„Bohemiškojo Vilniaus“ pasivaikščiojimų organizatorius Julius Žėkas gidu savęs nevadina. Pasakorius, pasakininkas, juokdarys... Tebūnie taip. Leksinis žaismingumas šiai asmenybei nesvetimas. Šiandien poeziją Julius rašo gatvėse, improvizuodamas pasakojimus, maršrutus ir susitikimus tiek su bohemiečiais, tiek su religinių bendruomenių atstovais.

Jau daugiau nei dešimtį metų vedžiojantis žmones Vilniaus gatvėmis ir skiepijantis jiems poetišką miesto dvasią, Julius dalijasi mintimis apie šiandienį Vilniaus ekskursijų bumą, „Bohemiškojo Vilniaus“ tendencijas bei jo paties asmeninį ryšį su miestu, iš kurio tampa aišku, kad Vilnius šiai asmenybei visada buvo, anot Tomo Venclovos, dvasinio gyvenimo forma.

Kas postūmėjo eiti į gatves ir į istorijas?

Pradininke visų šitų būtų nebūtų istorijų su džiaugsmu įvardyčiau savo mamytę. Ji mums, vaikams, labai daug pasakų ir istorijų yra pripasakojusi. Iš pradžių aš, aišku, šventai tikėjau visomis jos pasakomis, bet, kaip sakoma, vyro gyvenime yra trys etapai: kai tiki Kalėdų Seneliu, kai juo netiki ir kai pats juo tampi. Va tada ir prasideda džiazas...

Kunstkamerinį Vilniaus pasakų archyvą pats esi papildęs savo išgalvotomis istorijomis – Meilės tunelis, Rašytnamio Eroso ir Tanato laiptai... Kartais tavo legendos primena nekaltus pajuokavimus, o kartais pokštauji išsijuosęs. Štai kad ir istorija apie Regimantą Adomaitį, pozavusį karaliui Mindaugui, arba buvusią alaus daryklėlę Šv. Kotrynos bažnyčioje ir ten nugirdytą Paulių Širvį... O kartą netgi pamenu, kaip, išdalijęs žmonėms žvakutes, vedeisi juos į apleistus gamyklos rūsius ieškoti Bazilisko... Kaip į tavo išmones žiūri objektyviosios istorijos propaguotojai?

Kartą prieš „Santaros-Šviesos“ konferenciją susitinku su profesoriumi Reinu Raudu, vienu didžiausiu eruditų ne tik Estijoje, bet galbūt ir visame pasaulyje. Jis imasi pristatinėti mane savo pažįstamiems, ir štai netikėtai išdygsta tokia moteris ir sako: „O, tai tu ir esi tas Julius Žėkas, kuris pasakoja ne visai teisingas istorijas...“ Tuojau mane apima ir juokas, ir pyktis, ir džiaugsmas vienu metu, ir čia pat viskas tampa aišku kaip dieną: taip, sakau jai, aš pasakoju pasakas. Ir tiek. Jei prieš tai ji buvo pasiruošusi krūvą argumentų, kuriais žadėjo mane nuvainikuoti, po šių žodžių jos požiūris pasikeitė. Veide atsirado šiluma ir šypsena. Matyt, jau pats žodis „pasaka“ yra stebuklingas...

Nuo to karto ir vadini save pasakininku?

Ko gero, taip. Didysis avangardinio kino tėvas Jonas Mekas šypsodamasis prisistato tiesiog filmininku, tad man taip pat būtų didžiulė garbė pasiskolinti šią priesagą. Pasaka yra nepaprastas žanras, tai – įteisintas tiesos sakymo būdas. Ligi tol visą laiką skelbiau, kad pasakoju alternatyvias istorijas, istorijas paraštėse, bet kai pas mane štai taip staiga pasibeldė žodis „pasaka“, suvokiau, jog „pasaka“ ir „pasakoti“ yra tie bendrašakniai žodžiai, kurie visąlaik turi būti kartu.

Beje, įdomus pastebėjimas: anglų kalboje history (istorija) ir story (pasakojimas, pasaka) yra bendrašakniai žodžiai, o štai pas mus – „istorija“ ir „pasaka“ –­ tai tarsi du skirtingi padarai. Man istorija, kaip šaltų faktų dėlionė, niekada nebuvo įdomi ir netgi atvirkščiai, tokia istorija, sakyčiau, yra beprasmiška disciplina. Tačiau kai istorija sušildoma iki pasakos, ji man tampa ir įdomi, ir svarbi, ir pamokanti.

Kartais, sakyčiau, pakaitini klausytojo ausį. Pavyzdžiui, dėl užsieniečių, besišlapinančių ant Prezidentūros, „apkaltindamas“ rusų architektą... Ar nesibaimini, kad perlenksi lazdą?

Įkaušę besišlapinantys futbolo sirgaliai turi gerą intuiciją – Prezidentūra nėra atsitiktinė vieta. Ten jau seniai velnių pridirbo vienas rusų architektas. Projektuodamas generalgubernatoriaus rūmus, jis turėjo truputėlį pakoreguoti senojo Vilniaus universiteto linijas: išgriovė dalį pastatų palei Universiteto gatvę, ir štai dabar vietoj jaukaus uždaro Bibliotekos kiemelio turime tiesiog automobilių stovėjimo aikštelę... Na, o kai kurie žmonės, matyt, apdovanoti fenomenalia uosle. Taip mes turime pažymėtą Prezidentūros kampą, kuris jau tampa Vilniaus pasakų archyvo sudedamąja dalimi.

Nebūtum poetas, jeigu taip nesusietum įvykių...

Galbūt, galbūt...

Atsakysiu į tavo klausimą, ar nebijau perlenkti lazdos... Anais senais gerais laikais, kai žemė dar buvo apžėlus gaurais, gyvavo juokdario tradicija. Kas iš esmės yra juokdarys? Tai be galo išmintingas žmogus, karaliaus patarėjas. Savo patarimus jis privalo įvilkti į juoko formą, o tai – tikrai sunki užduotis, suvokiant, kad rizikuojama ne tik savo galva, bet ir karūnos reputacija. Tačiau juokdarys turi be galo didelę privilegiją – jam paprastai atleidžiama už tiesą. Jeigu visiems, net poetams, reikia ją pridengti visokiais abažūrais, juokdarys neprivalo kalbėti garbanotomis frazėmis. Nepakartojama pozicija. Man labai gera, kad užčiuopiau ją. Pasirodo, kad gera ir kitiems. Atrodo, žmonės dažnai ilgisi to juokdario savo gyvenimuose, nes iš mūsų dažnai reikalaujama rimtumo – darbe, namuose, kur turime spręsti buities klausimus ar šeimos kolizijas, ir nėra kada atsipalaiduoti. Galima atsipalaiduoti su buteliu, bet iš ryto skaudės galvą... Todėl gera nusikratyti įtampų per pokštus ir akibrokštus. Taip daug sveikiau.

Kaip į tokius pokštus reaguoja su tavimi keliaujantys klausytojai?

Visą laiką mėginu suprasti, ko reikia žmonėms. Mano kelionių stažas ilgesnis nei 10 metų, todėl jau ateina pojūtis, kaip bendrauti ir kokias istorijas sekti. Būna, kad keliauninkai ir patys įsitraukia į žaidimą, tampa dalyviais ir papildo mano žinių arsenalą.

Dažnai mėgstu prisiminti vieną iš pirmųjų savo kelionių. Žiniasklaidos dėmesio tada sulaukiau nemažai, nes buvau vienas iš alternatyvių pasivaikščiojimų pradininkų. Tądien mano kelionė buvo filmuojama. Pamenu, pasakojau žmonėms istoriją apie buvusį Odos ir venerinių ligų dispanserį Bokšto gatvėje. Sovietmečiu įtartiną žmogų, pagautą gat­vėje, milicija turėjo teisę sulaikyti ir uždaryti ne tik į areštinę, bet ir į šį dispanserį. Visiškai neargumentuodama kodėl. Pralaikydavo ir dvi, ir tris paras... Šitai pasakęs pagaunu operatoriaus žvilgsnį ir pastebiu jo vis labiau apvalėjančias akis. Susizgrimbu, kad kažkas negerai – gal ne į mikrofoną kalbu? Reportažas sustabdomas. Operatorius klausia: „Tai sakai, dvi tris paras, ar ne? O kaip dėl dviejų trijų savaičių?“ Pasirodo, jam yra tekę pratūnoti čia uždarytam tris savaites. Už nieką. Taip vienas iš mano keliauninkų man į lūpas įdėjo savąją istoriją. O buvo taip ar nebuvo –­ neimsiu ginčytis su istorikais ar faktų mylėtojais. Man reikia folkloro!

Tu man primeni Gintarą Beresnevičių: net ir gerai žinomas legendas perpasakoji savaip, dažnai nevengdamas absoliučiai laisvų interpretacijų. Jei Gintaras Vytautą paverčia nindze, tai tu benamį Vitą – šv. Kristoforu.

Beresnevičiaus anekdotuose ir pasakojimuose yra labai daug tiesos, su kuria išdykaujama, bet tai – vis tiek tiesa. Aš su juo vis dar pasišneku, nesvarbu, kad jis su manimi kuria jau iš anapus – mums nuo to tik lengviau susitikti...

Ką manai apie dabar stiprėjantį ekskursijų bumą?

Labai džiaugiuosi. Vien pats pavadinimas – „ekskursas“, t. y. pabėgimas iš kurso... Manau, į gatves išeinantys naujieji pasakoriai, kurie stengiasi kažkaip kitaip, netradiciškai atkreipti žmonių dėmesį į miestą, provokuoja ir tradicinių ekskursijų gidus šiek tiek permąstyti savo darbo specifiką ir pasakoti kažką įdomiau nei tik tai, kaip Napoleonas norėjo išsinešti ant delno Šv. Onos bažnyčią... Iš dabartinės pasiūlos stiprieji pasakoriai anksčiau ar vėliau išsifiltruos, atlaikys konkurenciją ir taps dar drąsesni bei išradingesni. Taigi konkurencija šiuo atveju yra labai sveikas dalykas. Dėl jos laimime mes visi: ir tie, kurie keliaujame, ir tie, kurie ieškome istorijų. Vilnius jų yra be galo turtingas. Czesławo Miłoszo perspėjimas, kad lietuvių buvimas Vilniuje yra nevisavertis, nes jie nesuvokia konteksto, šiandien skamba nebe taip grėsmingai –­ pagaliau lietuviai ima domėtis miestu, kuriame gyvena ar į kurį tiesiog čia atvyksta...

Kokia šiandienė Vilniaus bohema?

Jeigu sąžiningai, nežinau.

Ištrūkai iš tų verpetų?

Tam tikra prasme taip. Tikriausiai viskam savas laikas. Buvo laikas, kai man tai buvo svarbu, kai tai viliojo, svaigino. Anuomet bohema man asocijavosi su laisvais žmonėmis, sugebančiais ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų, iš letargo miego, iš konformistinės gerovės; su žmonėmis, kurie siekė tos laisvės visomis įmanomomis, o kartais ir neįmanomomis priemonėmis. Tuo metu masino bendruomenės patyrimas. Šiandien visa tai man tebėra svarbu, tik jau kitaip. Daug labiau nei visa bendroji dvasia, dabar man rūpi tête-à-tête santykis su asmeniu, todėl, tiesą sakant, sąmoningai vengiu tų bohemos susiėjimų, kur renkasi daug laisvųjų dvasių. Tad ir nesiimčiau kalbėti apie dabartinę bohemą. Matyt, perėjau į autsaiderius?

Pastebiu, kad dažna tema tavo pasivaikščiojimuose tampa religinė Vilniaus pusė. Ar „Bohemiškasis Vilnius“ neišnyks? Gal pakeis savo vardą? Taps „Dvasiškuoju Vilniumi“?

Kažkada esu apie tai svarstęs. Taip, žmogaus laivelis savaimingai krypsta ten, kur vaga gilesnė, betgi bohemos narys nebūtinai yra girtuoklis. Bohemiški laisvės bei neformalumo atspalviai, mano akimis, egzistuoja net ir dvasiniame (ar dvasių) Vilniuje. Net ir religiniuose pasakojimuose man gera atsiremti į grynuolius, niekada nepaklususius standartams. Kai kurie šventieji, man atrodo, patys yra didžiausi sistemos laužytojai: jie laužo tą liaudiškojo, tradicinio pamaldumo savivoką. Štai Pilypas Neris, „antrasis Romos apaštalas“, sugeba eidamas pas popiežių specialiai nusiskusti tik pusę barzdos... O mūsų kunigas Antanas Strazdas, su kuriuo puolame ant kelių prieš sumą, – jūs tik įsivaizduokite! – per atlaidus nekviestas užeina į kleboniją, pagarbina Viešpatį, bet niekas su juo nesisveikina ir čepsėdami toliau valgo savo agapes. Būdamas neformalas, kokių reta, Strazdelis nesutrinka: nueina prie pečiaus, pasikelia sutaną ir garbingai jį „apšlaksto“. „Atsiprašau, – sako, – maniau, į tvartą užėjau...“ Štai taip.

Na, o Vilnių pjaustyti galima įvairiais pjūviais – religiniais, politiniais, istoriniais, geografiniais... Atsiriekti duonos gali storesnę ar plonesnę riekę, bet juk peilis liks tas pats.

Apie Vilnių prirašyta tiek, kad netgi kyla poreikis kartografuoti literatūrines miesto vietas... Kodėl Vilniumi taip sergama? Dėl sostinės statuso? Dėl jo vingiuotų gatvelių ir raudonų stogų? Permainingos ir skausmingos istorijos? Kur tas užkrato židinys?

Visų pirma, galima atrasti objektyvių faktų, pavyzdžiui, tai, kad Vilnius –­ vienintelė ir bene žaliausia Europos sostinė, kurios centre gali išvysti laukinį žvėrį. Tai taip pat vienintelė Europos sostinė, naudojanti giluminius gręžinius geriamajam vandeniui. Ir vis dėlto Vilniaus unikalumas ne tokiais faktais grindžiamas. Man jį išskirtinį daro jausmas. Asmeninis jausmas.

O tu pats ar pasakytum, kad sergi Vilniumi?

Nežinau, ar sergu, – aš čia gyvenu. O jeigu nemyli vietos, kurioje gyveni, vadinasi, nemyli pats savęs... Vilnius – tai aš.

Kaip rašė Valdas Papievis: „...Tarp tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save.“

Miestas padeda išgyventi savo paties esybę. Per miestą lengviau personifikuotis. Kaip manote, kodėl Kristus kalba palyginimais? Kalbėdamas apie Vilnių, aš iš tiesų kalbu apie save.

Be to, labai svarbu savo namuose jaustis šeimininku. Šeimininko ir svečio santykis man apskritai atrodo esminis, kalbant apie būtį mieste. Tai yra archetipiniai vaidmenys, kuriuos mes nuolat išgyvename ir kurie turi nuolat keistis: tai aš šeimininkas, tai svečias, bet jokiu būdu ne perėjūnas, ne prašalaitis, nes šie personažai labai nemieli. Nei pačiam tokiam jaustis gera, nei tokį sutikti. Prašalaitis yra niekas, ir tai, ką jis padarys, irgi bus niekas. Nusičiurkšiu ant kampo – nieko bloga, pastatysiu paminklą Korikui – irgi nieko bloga. Na, bet ar tikrai... Būtent taip ir atsitinka, kai tu nesi nei svečias, nei šeimininkas. Svečias gerbia šeimininko tradicijas, namus, šeimininku irgi yra gera būti, nes malonu dalytis savo žiniomis, emocijomis, dovanoti.

Prisiminiau tavo organizuotą kaklaraiščių rišimo akciją ant geltonojo Karoliniškių–Pilaitės viaduko bei tekstinių grafičių projekcijas, rodytas ant Žaliojo tilto per „Kultūros naktį“. Šeimininkaudamas ant Vilniaus tiltų, dovanoji praeiviams šventę, kvieti juos nebūti tais prašalaičiais... Sustoti, užrišti kaklaraištį ar įsiskaityti į miesto sienų žinutes.

Prakalbinti tiltus – mano naujausias įkvėpimas. Kaklaraiščių legenda ant viaduko jau lyg ir prigijo, bet dar labiau norėčiau, kad išsipildytų „Kultūros naktį“ ištartas mano palinkėjimas Žaliajam tiltui sužaliuoti. Jeigu taip atsitiktų, man tai būtų pats didžiausias atlygis – suvokimas, kad nebarsčiau savo talentų, juos pasodinau, ir štai, žiūrėk –­ kažkas užaugo!

Ką vilniečiui būtina žinoti apie savo miestą?

Labai dažnai nustembu, kad vilniečiai nežino, ką Vilniaus herbe veikia Kristoforas. Kaip jis ten atsidūrė? Ogi kartu su krikščionybe. Krikščionybė, ateidama į pagoniškus kraštus, elgėsi labai išmintingai: nesistengė sugriauti esamos santvarkos, kaip tai darė buldozerinis komunizmas ar kapitalizmas, o bandė iš esamos situacijos išgryninti tai, kas geriausia. Senąjį Vilniaus mitą apie milžiną Álkį krikščionybė perkrikštijo į legendą apie šventąjį Kristoforą. Nėra ko stebėtis, taip dauguma mitų atsikartoja įvairiose kultūrose: Alkis, šv. Kristoforas, Baalas žydiškoje tradicijoje... Milžinas Alkis patenka į seniausių indoeuropiečių mitų kategoriją, todėl herbo svoris, tai žinant, išauga dar stipriau...

Jei dar sugretinsime Alkį ir „alko“ sąvoką, pamatysime, kokios iš tiesų ypatingos reikšmės yra Vilniaus herbas. Visose mitologinėse sakmėse reikia pasakyti vardą, įminti mįslę – tada debesis tampa ežeru, o milžino vardas tampa miesto širdimi. Taip ir su milžino Alkio vardu, kuris yra įmenamas per alką – šventavietę: tai, kas šventa, yra miesto širdis. Čia galima būtų nušluostyti nosį net ir Aleksandrui Makedoniečiui, pasakiusiam jaunajam architektui, kad miesto gyvybė yra ne vanduo, o, kaip šiais laikais pasakytume, laisvas ekonominis judėjimas. Taip, abu dalykai reikalingi, bet miesto širdis vis dėlto yra tai, kas šventa. Makedonietis apie šventumą mums nieko nepasakė, apie jį mums kasdien primena milžinas Alkis...

Dar nustembu, kai vilniečiai nežino, kokie durklai skaudžiausiai įsirėžė į Vilniaus veidą. Kalbu kad ir apie Maironio ar Vokiečių gatves. Kol jos nebuvo nutiestos, turėjome nuostabiausią vienuolynų ansamblį, taip pat žydų, vokiečių kvartalus, sinagogų, kitų be galo svarbių Vilniui pastatų ir erdvių. Šiandien tose vietose mes turime plynę, o juk atstatant viską po karo buvo galima įsivaizduoti ir parengti daug nuostabesnius projektus...

Kažkada dar turėjau tokį keistą sumanymą: pabandyti bendradarbiauti su istoriku Juru Jankevičiumi, sukūrusiu vieną unikaliausių ir gražiausių TV projektų – „Klausimėlį“. Norėjau ir tebenoriu pasiūlyti užduoti žmonėms klausimą, kokioje gatvėje jie gyvena. Tarkime, kodėl tu gyveni Jasinskio gatvėje ir kas gi yra tas Jasinskis? Ką jis turi bendra su Vilniumi, su manimi pačiu? Vilniečiai dažnai nežino šitų elementarių dalykų. O turėtų. Tas klausimas, žinoma, skirtas ne tik vilniečiui, bet visiems.

Nemanau, kad nežinoti Gedimino sapno yra nuodėmė. Daug didesnė bėda mąstyti, jog viskuo turi pasirūpinti valdžia: ir duobėtomis gatvėmis, ir mano vaiko ugdymu mokykloje, ir socialinio draudimo mokesčiais, ir mano tėvo pensija, nes aš esu be galo svarbus ir reikalingas pilietis, kuris savaime turi būti ir gerbiamas, ir mylimas... Tokiais atvejais čia nebepadės nei Tvardovskis, nei Želigovskis...

Ko palinkėtum vilniečiams?

Tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams noriu palinkėti išgyventi ir šeimininko, ir svečio jausmą, suvokiant, kad kiekvienas šeimininkas kartu yra ir svečias. Pats svarbiausias dalykas – suvokti, jog nėra nei kito miesto, nei kitos valstybės be manęs. Aš ir esu ta valstybė, tas miestas, ta bendruomenė ir ta šeima. Burnoti ar keiktis, kai kas nors klostosi ne taip, mes turime teisę, bet laikas kainuoja. Jis eina beburnojant arba dirbant dėl mūsų gerovės ir besidžiaugiant kasdienės aplinkos stebuklais... Taigi rinkimės, kaip norime jį praleisti.

Kalbino Justina Tulaitė