Milda Varnauskaitė. Lietuvybės alternatyvos: tarp meilės, tiesos ir apatijos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Filosofas A. Sverdiolas etiude „Korys, migla ir rėtis" apie dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybes teigia, jog posovietinėje Lietuvoje sunkiai įmanomas bet koks priešingų nuomonių dialogas ar skirtingų požiūrių susikirtimas, nes nėra viešosios diskusinės erdvės, o „teorinio diskurso plotmėje būdingiausias atsakas – spengianti tyla". Kai, profesoriaus žodžiais tariant, viskas kvepia postmodernizmu, sunku net įsivaizduoti intelektualinę dvikovą, kurioje prisiimtos laikysenos būtų „arba... arba..." pobūdžio, o pati kova tęstųsi kone pusę amžiaus ir kaskart atsinaujinusi sujudintų Lietuvos padangtę.

Vis dėlto tokių požymių aptinkame netiesioginiame dviejų Lietuvos intelektualų – Tomo Venclovos ir Justino Marcinkevičiaus – ginče dėl lietuvybės. Nežinia, ar dėl to, kad prasidėjo dar praėjusio tūkstantmečio aštuntajame dešimtmetyje, kai galiojo „didieji pasakojimai", ar dėl to, kad liečia lietuvybės klausimą, t. y. ne iš kieno nors pasiskolintą ar primestą, bet išgyventą, ši polemika savyje turi sprogstamąjį užtaisą, gebantį bent trumpam išsklaidyti spengiančią tylą viešojoje diskusijų erdvėje. Šioje esė pamėginsiu priartėti prie lietuviško „arba... arba..." ginčo šerdies, rekonstruodama intelektualų pozicijas iš jų tekstų. Svarbiausiu klausimu taps lietuvybės, tautos meilės, tėvynės apmąstymas ir iš to išplaukiančios takoskyros bei jų aktualumas šiandien.

T. Venclova, išeivijoje gyvenantis poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, taikliai pastebi, kad „tėvynės ir tautos meilė būna dvejopa. Dažniau pasitaiko noras beatodairiškai girti ir teisinti visa, kas sava. Jis yra žmogiškas ir kartais net gražus", ir kartu prisipažįsta, kad jam „gražesnė meilė savo tautai, neatmetant kriticizmo ir atsakomybės jausmo" („Vilties formos", Vilnius, 1991, p. 144). Šį požiūrį jis išdėstė viešame atsakyme A. Žuvintui, oponavusiam Venclovai dėl 1975 m. parašytos esė „Žydai ir lietuviai", kurioje tautiečiai raginami prisipažinti esantys ne tik Antrojo pasaulinio karo aukos, bet ir budeliai. Kritikos Lietuvos atžvilgiu Venclova niekada nevengė ir teigė, kad tai intelektualo pareiga: „Mano nuomone, tautai gerai daro tas, kas žiūri į ją kritiškai, tas, kas intelektualo žvilgsniu pervertina jos mitologiją, stereotipus, ritualus. Pervertinimas – labai naudinga veikla. (...) Kritikuoti – nereiškia niekinti. Kritikuoti – tai analizuoti, nurodyti tikrąją dalyko vertę, jo svorį, tikrąją reikšmę."1

Dėl šios savo nuostatos Venclova ne kartą Lietuvos intelektualų buvo nesuprastas, tą parodė ir reakcijos į jo pranešimą „Aš dūstu", 2010 m. skaitytą „Santaros-Šviesos" konferencijoje, o vėliau publikuotą daugelyje svarbiausių Lietuvos žiniasklaidos leidinių. Ši poeto publicistika susilaukė neregėtos Lietuvoje reakcijos: vieni gynė disidentą (V. Laučius „Kodėl R. Gudaičiui užkliuvo T. Venclovos mintys?", A. Švarplys „Ar Grainio liepa yra Lietuvos sprendimas globaliame pasaulyje?"), kiti peikė už jo aroganciją, atitrūkimą nuo Lietuvos realijų, kategoriškumą vertinant praeitį ir smerkiant inteligentus, ne tiesiomis linijomis veikusius sovietmečiu (A. Patackas „Aš irgi dūstu", R. Gudaitis „Kai legenda dūsta", A. Medalinskas „Kai dėl gražių idėjų aukojama valstybė", K. Stoškus „Dar kartą apie T. Venc­lovą: poliai, kuriems nelemta vienas kito suprasti", E. Čiuldė „T. Venclova prieš V. Radžvilą"), treti, kaip antai D. Petrošius, pastebėjo, jog abi ginčininkų pusės ir jų vizijos yra beviltiškai anachroniškos ir tėra tik „fantastinė alternatyva realybei"2, veikiančiai pagal kitokius dėsnius. Petrošius taip pat atkreipia dėmesį, kad nūdien nėra jokio reikalo veltis į „arba... arba..." kovą, nes ji vyksta idėjų plotmėje, kurioje tampa įmanoma rinktis viską, nedarant skirčių. Visai kas kita būtų, jei intelektualinė erdvė realiai veiktų valstybės gyvenimą.

Galima tarti, kad yra susidariusi net tam tikra viešų Venclovos pasisakymų ir viešų atsakymų spaudoje tradicija, besitęsianti nuo pat 1977 m., t. y. jo emigracijos iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Gausias reakcijas į savo išsakytas idėjas Venclova laiko laimėjimu teigdamas, jog tatai rodo pataikius, kur reikia. Vis dėlto peržvelgus tokio išsitęsusio laike netiesioginio dialogo artefaktus kristalizuojasi suvokimas, „kad ten, kur imama kalbėti apie tautų savitarpio santykius, ginčytis be galo sunku: karšti patriotai į jokius racionalius argumentus nereaguoja. Jausmas, meilė tėvynei (...), užuojauta jos kančioms yra jų vienintelis argumentas" (D. Petrošius).

gyčio norvilo nutraukimas (Literatų g., Vilnius)

Ši citata apie tautų savitarpio santykius atliepia ir santykius tarp skirtingų „patrioto" sąvokos tradicijų. Tą patvirtina kad ir oponento Patacko mintis atsakyme Venclovai (ji iš esmės atitinka ir kitų oponentų pozicijas, tačiau išskirta dėl išraiškos): „Dalykas tas, kad mes ir nesame „šių dienų valstybė" (cituojamas Venclova –­ M. V.), ir, tikiuosi, tokia netapsime –­ tokia, kuriai rūpi tik „ekonomika, etc.". Mums mūsų valstybė per daug brangiai kainavo, kad taptų tokia, kaip visos."3 Retorika išduoda, Venclovos žodžiais tariant, patrioto „karštumą", į kurį, beje, jis turi neginčijamą teisę, tačiau juo ir sudegina bet kokio dialogo galimybę. Tenka pripažinti, kad ir Venclova neketina bent kiek nusileisti, todėl tylos išsklaidymas ima rodytis efemeriškas. Šiek tiek šaržuojant, būtų galima teigti, jog Venclovos ir jo oponentų ginčą Lietuvos klausimu būtų galima sutraukti į du įsivaizduojamus sakinius:

Oponentai: „Jūs augote savo tėvo paunksnėje, lengvai emigravote ir neprisidėjote tiesiogiai prie Nepriklausomybės atgavimo, esate neteisingai per griežtas tiems, kurie liko Lietuvoje."

Venclova: „Jūs likote, todėl net ir netiesiogiai palaikėte totalitarinę sis­temą ar net su ja kolaboravote, o mano tėvas vertas pagarbos, nes visada buvo nuoseklus savo pažiūromis, ko nepasakysi apie Jus."

(Jei esate skaitę įvairiuose interneto forumuose ir komentaruose po straipsniais nutinkančius pokalbius tarp šiandienių emigrantų ir neemigravusiųjų, turėtumėte užčiuopti šiokio tokio retorikos panašumo.)

Kolaboravimu su valdžia Venclova yra atvirai apkaltinęs J. Marcinkevičių, poetą, dramaturgą, visuomenės veikėją. Tokią savo nuomonę jis išsakė ne kartą („Beveik autobiografija" žurnale „Baltų forumas" (1987), paskaitoje „Ar galima kultūros kūryba išeivijoje?", skaitytoje 1979 m. Pasaulio lietuvių jaunimo IV kongrese), tačiau garsiausiai jo kaltinimas nuskambėjo 1991 m. birželio 6 d. Lietuvos televizijos laidoje „Krantas", kurią vedė V. Matulevičius. Laidoje kartu su Venclova dalyvaujant ir A. Štromui, Marcinkevičius buvo apkaltintas savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi" parašęs KGB užsakymu. Nors dabar (tiems, kurie laidos nematė, o apie šią istoriją sužinojo ką tik) tai skamba kaip eilinis, dažnai pasitaikantis apsižodžiavimas viešoje erdvėje, tačiau tuomet, V. Sventicko žodžiais tariant, „tai buvo tikra bomba". Sukilęs erzelis tęsėsi kone pusę metų, tema buvo narstoma visuose žiniasklaidos kanaluose. Atpažįstame Venclovos braižą – užsimojus durti į skaudžią vietą, taip siekiant atverti bendras visuomenės žaizdas. Šiuokart toji tautos žaizda – lietuvių inteligentijos laikysena sovietų okupacijos metais arba konkrečiai – „ar Marcinkevičius bei jo bendražygiai buvo klusnūs sovietinio režimo tarnai, gabūs jo idėjų apipavidalintojai, ar jie visgi rado būdų nuveikti ką nors reikšminga Lietuvos labui?"4

Marcinkevičius kaip atsaką į jį užgriuvusius kaltinimus parašė esė „Taburetė virš galvos", kurioje tam tikra prasme gretina savo jaunystės išgyvenimus, pakliuvus į KGB tardymo izoliatorių, kuriame prieš jį buvo užsimota kėde, ir patirtis po „Kranto" laidos. Marcinkevičius davė suprasti, jog kėde užsimota buvo vėl, tačiau ir jaunystėje, ir esė rašymo laiku, nelabai suprantąs to priežasčių: „Meldžiamieji, betgi jokio konflikto, bent jau iš mano pusės, su p. T. Venclova niekada nebuvo! Nei spaudoje, nei iš tribūnos žodžio apie jį nesu pasakęs. Deja, kitaip elgėsi T. Venclova."5 Marcinkevičius bandė spėti, jog galbūt Venclovos pasisakymą nulėmė skirtingi požiūriai kūrybos klausimu, tačiau tai skambėjo kaip šiek tiek nevykęs poeto mėginimas sušvelninti situaciją. Ypač turint galvoje, kad po svarstymų apie estetinių pažiūrų nesutapimą netrukus pereinama prie savos laikysenos Sovietų Lietuvoje išaiškinimo ir gana atviros jos apologetikos: „Gyventi atrodė galima. Ir reikia. Ar mes kalti, kad priėmėm tokį gyvenimą, vildamiesi, kad jis dar gėrės, kad ir mūsų pastangos galbūt keis jį? Nes argi nekeičia mūsų, argi neaugina, neplečia mūsų dvasios geras eilėraštis, paveikslas, muzikos kūrinys? Svarbiausia buvo Lietuva. Išlikti. Išsaugoti tai, kas dar likę nesušaudyta, nesudeginta, neišvežta, nesunaikinta. Toks buvo kartos tikslas, jos uždavinys. Ginkluota rezistencija baigėsi, pareikalavusi daugybės aukų. Tačiau tautai reikėjo ruoštis apgulčiai, galbūt ilgai, mokytis išsaugoti kiekvieną žmogų, ginti savo kalbą, istoriją, kultūrą." Iš šio pasažo aiškėja Marcinkevičiaus programa: prisitaikyti, kad galėtum išlikti ir išsaugoti kultūrą okupacijos laikotarpiu. Pasak Marcinkevičiaus, būtent iš tokios prisitaikančios, tylios rezistencijos susitelkė ir nepriklausomybės atgavimo Sąjūdis, ir ne tik susitelkė, tačiau ši gerai išmokta išgyvenimo taktika pasirodė esanti pergalinga. Marcinkevičiaus netiesioginiai pasiteisinimai Venclovos neįtikina: „Polinkio prisitaikyti prie esamos padėties lietuviai nelaiko nuodėme: ką padarysi, gyventi juk reikia, tauta turi išsilaikyti. (...) Tai toks valstietiškas požiūris, nuo kurio dvelkia atsiminimais apie baudžiavą. (...) Mes kartais tuo vos ne didžiuojamės, nors didžiuotis nėra kuo."6

nuotrauka iš LM archyvo

Dar daugiau, Venclova teigia, kad iš sovietmečio atsinešta išgyvenimo forma ne tik nedingsta iškovojus nepriklausomybę, tačiau įsitvirtina joje kaip totalitarinės sąmonės forma: „Išsaugoti tautą ir prarasti žmogiškumą yra blogiau, negu patirti atvirkščią procesą (tiesa, šiedu procesai paprastai siejasi). Totalitarizmas išprovokuoja tautos absoliutinimą, kuris pats yra totalitarinės sąmonės forma" („Vilties formos", p. 156). Venclova neneigia, kad „geras eilėraštis, paveikslas, muzikos kūrinys" drauge su įvairiais plačiai tuomet paplitusiais mitais atliko svarbų vaidmenį atgaunant nepriklausomybę, tačiau siūlo nepamiršti, jog nepriklausomybė jau iškovota ir reikia liautis „ginti savo kalbą, istoriją, kultūrą", o priešingai –­ atsiverti pasauliui, nebijoti jo: „Kultūra tol stipri, kol jinai atvira. Atvira visam pasauliui, net ir priešams. Stipri kultūra pajėgia suvirškinti priešišką įtaką ir paversti ją teigiamu potencialu."7 Šią Venclovos laikyseną išeivijos politologas A. Štromas įvardija lietuviško universalizmo terminu, o patį disidentą laiko jojo pradininku. Tai nė kiek neatšaldo oponentų – jiems toks universalizmas, kad ir su epitetu „lietuviškas", tėra „valstybės aukojimas dėl gražių idėjų" (žr. Medalinsko straipsnį).

Akivaizdu, jog Venclova ir Marcinkevičius atstovauja dviem skirtingoms lietuvybės programoms, kurias V. Kavolis studijoje „Sąmoningumo trajektorijos" įvardija kaip kritiškąją ir mylinčiąją. Pasak jo, „mylinti lietuvybė reikalauja būti žūtbūt arčiau žmonių ir verčia nesakyti visos tiesos, jei tai neleistų man gyventi Lietuvoje arba būti mano artimųjų mylimam", o „kritiška lietuvybė reikalauja būti žūtbūt arčiau tiesos ir sakyti visą tiesą, net jei tai neleistų (...) gyventi Lietuvoje ir būti artimųjų mylimam"8. Kavolis teigia, kad ginčas tarp šių dviejų lietuvybės formų yra meilės ir tiesos ginčas. Nereikėtų manyti, kad visa tiesa yra sutelkiama Venclovos rankose ar visa meilė – Marcinkevičiaus. Kalba čia eina jau nebe apie du istorinius asmenis, tačiau apie skirtingas žiūras ir laikysenas, kurios, nors ir prasmingai įsiliejančios į tylias lietuviškas diskusijas, vis dėlto šiuolaikiniam postmodernistui pasirodo besančios tik „fantastinės alternatyvos realybei". Kalbėti apie lietuvybę ir jos formą tampa gal kiek senamadiška ir juokinga, jei priklausai ne alternatyvai, o formatui. Kokia formato tikrovė, tokia jo ir lietuvybė – prilipusi prie taburetės ar per dažnai atsiplėšianti nuo jos emi­g­racijai, apatiška tiesai ir meilei.

1 „Manau, kad... Pokalbiai su Tomu Venclova", Vilnius, 2000, p. 126–127.
2 D. Petrošius, „Nedūstu, nes nekvėpuoju", Bernardinai.lt, 2010-07-30.
3 A. Patackas, „Aš irgi dūstu (atsakymas į T. Venclovos straipsnį „Aš dūstu")", Lrytas.lt, 2010-07-20.
4 V. Sventickas, „Apie Justiną Marcinkevičių", Vilnius, 2011, p. 56.
5 J. Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos", Vilnius, 2011, p. 386, 388.
6 „Manau, kad... Pokalbiai su Tomu Venclova", p. 127.
7 Ibid, p. 130.
8 V. Kavolis, „Sąmoningumo trajektorijos", „Žmogus istorijoje", Vilnius, 1994, p. 324–325.