JŪRATĖ VISOCKAITĖ
Rugpjūčio mėnesį dažniausiai lieku Vilniuje – mėgstu atostogaujantį, atsipūtusį, „išėjusį iš rikiuotės“ gimtąjį miestą. Vilniečiai, gyvenimo standartų jau įpratinti atostogauti visi urmu aštuntąjį metų mėnesį, išvažiuoja kas sau – žinoma, prieš tai ar po to būtinai visų draugų ir pažįstamų perklausdami: o kur važiuosi, o kur buvai?.. Nagi, niekur. Namuose.
Jeigu labai nori, tuos Vilniaus turistinius skruzdėlynų takus, gatves, kavinaites su tingiai burblenančiais, kramsnojančiais užsieniečiais gali nesunkiai aplenkti. Tau lieka dar galybė miesto – šiek tiek kitokio nei įprasta, tyresnio ir atpažįstamo.
Turizmo informacijos centras ir rašytoja K. Sabaliauskaitė, kaip ir pernai, buvo pakvietę į naujo literatūrinio maršruto ekskursiją senamiestyje. Mėginom eiti istorinio romano „Silva rerum“ keliais, pasižiūrėti „atgal“ tarsi pro rakto skylutę. Sumanymas pats savaime puikus, tačiau man asmeniškai toks intymus (knyginis) silvarerumiškas kontaktas kur kas geriau pavykdavo, pavyzdžiui, vėlai vakare grįžtant namo iš teatro. Eiti pirmyn į praeitį, skaityti knygą ekskursijoje su Kristina trukdė ne lietus (jis buvo kaip čia buvęs), bet pasikeitęs Vilnius, žmonių ir automobilių kamščiai. Pritrombuotas, gaveliškas miestas garsiai ir tuščiai sukosi aplink savo ašį, nebuvo nė kur aprašytajai kuosai nutūpti. Gal iš tiesų tokiai neįprastai kelionei po dingusį Vilnių labiau tiktų nakties laikas ir aplinka? Nejuokauju, entuziastų su žibintais rankose atsirastų ne viena dešimtis.
Nuo kitokio nei „Silva rerum II“ aprašytasis – mašininio – maro Vilnių lyg ir ruošėsi gelbėti tramvajus. Gaila, bet jis neišsijudina iš vizijų stadijos – patikimi, krypties nekeičiantys tramvajaus vagonai ir bėgiai, mano galva, pritiktų Vilniui prie veido, gelbėtų nuo chaoso. Neseniai prie Rotušės (ten, kur statoma kalėdinė eglė) galingas kranas kelioms savaitėms – velniai žino, kaip aukštai – buvo iškėlęs supermodernaus restorano kabiną. Kvėšos ten laimingi suposi, siurbė kokteilius ir žiopsojo į kitus praskrendančius kvėšas oro balionuose – net pavydu buvo. Pagalvojau: o kodėl gi kranas (ir jį valdantis kokio nors „žaliojo projekto“ režisierius) tokioje viešoje vietoje negalėtų sukurti automobilių „eglės“? Viens du tvirtai sukaltų dvi dešimtis ratuotų dėžių vieną ant kitos – o dar geriau – šimtą, o dar geriau – naujutėlaičių, reklamai labai noriai automobilių firmų atgabentų – o paskui ir kitose miesto aikštėse tokių „eglių“ imtų daugėti... Visi eitume pro šalį ir spoksotume į tą mašininį meną (marą). Gal kas ir prašviesėtų galvose.
Rugpjūtį sostinės renginių karštligė nugesusi, nebešokama, nebepuotaujama kaip per kitus 11 mėnesių. Žinoma, šaligatviai susiaurėję nuo visoje Europoje madingo valgymo „ant gatvės“ – įdomu, kaip psichologai aiškina šitą masių polinkį pratęsti virškinimo malonumus ore? Jau yra kavinių, kurių „šiltos vietelės“ yra tolėliau, ir tuomet smagu žiūrėti, kaip jauni kelneriai, nešini karštais karbonadais, laviruoja tarp žmonių, mašinų ir dulkių.
Rugpjūtį visa civilizuotoji Europa prityla, nebepina tiek intrigų, mažiau gamina, mažiau kuria, mažiau šiukšlina. Europos miestelis Vilnius – taip pat mažiau. Filharmonijos ir Kongresų, Operos ir dramos teatrų girnos visai nesisuka, kino teatrai „prasuka“ kelių žvaigždučių filmus, televizijos kanalai vis rodo grifą „kartojama“, redakcijos ir leidyklos uždaro duris iki rugsėjo. Oazė!
Jeigu išdrįsit filosofiškai pasišnekėti su benamiu prie šiukšlių dėžės, jis oriai patvirtins, kad „vasara, atostogos ir nieko nėra“. Turbūt Lietuvos šiukšlinis žemėlapis (o reikės kada nors tokį sukurti) rodytų, kad žmogaus atliekų srautai rugpjūtį persikelia į Palangą ir panašias vietas. Apie menines šiukšlių „eglutes“ miesto aikštėse banalu būtų ir kalbėti, visi dabar esam mokomi rūšiuoti ir jau išmokome, tačiau pasukime globalinę problemą globališkai: kodėl ponai gamintojai, dideli ir maži, patys iš pradžių tiek prisišiukšlina ir lentynos mirga nuo nuostabybiškai supakuotų prekių? „Vilniaus prekybos“ milijardieriai galėtų inicijuoti europinės reikšmės akciją, na, pavyzdžiui, „Pirkite tik neįvyniotą prekę ir laimėsite tą ir tą...“
Bet nukrypome į šoną. Rugpjūtinis Vilnius – neprobleminis, tikras. Ačiū Dievui, Vilniuje olimpiados niekad nebus, karo laukas dabar Londone. Lygiateisiai Vilniaus piliečiai – šunys, katės, varnos, žvirbliai ir kuosos („Silva rerum“ akylosios kuosos provaikaičiai) – tarpsta po kol kas taikia padange.
„Niekas vėliau negalėjo pasakyti, ar tai buvo rytas, vidudienis ar popietė, buvo tik aišku, kad ne vakaras ir dar ne naktis, ir apskritai tokie tai buvo laikai – kai niekas nieko tikra apie nieką negalėjo pasakyti“ (K. Sabaliauskaitė. „Silva rerum II“).