o priešais ją 200 metrų ilgio 16-tos gatvės atkarpa miesto savivaldybės (leidžiant Valstybės departamentui aiškinti, kad „mes ne prie ko“) pervadinta Andrejaus Sacharovo vardu.
Aiškinamės Šaltojo karo laikų nuotaikas. Svečias netikėtai pertraukia klausimu – ar į Lietuvą būtų žiūrėta kitaip, jeigu vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas 1940 m. būtų įsakęs iššauti nors simbolinį šūvį, sovietų kariuomenei okupuojant Lietuvą?
Neprisimenu, ką tada atsakiau, tikriausiai nieko įsimintino neišlemenau. Šalia manęs sėdėjęs smulkaus sudėjimo, ramaus būdo ir tylios kalbėsenos žmogus ne kartą ir ne du nustebins savo bruožu tiesmukai klausti ir kalbėti.
Sąjūdžiui jau įsibėgėjus, 1989 m. Čikagoje suruoštame lietuvių Mokslo ir kūrybos simpoziume V. Landsbergis mokslininkus ir kultūrininkus pakvietė, užuot mylėjus Lietuvą iš tolo (kaip dainuota išeivijos dainoje), mylėti ją tokią, kokia yra iš tikrųjų – pavargusi, sužalota, kupina ydų ir bėdų. Tai ne nuolankiai prašančiojo pagalbos žodžiai, o iššūkis, mestas tolimoje šalyje prakutusiai, patogiai gyvenančiai, vidurinei išeivių kartai.
V. Landsbergis elgėsi netradiciškai, kitaip negu buvo galima tikėtis iš žmogaus, primenantį į knygas pasinėrusį mokslininką, besitaikantį veikti politinėje arenoje. Išorė minkšta, šilkinis elgesys, kai tokio reikėjo, užtat vidus kietas ir nepajudinamas, anot Michailo Gorbačiovo ir kai kurių Vakarų politikų, nesukalbamas.
M. Gorbačiovui, kurio adresu anuomet plaukė Vakarų partnerių aplodismentai, gal ir buvo nesuprantama, kodėl nykštukų „muzikantas“ atrodė tarsi koks Dovydas prieš Galijotą, kodėl pasaulio žiniasklaida 1991 m. sausio mėn. dalijo dėmesį tarp agresijos prieš Lietuvą ir karo Persijos įlankoje, o vienas karikatūristas juodu susiejo, nupiešdamas V. Landsbergį su telefonu rankoje, pranešantį JAV prezidentui, G. Bushui pirmajam: „Pone prezidente, turiu naujienų.“ Už V. Landsbergio matyti naftos gręžinio bokštas.
Neįsivaizduoju jokio Lietuvos komunistų partijos veikėjo, anuomet galėjusio atlaikyti spaudimą ir iš Rytų, ir iš Vakarų arba suvokti būtinumą savo laiku pasinaudoti pravertu langu – tai V. Landsbergio ir bendražygių metafora, nusakiusi Boriso Jelcino vadovaujamos Rusijos Federacijos nuostatų Baltijos šalių atžvilgiu laikinumą. Turint omenyje LKP lyderių paistalus apie Lietuvos suverenumą SSRS sudėtyje arba reikalą eiti „žingsnis po žingsnio“, arba Lenkijos karinio puolimo pavojus (taip bandyta teisinti Raudonosios armijos buvimą Lietuvos teritorijoje), gerai, kad ne jie anuomet darė politiką. Tokie konjunktūriniai aiškinimai buvo pavojingi: nesąmonė apie Lenkijos karinį pavojų Lietuvai 1989 m. Vakarų sostinėse tikriausiai sukėlė juoką, bet kiti absurdai sulaukė pritarėjų ir Baltųjų rūmų, ir Èlysèe rūmų, ir Downing Street 10 koridoriuose.
V. Landsbergis stojo skersai kelio didžiųjų valstybių vadovų interesams, užsitraukdamas kai kurių rūstybę. Šioje pavojingoje šachmatų partijoje galingosios figūros buvo priešininkų pusėje, tad reikėjo mokėti atlikti taktinį atsitraukimą, nepažeidus strateginio intereso, užminti ant mazolio, bet ne ant minos.
Keli buvę Sąjūdžio veikėjai yra sakę, kad V. Landsbergis tapo Sąjūdžio Tarybos pirmininku, nes buvo kompromisinė figūra. Kompromisinė, kuri atsisakė eiti į kompromisus Lietuvos valstybės pamatiniais klausimais.
Arvydas Šaltenis:
Šitas žmogus, kuris braižė lentoj Čiurlionio fugas, preliudus mums, dailiokams... Šituos ritmų pasikartojimus praregėjau medžių, krūmų siluetuose rūke pievoj, paryčiais sargyboj kareiviaudamas svetimoj kariuomenėj Donelaičio žemėj, kažkur prie Tolminkiemio... šitas žmogus atsispindi tarsi Čiurlionio kalnas mariose juodo stalo paviršiuj Dailininkų sąjungos rūsy, kur skaito paskaitą apie F. Bajoro muziką – tame pačiame rūsy, kur persikrausto posėdžiauti Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, nes viršuj, didžiojoj salėj, kur vykdavo visos Lietuvos Sąjūdžio susirinkimai, saugumas slapčia įtaiso klausymosi aparatūras... Tai buvo vėliau, o šitas žmogus rašo apie mūsų muzikus.. Matau Juozą Naujalį Šileikos paveiksle ir galingą Nemuną plaukiantį už jo... Čiurlionio mįslė, begalinis jos gliaudymas, atradimai – tarsi dvasios bendrystė ar pamatai; mums visiems. Kiti straipsniai periodikoj, kaip „Štilis Rygos įlankoj“, kur karaliauja R. Paulas... Bandau nutapyti „Muzikologo portretą“ po pasipaišymo jo namuose vieną vakarą, kur kalbėjomės apie menotyrą, kritikus, kai man tada atrodė, kad tarp dailėtyrininkų nėra taip giliai „kasančių“ kaip šitas „kasėjas“. „Muzikologo portretą“ iš respublikinės parodos nuperka Tretjakovo galerija ir tas paveikslas 1987 metais „įkalinamas“ Maskvoj muziejaus saugyklose. Vėliau tapau kitą variantą „Iš dienoraščių“.
Mokslų akademijos salėje, tame istoriniame birželio 3-osios posėdy, matau jį kukliai sėdintį tarp daugybės mūsų, ištroškusių veiksmo, ir šaukiu, kad įrašytų į iniciatyvinės grupės sąrašą, nes jaučiu, kaip reik šito žmogaus jausmo ir proto, visai nežinodamas, kas bus toliau; šitas žmogus iškyla ir matosi tarp mūsų iš karto... ir kai bandydamas visiems vadovaut V. Petkevičius šaukdavo, kad užteks posėdžiaut, einam namo, šitas žmogus atsiversdavo savo užrašų knygutę ir ramiai prašydavo visų dar pasilikti, nes reikia ir pinigus suskaičiuot, mitinge surinktus, ir dar daugybę klausimų aptarti, nors būdavo jau giliausia naktis... Taip šitas žmogus tapo mūsų vedlys nejučiomis, nors daug kam tas labai nepatiko, nes daugelis, kad ir bijodami, troško būti jo vietoj...
Šitas žmogus tapo daugybės tikrų dorų žmonių vadas – visos Tėvynės ir jau išėjusių, nesulaukusių šitų džiaugsmo valandų, ištremtų, po visą pasaulį išbarstytų, mažų ir didelių, jautresniųjų, neturinčių pavydo, tikinčių, girdinčių ir matančių čiurlioniškon pusėn... Vikruoliai, greituoliai, pavydūs, pagiežingi, netikintys ir gobšūs jau gal dabar susivokė, kas šitas žmogus!
Žinau, kad daugelis muzikų nejaukiai pasijuto, kai Vilniaus dailės akademija – dailininkai (pirmesni) – per savo Mokyklos 210-ies metų jubiliejų šitam žmogui suteikė Garbės daktaro laipsnį. Kartu Garbės profesoriaus vardą gavęs didis Lietuvos tekstilininkas Juozas Balčikonis, žinomo partizano brolis, man tyliai kuždėjo, kad tai Dievo malonė, jam pasiųsta, su šituo žmogum kartu pagerbtam būti...
Kai vežiau Algimanto Švėgždos Lietuvai dovanotus paveikslus, kelias iš Berlyno vedė Lansberg alėja, galvojau apie mirštantį draugą, jo Čiurlioniui skirtus paveikslus, Kovo 11-osios obeliską Šarlotenburgo parke, kur tarsi kareiviai fotografavomės „24“ grupės tapytojai, jutau ir galvojau apie daugybę ženklų, kurie slaptingai liudija, susieja mus.
Galvoju ir apie tai, kaip šitas žmogus, kada kūrėsi partijos, kvietė mus, menininkus, kartu būti, nes politika – irgi didelis menas... tik nedaugelis likom ar liko, nes vien žodis partija atrodė baisus. Galvoju, kad palikom jį tarsi vieną, tarp mažiau jautrių... Tokia liūdna tiesa. Laikas, palinkęs viršum erdvės, kurioje gyvenam, tai ir yra Tėvynė, – sakė Vydūnas. Laimė – šita erdvė, kurioj kartu buvom, esam, būsim... Mes Jumi mylim.
Jūratė Trilupaitienė:
Dirbdama Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dar aštuntajame dešimtmetyje, pradėjau domėtis senosios Lietuvos muzikos istorija. Teko susipažinti su archyviniais šaltiniais, marga istoriografine medžiaga. Buvo įdomu; palaipsniui ryškėjo mokslinio darbo kontūrai, sietini su bažnytine muzika. Tęsti darbui reikėjo vadovo. Pedagogai, su kuriais tariausi, o ir aš pati, galvojom tik apie profesorių Vytautą Landsbergį. Išdrįsau kreiptis ir nuo pirmųjų pašnekesių pajutau, kad jo įžvalgos, žinios, patirtis padės įveikti sunkiai nugalimus to meto ideologinių cerberių statomus barjerus. Juk tai buvo laikai, kada net disertacijos temą tvirtindavo prižiūrėtojai Maskvoje, darbas rašomas rusiškai, o jį apgynus rankraštis keliaudavo į VAK‘ą (Vyriausioji atestacinė komisija) ir tik ten juodieji oponentai spręsdavo – patvirtinti disertaciją ar atmesti. O mano tema labai įtartina – apie XVI–XVII a. bažnytinę muziką. Vilčių daug neturėjau. Tačiau profesorius taip pakreipė disertacijos pavadinimą, kad ir avis liko sveika, ir vilkas sotus. Maskvai neužkliuvo. Patvirtino ir temą, o vėliau ir disertaciją.
Rašant darbą, vadovas brėžė atraminius taškus nurodydamas svarbų šaltinį, aptardamas struktūrą, išryškindamas naujas užduotis. Jo pamąstymai priversdavo suklusti, apgalvoti, ieškoti. Profesoriui vadovaujant sėkmingai buvo apginti ir kitų Lietuvos muzikos istorijos, fortepijono pedagogikos tyrinėtojų darbai.
Atmintin ryškiai įsirėžė 1984 m. vykęs nelemtas Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekcijos, kurios vadovu buvo V. Landsbergis, susirinkimas. Jame profesorius kalbėjo apie taisytiną spaudos padėtį, suvaržytas autorių teises išsakyti kritines mintis, kalbėjo apie būtinybę viešinti kompozitorių savitą naujos kūrybinės minties proveržį, apie muzikologinių darbų platesnės sklaidos galimybes. Kalbėjo ramiai, įtikinamai, svarstė, ką reiktų daryti, kad parašyti straipsniai negultų į stalčius, kad jų nepreparuotų budrūs redaktoriai. Visa tai buvo pasakyta su profesoriui būdinga intonacija, trumpais tylos intarpais, kurie kiekvieną privertė suklusti, pamąstyti ir širdimi išgirsti, kas suskambėjo tarp eilučių.
Kitos dienos rytą Konservatorijos valgykloje, begeriant kavą, profesorius ir lyg tarp kitko paklausė, ar jis vakarykščiame susirinkime pasakė ką nors, kas galėjo nepatikti ten, aukščiau sėdintiems. Mano galva, dėl susirinkime išsakytų minčių valdžios nemalonės užsitraukti tikrai nebuvo galima, nes kalbėta tik apie profesinės spaudos problemas. Po kelių dienų supratau, kad vakarykštis pasisakymas muzikologų susirinkime buvo tik pretekstas senai CK sargų nemalonėn patekusį profesorių pašalinti iš muzikologų sekcijos pirmininko pareigų. Nelemtame susirinkime žmonių buvo nedaug, bet tarp mūsų sėdėjo ir Judas...
Visada džiugu sutikti profesorių. Jo tvirtas rankos paspaudimas sušildo ir teikia stiprybės. Visų jo mokinių vardu sveikinu, dėkoju už suteiktas žinias ir nūdienos neramiu laikotarpiu tvirtą principingumą.
Laimė Gabrielė Lukošiūnienė:
Su profesoriumi Vytautu Landsbergiu susipažinau 1959 m. pavasarį. Tada dirbau M. K. Čiurlionio muziejaus Dailės skyriuje pas Valeriją Čiurlionytę-Karužienę. V. Landsbergis tada buvo Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojas, gan dažnai atvykdavo į muziejų. Atsiveždavo ir savo studentus. Nedaug, tik du, tris, keturis. Apžiūrėdavo M. K. Čiurlionio kūrinių ekspozicijas, o po to ateidavo į muziejaus Dailės skyriaus kambarį, kuriame prie didžiulio ąžuolinio stalo darbavosi V. Karužienė. Kitame stalo gale sėdėdavau aš. Jis prašydavo atverti mažąjį saugyklos kambarėlį, kuriame buvo laikomi neeksponuojami M. K. Čiurlionio paveikslai. Neeksponuojami, nes, sovietų funkcionierių nuomone, jie buvo ideologiškai pavojingi. Tarp jų buvo ir didysis „Rex“. V. Karužienė V. Landsbergiu labai pasitikėjo. Raktą įduodavo man, ir aš vesdavausi visus į antrą V. Dubeneckio statyto muziejaus pastato aukštą, kur viename koridorių buvo nežymios durelės į mažą kambarėlį. Jame ir buvo saugomi paveikslai. Nuimdavau antspaudą, atrakindavau duris ir išleisdavau paveikslus į laisvę. Atsargiai, po vieną išnešdavome kūriniu į koridorių ir V. Landsbergis tyliu įtaigiu balsu pasakodavo studentams apie jų reikšmes, ženklus ir skleidžiamą žinią. Stovėdavau šiek tiek atokiau ir klausydavausi. Gaudžiau kiekvieną žodį, intonacijos niuansus. Tas kalbėjimas buvo visai kitoks, negu girdėdavau kasdien. Jo svarba man buvo lemtinga – taip visam gyvenimui užsikrėčiau Čiurlioniu, kiek galėjau, dirbau jam. Profesoriaus minčių vedama atėjau ir į Atgimimą.
Savo didžiąja gyvenimo Mokytoja laikau Valeriją Čiurlionytę-Karužienę. O profesorius V. Landsbergis yra mano pilietinės brandos mokytojas. Ir ne tik. Jis išmokė sakyti tiesą. Ir nebijoti.
Jonas Bruveris:
Bepigu mokyklų mokytojams – per pertraukas sueina į mokytojų kambarį ir gali bendrauti į valias. Ir taip kasdien. Kitaip yra aukštosiose mokyklose. Tačiau yra ir kitokių bendra(darbia)vimo erdvių ir progų. Tai mokslo konferencijos, kas nors Kompozitorių sąjungoje, Sukaktuvininko knygų sutiktuvės ir pan. ir jo kolegiškas, drįstu pasakyti – ir bičiuliškas – rankos spustelėjimas. Mūsų laikų pradžioje jį dažniau galėjai tik per daugybės žmonių galvas pamatyti kažkur toli priekyje. Buvo toli? Ne, arti.
Koks nors išmintingas romėnas tikriausiai yra sugalvojęs čia gal akivaizdžiau tinkamą posakį, negu šis – poetae nascuntur, oratores fiunt. Bet tinka ir šis. Vytautas Landsbergis, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir Jono Jablonskio vaikaitis, į šį pasaulį atsinešė anų – Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Dvylikos Vilniaus apaštalų, Didžiojo Vilniaus Seimo – itin veiklią laisvės siekių ir tautinės kultūros puoselėjimo dvasią, kartu (ir daugybe raštų pasireiškusią) iškalbos dovaną. Pavyzdys tebūna Čiurlionio kūrybos (juk Sukaktuvininkas aprašė, išnagrinėjo kiekvieną jo muzikos natą, dailės darbų potėpį bei parašytą žodį) likimo vingiai. Atslūgus Maskvos kritikų sukeltai Čiurlionio dailės pasmerkimo kampanijai (prie jos uoliai prisidėjo keletas lietuvių dailininkų), 1955 m. – pirmą kartą sovietiniais laikais – nutarta paminėti menininko gyvenimo sukaktį (tai buvo jo gimimo 80-metis). Tų metų rugsėjį (Čiurlionis gimė rugsėjo 22 d.) galėjęs įvykdyti (turėjęs? – matyt, ilgai svarstyta) minėjimo koncertas Filharmonijoje įvyko kitų metų sausį; fortepijono kūrinius skambino Vytautas Landsbergis. Netrukus parašė pirmąjį straipsnį apie Čiurlionį, ir prasidėjo visos mūsų muzikos istorijos bei kasdienybės, kitų meno kultūros dalykų tyrinėtojo veikla. Paskiau – ir politiko veikla, nes – kaip ir seniau – nelaisvės laikais tautinė kultūra yra dvasios laisvės ženklas.
Vis dėlto kodėl čia Čiurlionis, o ne kas kitas? Minėtosios kampanijos aktyvistai turėjo idėjinių pirmtakų. Per Čiurlionio gimimo 50-metį atidaryta jo vardu pavadinta Dailės galerija, kitais metais paminėtas jo mirties 15-metis. Zigmas Angarietis štai taip tada įvertino dailininko kūrybą: jo paveikslai – „tai puvančio buržuazinio meno pavyzdžiai“ (Kibirkštis, 1926, Nr. 13, p. 33). Netrukus šią terminologiją perėmė trečiafrontininkai. Šiandienių frontininkų pastangos gal ir gali iš kieno nors atminties ištrinti Atgimimo meto mitingų šimtatūkstantinės minios skandavimą „Landsbergis – Lietuva!“ ar jo vardo užrašą ant Seimo barikadų. Tačiau istorijos neištrinsi, o kiekviena kasdienybės akimirka irgi tučtuojau tampa istorija.