Leiskit ir man pasakyti keletą žodžių apie futbolą. Užkliuvau už komentatoriaus: „Levandovskis smūgiavo kaire koja, bet nepataikė.“ Tai žinoma... Kai dar žaisdavom futbolą pievoje už Barakų (Mažoji butų kolonija Aukštuosiuose Šančiuose), tai kaire koja rimto smūgio smogti net nebandydavom – tas pats, kas kaire ranka užpakalį krapštytis, – beviltiškas reikalas. Apie futbolą šį tą išmanau.
Toje pievoje buvo suręsti tikri vartai, mano tėvas pasiuvo odinį kamuolį, žaisdavom basi. Kamuolys buvo iš žalios odos, po pirmo lietaus ta oda visaip kaip išsitampė (dukra neseniai papasakojo anekdotą, kuris baigiasi: „...jeigu nemoki rusiškai, praktiškai neturi ką ir sakyti“), tai apie tą kamuolį geriau nepasakysi. Bet geresnio neturėjom – totalaus deficito laikai. Apie regbį dar nebuvom girdėję. Taigi basi, su lietaus apdorotu žalios odos kamuoliu „Siurprizas“... Inventorius futbolo kultūros puoselėjimui labai svarbus, pamatinis. Aikštė, pavyzdžiui.
Tą pievą kažkas iš verslių bendruomenės narių ilgai negaišdamas užsodino bulvėmis ir futbolininkams teko rinktis kitus saviraiškos būdus. Vieni pasuko mokslo, kiti meno, politikos, nusikaltimų, žodžiu, bendrosios kultūros keliais, futbolo aikštė už Barakų liko tik amžininkų prisiminimuose. Ir mane kamuoja abejonė – gal tos bulvės jau tada buvo pirmas mūsų futbolo nudvasėjimo ženklas? Ginkdie, neturiu nieko prieš bulves. Kaip sakė vienas snobas apie sūrį, aš jas mėgstu, jos skonį turi. Juoba buvo pokario metas, ir niekam net abejonių nekilo, kas svarbiau – bulvės ar futbolas. Bet dabar jau šie laikai, ir garsusis, amžinai statomas Vilniaus stadionas su futbolo aikšte nori nenori vis primena tą pievą už Barakų.
Tačiau aš per giliai nugrimzdau į praeitį, o komentatorius tuo metu skelbia, kad „lenkai grįžta į rungtynes“. Nepatyrusiam futbolo mėgėjui gali kilti klausimas, kur jie buvo iki šiol. Jis nežino, kad tai slaptoji sirgalių ir komentatorių kalba. Greičiausiai lenkai buvo įkritę į „labai gilią duobę“, dabar iš jos išlipo ir grįžta į rungtynes. O kur dar jie galėtų eiti? Daug ko nežino pradedantysis futbolo sirgalius. Jis nė neįtaria, pavyzdžiui, kad vokiečių puolėjas Havbekas fon Šlafenas turi labai „didelį Achilo kulną“, ir tas kulnas gali būti fon Šlafeno galva. Arba, kad jis „užlipo ant to paties grėblio antro galo“ ir taip toliau.
Žodžiu, sporto komentatoriai negailestingi. Jie užpila televizijos žiūrovą tokiu srautu specialių ir šiaip vaizdingų, nors nelabai suprantamų, terminų gausa, kad šis pameta ryšį tarp to, ką mato, su tuo, ką girdi. Jis skęsta informacijos tvane – kiek kuris žaidėjas uždirba, iš kokio klubo jis perėjo į kitą, kada, ir kada iš to į kitą, kuriame jis dabar – o tuo metu aikštėje tveriamas stebuklas. Kuriamas pasakiškas performansas. Po kurio laiko komentatoriai, žinoma, „grįžta į rungtynes“, bet akimirka jau lieka amžiams apterliota.
Namuose aš ne vienas, tai kiti meno mylėtojai – Balandėlė (pati) ir Fredis Kriugeris (katinas) – nesiliauja stebėtis: „Kodėl tu žiūri futbolą, juk jau vakar žiūrėjai?“ Turėčiau atsakyti – todėl, kad tai nepakartojamas spektaklis. Tai vienkartinis kūrinys, dažnai pranokstantis „tikrojo“ ir „aukštojo“ meno pastangas. Jeigu bandytumėm vertinti futbolo spektaklio ir intelektualiųjų menų poveikį žiūrovui, tai būtų tas pats, kas lyginti perkūno griausmą su nežinia iš kur pasigirdusiu mandagiu purptelėjimu. Tačiau ar jie supras, maniškiai. Dvasios puotos jie trokšta. Jiems patiek operą, literatūrą, instaliaciją ir panašiai. Jeigu jau taip, tai šiuolaikinis futbolas beveik opera ir yra. Kai atidžiau ir tam tikru kampu į tą performansą pasižiūri. Tik nedainuojama. Bet aš apsieinu ir taip. Komentatorių prozos irgi dažnai atsisakau. Yra pultelyje toks mygtukas, kuriuo galima pasirinkti transliacijos kalbą. Pasirenku „nenustatyta“ ir girdžiu tik stadiono gausmą. Kaip tik tai, ko reikia. Jaučiu, kaip Žemė skrieja begalinėmis Visatos erdvėmis.