× Toma Gudelytė

Su Anselmo, italų rašytoju ir literatūros kritiku, susitinkame žurnalo „Andersen“ redakcijoje, aukštutinėje Genujos senamiesčio dalyje su vaizdu į Viduržemio jūrą. „Andersen“ – italų knygos meno profesionalus telkiantis žurnalas, tikra kultūrinė institucija vaikų literatūros lauke. Pernai lapkritį Lietuvos kultūros instituto pakviestas Anselmo viešėjo Vilniuje, bendravo su knygų kūrėjais ir leidėjais, jiems ir skirtas pirmasis šių metų „Andersen“ numeris. Šįkart kalbamės apie neseniai praūžusią Bolonijos vaikų knygų mugę, kurioje dalyvavome su skirtingais vaid­menimis, Anselmo profesiją ir Italijos aktualijas, vienaip ar kitaip susijusias su vaikystės temomis. Mūsų pokalbio fone – skaudi Kutro migrantų tragedija (dar vienas prie Italijos krantų sudužęs laivas, kuriuo keliavo ir vaikai) bei pastarųjų dienų šalies vyriausybės išpuoliai prieš vaivorykštines šeimas.

 

Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Kovo 6–9 d. Bolonijoje vyko jubiliejinė, jau 60-oji, vaikų knygų mugė – bene svarbiausias tarptautinis šio kultūros sektoriaus įvykis su marga parodų ir renginių programa. Kokia tai buvo mugė? Kokių įspūdžių parsivežei?

Man norisi galvoti apie tikrų tikriausią vaikiškos knygos meną puoselėjančios tarptautinės bendruomenės atgimimą. Po dviejų nuotolinių mugių (2020 ir 2021 m.) ir po gana santūrios, vis dar pandeminių ribojimų paženklintos 2022-ųjų mugės šįkart dalyvauta gausiai ir entuziastingai su autoriais ir leidėjais iš viso pasaulio. Pagaliau! Taigi įspūdžiai itin pozityvūs, parsivežu daug įkvėpimo ir sąmoningumo. Įkvėpimo dėl atgaivintų kultūrinių mainų ir vyksmo, o sąmoningumo, pirmiausia turint galvoje, kokią svarbią poziciją šiandien užima vaikų literatūra, ypač tokiais planetai sudėtingais laikais, kai prieš mus – pandemijų grėsmė, siaubingas karas Europoje, klimato ir socialinė krizė, įtraukianti visas ir visus.

Mugėje moderavai kelis renginius su italų bei užsienio autoriais ir leidėjais. Jei paprašyčiau viską sukibdyti į dėlionę, kaip ji atrodytų?

Taip, buvau pakviestas moderuoti kelių susitikimų ir gana skirtingomis temomis: paminėjome neseniai išėjusios ryškios italų autorės Vannos Cercenà literatūrinį palikimą, apie iliustracijos ir teksto santykį teko kalbinti iliustratorius Guido Scarabottolo, Alessandro Sanną ir Andreą Antinorį, apžvelgti menines patirtis iš skirtingų kartų perspektyvos. Kita, mano supratimu, svarbi tema – jaunosios kartos skaitymo įgūdžiai ir išbandymai socialinių tinklų eroje, taip pat bežodės knygos kaip susikalbėjimo, pažinimo ir įtraukties galimybė remiantis Lampedūzos bibliotekos ir IBBY Italijos skyriaus patirtimi. Kalbėta ir apie menininkų rezidencijas kaip postūmį kūrybai ir dialogui. Su redakcija mugėje paskelbėme ir 2023-iųjų „Andersen“ premijos finalistus. Taigi daug skirtingų temų, autorius, vertėjus, kritikus ir leidėjus šiandien domina ne tik specifiniai knygų vaikams žanrai (pavyzdžiui, bežodės knygos) ar raiškos sprendimai (iliustracija kaip pasakojimas), bet ir didžiosios dabarties įtampos ir būdai, kaip apie jas kalbėti vaikams.

Į Boloniją žurnalas „Andersen“ atvyko su šventiniu 400-uoju numeriu. Žurnalas įkurtas Genujoje 1982 m., jo tikslas profesionaliai kalbėti apie vaikų literatūrą. O kaip jūsų darbas atrodo šiandien? Ar labai pasikeitė pati kūrėjų bendruomenė ir leidybos amatas?

Žurnalo atsiradimas sutapo su italų literatūrinės panoramos atsinaujinimu – pradėtos leisti naujos knygų serijos vaikams ir į sektorių įžengė stambieji leidėjai: nuo 9 dešimtmečio vidurio iki 2000-ųjų kasmet naujų vaikiškų knygų pasirodydavo keturgubai daugiau, pusė jų – italų autorių naujienos. Kokybės prasme išsiskiria mažesni ar specializuoti leidėjai, jie dažnai užčiuopia pulsą ir geba atliepti kintančius poreikius bei jautrumą, investuoja į tarpkultūriškumą kaip atsaką stereotipams: pradedant mokslo populiarinimo knygomis ir baigiant grafiniais romanais bei iliustravimo meno sklaida. Šios leidybinės srities stiprėjimas leido jauniesiems kūrėjams drąsiau nerti į savo profesiją ir neretai paversti ją pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Kalbu ne tik apie rašytojus ir iliustratorius, bet ir apie vertėjus, edukatorius, knygininkus, žurnalistus... Jie yra žurnalo „Andersen“ skaitytojos ir skaitytojai.

Paminėjai stiprėjantį jautrumą. Ką manai apie Italijoje garsiai nuskambėjusį britų rašytojo Roaldo Dah­lio (1916–1990) skandalą, turiu galvoje leidėjo „Puffin Books“ sprendimą pataisyti tam tikrus šio rašytojo knygų pasažus, susijusius su rase, lytimi ar patyčiomis dėl išvaizdos (pavyzdžiui, ištrinant tokius žodžius kaip „tešlius“, „neūžauga“). Panašiai nutiko ir su tariamu Pepės Ilgakojinės ar Tomo Sojerio rasizmu. Ar tikrai būtina perrašinėti klasiką?

Kiekviena autorė ir autorius yra tam tikro laikmečio kūdikis, tad visiškai normalu, jei jos ar jo tekstas įkūnija jautrumą, nebederantį su mūsiškiu. Tekstų „apvalymo“ klausimas labai slidus, problemiškas ir neišvengiamai aprėpia platesnį refleksijų spektrą. Manau, skaitytojos ir skaitytojai, taip pat jaunesnio amžiaus, geba suvokti ir įkontekstinti pasakojimą, o prireikus – kritikuoti, nepritarti ir pasirinkti. Skaitytojai turi milžinišką galią: interpretuoti, prisijaukinti autoriaus naratyvinį pasaulį arba atsiriboti nuo jo siūlomos pasaulio vizijos. Todėl šią galią palikčiau pačioms mergaitėms ir berniukams kaip galimybę laisvai ir nevaržomai galynėtis su klasika, be jokių koregavimų a posteriori. Tekstas – tai visų pirma autoriaus atrinkti žodžiai, nesvarbu, patinka mums jie ar ne, ir tie žodžiai taip pat mus moko rinktis kitokius žodžius.

Kita vertus, ar patys nerodome nejautros ar priešiškumo kitoniškumui, nors ši tema vis galingiau veržiasi į šiuolaikinę paauglių literatūrą? Iš Bolonijos grįžtu su komiksų knyga dukrai, kurią 2021-aisiais buvo nuspręsta pašalinti iš daugelio JAV mokyklų ir viešųjų bibliotekų: Maios Kobabes „Gender Queer“, autobiografinė knyga apie nebinarinę tapatybę ir savojo kitoniškumo priėmimą. Lietuvoje taip pat turėjome diskriminacinį atvejį su Neringos Dangvydės pasakomis, apie kurį pasisakė net Europos Žmogaus Teisių Teismas. Ką tokie kraštutinumai atskleidžia apie dabartinės leidybos situaciją?

Jie daug ką atskleidžia pirmiausia apie suaugusiųjų pasaulį ir jame veikiantį merkantilinį mechanizmą, kuris, viena vertus, tą pasaulį atliepia, kita vertus, stip­riai formuoja baikštų ir nesmalsų pasaulį, persmelktą lėkšto moralizmo. Šis moralizmas kyla ne tiek (ar bent ne tik) iš socialinio konservatizmo įsitikinimų, kiek iš noro pasiekti konsensusą ir būti neva neutraliam, išstumti į paribius bet kokį kritinį mąstymą vien tam, kad parduotum viena kita knyga daugiau ir kad tik šiukštu nesudirgintum menamo menamos daugumos jautrumo. Tai be galo rizikinga, nes literatūra juk tam ir reikalinga, kad išbandytų skaitytojo įsitikinimus, tačiau palikdama laisvę jai ar jam kitu, nauju kampu į viską pažvelgti arba likti prie savo pažiūrų.

Italijoje būta ne vieno bandymo inkriminuoti vaikiškas knygas prilipdžius tariamo genderizmo etiketę, pamenu, Veneto regione net sudarinėti sąrašai, ką derėtų šalinti iš viešųjų bibliotekų. Šiandien stebime tolesnį tokio tipo politikos žingsnį: vyriausybės spaudimą neleisti tos pačios lyties šeimose gimusių vaikų įregistruoti metrikacijos biuruose. Tarsi jie neegzistuotų.

Siaubingas sprendimas, antiistoriškas ir neracionalus – bandymas paneigti tikrovę, išimti jos gabalą, atplėšti ir išmesti dalį visuomenės. Tokio sprendimo siauraregiškumą rodo ir jį motyvuojanti pasaulėvoka: norima ne šiaip įsiteikti konservatyvesnei elektorato ir ideologizuotos mažumos daliai, bet perbraižyti pačią visuomenės ateitį remiantis primityviomis dichotomijomis (heteroseksualai ir kiti, italai ir kiti, o kas toliau?). Ieškoma greito ir lengvo konsensuso sudėtingais klausimais, menkinamos ir gėdinamos bet kokios tapatybiškumo formos, kurios suvokiamos kaip kitokios. Trumpai tariant, propaguojama tokia visuomenės vizija, kurioje neliktų vietos įvairovei ir kompleksiškumui, ženklinantiems absoliučiai visą mūsų rūšies istoriją bet kurioje planetos dalyje.

Tau, kaip kuriančiam vaikams, teko patirti savicenzūrą arba spaudimą iš išorės? Kokias mūsų dabarties temas pats labiausiai mėgsti, o gal jauti poreikį narplioti?

Ne, iki šiol patyriau laimę prie savo istorijų dirbti visiškai nevaržomai ir sutikti leidėjus, su kuriais pavyko užmegzti tikrą, nuoširdų dialogą ir vertybiniais klausimais. Arba tiesiog aš ir tam tikri perdėm apdairūs leidėjai buvome užtektinai sąžiningi, kad nesusitiktume. Nepasakyčiau, kad labiau mėgstu vienokias ar kitokias temas, man užvis svarbiau pati galimybė papasakoti, nesvarbu, istorija dėliojasi praeityje ar dabartyje. Domina personažų santykių dinamika, įvairūs tų santykių atspalviai ir pustoniai. Galbūt mano istorijas siejanti gija galėtų būti ta, kad personažai galop visada gali rinktis, įsitraukti į juos supančią tikrovę ir mėginti ją pakeisti, ar tai būtų partizaninis mergaitės pasirinkimas Antrajame pasauliniame kare, ar žaidžiančių kiemo vaikų pasirinkimas dalintis sūpynėmis.

Tavo vaikai skaito paties rašytas knygas? Bandai paveikti jų skaitymo pomėgius?

Kartais skaito mano kūrybą patys to nežinodami... Mėgstu perskaityti jiems juodraštinį variantą ar dar tik dėliojamą istoriją kaip savotišką beta testą. Būna, mano knygas atranda atsitiktinai klasėje ar bibliotekoje, galbūt kažkam pasiūlius. Paprastai namie nesikišu ir leidžiu laisvai naršyti po lentynas, turime pačios įvairiausios literatūros ir paveikslėlių knygų. Laimei, dar įmanoma sutikti gerų knygų ne per prievartą. Tiesa, su vyresnėliu, žengiančiu į paauglystę, taikau strategiją: pamėtau vienokių ar kitokių knygų įvairiuose namų kampuose, tokių, su kuriomis norėčiau, kad jis susitiktų, siūlančių jo amžiui tinkamų temų ir istorijų. Kartais man pavyksta, tada su vaikais jas aptariame, kartais jie patys praturtina mane savo atradimais, taip nutiko, pavyzdžiui, su komiksų žanru.

Grįžkime prie Bolonijos mugės. Dėmesį joje patraukė Lampedūzos bibliotekos dešimtmečiui skirtas renginys, programoje pristatytas kaip „galimybė permąstyti leidybos vaidmenį ir požiūrį į dabartinę pasienio politiką“. Žinau, kad esi įsitraukęs į rašytojų judėjimą „Writers With Children“, pasisakantį už pilietybės suteikimą Italijoje gimusiems svetimtaučių vaikams (pagal dabartinį įstatymą pilietybė jiems suteikiama tik sulaukus pilnametystės). Ar gali leidėjai ir kūrėjai vaikams daryti įtaką žmogaus teisių srityje?

Leidybos profesionalai, akivaizdu, dalyvauja nūdienos įvykiuose ir kaip piliečiai dalijasi bendra atsakomybe už visuomenės gyvenimą reguliuojančius politinius sprendimus, įskaitant šalies įstatymus. Išsakyti savo poziciją, išreikšti požiūrį yra visų mūsų teisė ir pareiga, rašytojai – ne išimtis. Ypač kuriantieji vaikams ir tie, kuriems pasisekė užmegzti dialogą su jaunąja karta ne tik knygų puslapiuose, bet ir gyvais pokalbiais bib­liotekose ar mokyklose, jaučia dvigubą atsakomybę. Dar ir todėl, kad jaunoji karta, paveldėsianti iš mūsų šią nuniokotą planetą, visai teisėtai reikalauja iš mūsų pasiaiškinimo. O mes, rašytojų iniciatyva „Writers With Children“, esame įsitikinę, kad pilietybės klausimas Italijoje gimusiems ir augantiems svetimtaučių vaikams yra nepaprastai svarbus ir kad politika pernelyg ilgai jį atidėlioja. Pilietybės idėja yra paprasta ir praktiška, jau nekalbant, kad teisinga. Itin pilietiška idėja: būti dalimi bendruomenės, kurioje gimei ir gyveni, ir tikrai nesvarbu, kokios tavo šaknys ar kilmės šalis.

Toma Gudelytė – vertėja, publicistė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Gyvena Italijoje.