Lukas DEVITA. Disko skrieja per TSRS

Autorius apie 1985 metus„Mes šokam tiktai disko, mes mylim tiktai disko“, – dainavo Vytautas Kernagis, ir buvo aišku, kad disko karštis įsiskverbė iki pat tuometinės tarybų šalies gelmių. „Kabareto tarp girnų“ daina „O, Disko (Disko-šmisko)“ (1983) parodijavo labai išpopuliarėjusios olandų grupės „Stars on 45“ disko stiliaus remiksų plokštelę, kurioje buvo sudėta „The Beatles“ ir kitų grupių šlagerių ritmiška popuri.
Bet disko karštligė buvusioje TSRS prasidėjo kur kas anksčiau. Tai buvo bene pirmasis „išsvajotųjų Vakarų“ muzikos stilius ir mada, kurią gan priešiškai ar bent jau su ironija pasitiko save gerbiantys rimti melomanai – daugiausia roko muzikos gerbėjai (klausę „klasiką“ – „The Beatles“ ar „Led Zeppelin“). Juk baisu buvo pagalvoti, kad disko stiliumi bene pirmieji iš roko grupių užgros „The Rolling Stones“ (daina „Miss You“, 1978), o sunkiojo metalo atstovai „Kiss“ savotiškai užgitarins melodingą disko ir sukurs, kaip patys įvardijo, pirmąją disco-rock stiliaus dainą „I Was Made for Lovin’ You“ (1979) ar net „Pink Floyd“, kurių bene ritmiškiausia daina per visą gyvavimą „Another Brick in the Wall“ kaipmat užkopė į pasaulio populiariausiųjų dešimtukus. Disko prieskoniu „užtaisytas“ dainas išleido Rodas Stewartas („Da Ya Think I’m Sexy“, 1979), Pau­las McCartney’s („Goodnight Tonight“, 1979) ir nemažai kitų. Ką jau ten roko atlikėjai, jei disko galėjo pašokdinti net ir patį Ludwigą van Beethoveną –­ žymiosios 5 simfonijos pirmoji dalis, užkelta ant fankiško ritmo, atsidūrė filmo „Saturday Night Fever“ (1977) garso takelyje (jo parduota daugiau kaip 40 mln. egz.).
Disko stilius, tam tikru atžvilgiu artimesnis sovietinei estradai nei roko muzika, buvo palengva įleistas į didžiąją šalį ir net propaguojamas. Smagu prisiminti, kad centrinė Maskvos televizija gal tais pačiais 1979 m. parodė specialų reportažą apie naują keistoką, bet optimistišką Amerikos grupę „Village People“, kurioje scenoje šoko policininkas, kaubojus, indėnas ir paprastas darbininkas. Tikriausiai nenutuokta, kad ši proletariška grupė ne tik adaptavo ir iš dalies parodijavo gėjų stereotipus, bet ir davė spalvingą atkirtį seksualinių mažumų diskriminacijai. Seksualinė orientacija, beje, visai nesukliudė 1979 m. į Leningradą pakviesti Eltoną Johną. Dažniausiai jis minimas kaip pirmoji Vakarų popmuzikos žvaigždė, plastiškai peržengusi geležinę užkardą, tačiau ankstesnis buvo Cliffas Richardas, koncertavęs TSRS 1976 metais: Maskvoje – aštuonis kartus, Leningrade – dvylika.
Ko gero, labiausiai sukrečiantis TSRS sąstingio laikotarpiu –­­ „Boney M“ vizitas Maskvoje 1978 m. gruodį, per patį grupės populiarumo piką. Gal ir sunku patikėti, kad disko stiliaus Vakarų Vokietijos prodiuserio juodaodžių dainininkų grupė karščiausiai buvo mylima TSRS –­ nuo Baltijos iki Kamčiatkos. Iš pirmo žvilgsnio tai viena keisčiausių kultūrinių invazijų: dinamiška, nesuvaržyta, svaiginanti ir viliojanti grupė įsirėš tarybiniams piliečiams iki širdies gelmių ir taps įkvėpimu bei priešprieša pilkai kasdienybei. Ne veltui ilgą laiką sklido kalbos (tuo įsitikinusi net pati „Boney M“ vokalistė Liza Mitchell), kad grupę slapta mėgo pats Leonidas Brežnevas ir todėl „Boney M“ buvo pakviesta koncertuoti Maskvoje. Nors Brežnevo anūkas vėliau paneigė šiuos gandus kaip tuščią išsigalvojimą, toks požiūris turi racijos, nes reikėjo palaiminimo iš labai aukštai, kad į TSRS specialiu lėktuvo reisu galėtų nusileisti tokia spalvinga ir vakarietiška grupė. Be to, jai buvo leista nufilmuoti vaizdo klipą Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus. Jei ne pats Komunistų partijos sekretorius, tai kas nors labai aukšto rango iš TSRS politinės valdžios buvo tikras „Boney M“ gerbėjas. Juk gastrolėms nesukliudė ir tai, kad tuo metu naujausia „Boney M“ daina „Rasputin“ pašiepė rusų prisirišimą prie tironiško, seksualaus valdovo ir buvo faktiškai uždrausta (bet vis vien grojama diskotekose). O pagelbėjo tai, kad visi grupės muzikantai – juodaodžiai, ir palaikyti juos, nors ir gyvenančius Vakarų Vokietijoje, buvo socialistiškai pažangu.
TSRS nuolaidos Vakarų kultūrai, ypač popmuzikai, dažniausiai siejamas su 1980 m. olimpiada Maskvoje, kuriai buvo triukšmingai ruošiamasi. (Beje, daugeliui plataus vartojimo prekių tuo metu uždėtas antkainis, jos pažymėtos olimpiniais lankais ar olimpiniu simboliu – meškiuku. Tai reiškė, kad dalis pelno bus skiriama didžiulėms olimpinėms statyboms ir pasirengimo darbams padengti.) Būtent kultūriniame gyvenime buvo jaučiamas laisvėjimas, siekiant, kad iki 1980 m. nušvistų TSRS įvaizdis ir būtų matyti, jog nesibijoma nei klasikinės roko muzikos, nei žvilgančio disko.
Užsienio roką ir popmuziką imta įsileisti jau kiek anksčiau –­ 1977-aisiais. TSRS išleistas itin sėkmingas Cliffo Richardo albumas „I’m Nearly Famous“, Anglijoje pasirodęs vos prieš metus, nebuvo senienų rinkinys ar estrados veterano pigus produktas. Firma „Melodija“ tais pačiais metais išleido populiariausių disko stiliaus grupių didelio formato plokšteles, pvz.: „ABBA“, „Bee Gees“ ar dainininkės Glorijos Gaynor. Problema liko ta, kad plokštelių tiražai, palyginti su norinčių juos įsigyti miniomis, buvo varganai maži. Kaip žinia, daug daugiau visų žanrų muzikos plito per nelegaliai įvežtas originalias plokšteles ir savarankiškus įrašus. Tiesa, pirmoji „Boney M“ plokštelė TSRS 1978 m. rugpjūtį išėjo neregėtu – 100 tūkst. egzempliorių –­ tiražu, tačiau to vis tiek nepakako, nes leidinys buvo bematant išgraibstytas.
Devyni sausakimši „Boney M“ koncertai Maskvoje, į kuriuos bilietų gauti buvo beveik neįmanoma, padarė gal net ne tokį stiprų įspūdį, kaip dešimtasis – specialiai surengtas „Ostankino“ televizijos studijoje. Vaizdo įrašo, pavadinto „Boney M“ vakaras koncertinėje Ostankino studijoje“, transliacija per centrinę televiziją, galima sakyti, pasiekė kiekvieną TSRS pilietį. Pagal sutartį centrinė televizija turėjo teisę tik du kartus parodyti koncerto įrašą: pirmoji transliacija įvyko iškart po gastrolių, antroji – 1979 m. balandį. Po to vaizdajuostės buvo perduotos „Boney M“ prodiuseriui ir iki šiol nėra išleistos. Laimė, kasetiniai magnetofonai jau buvo paplitę visoje „plačiojoje tėvynėje“ ir buvo padaryta daugybė garso įrašų tiesiai iš televizorių.
Koncerto vaizdo transliacija, kaip audiovizualinė patirtis, kurios taip trūko anuometiniame gyvenime, daugeliui kone prilygo gyvam koncertui. Trūkumas skatino gebėjimą kartais tiesiog karštligiškai įsijausti.
Tokiu įvykiu tapo 1982 m. Maskvos ir Vilniaus kino teatruose netikėtai apsireiškęs filmas „ABBA“ (pastatytas 1977 m.), sutraukęs mases žiūrovų – retas jų pabuvojo filme tik po vieną kartą. Šalia „Boney M“, kvartetas „ABBA“ atstovavo savotiškam europietiškam popdisko stiliui, o platesne prasme dešimtmečiams tapo savo žanro pasauliniu etalonu. Šios dvi popmuzikos grupės išliko bene žinomiausios visoje TSRS teritorijoje. Kita vertus, šių grupių vardai tapo rimtųjų melomanų pašaipos, adresuotos neišprususiems, sinonimu.
Nors disko karaliavimas Amerikoje staiga baigėsi apie 1980 m., TSRS ši muzika tuomet tiesiog žydėjo ir palengva pasiekė Tolimuosius Rytus. Indija disko stiliui suteikė antrą kvėpavimą: 1984 m. TSRS kino ekranuose pasirodė egzotiška kino juosta „Disko šokėjas“ (sukurta 1982 m.) ir surinko apie 50 milijonų žiūrovų. Filmas tapo be galo populiarus visoje pietų Azijoje, Turkijoje ir netgi Kinijoje.
Prancūzijos grupė „Space“, nuo 1977 m. grojanti, galima sakyti, modernią elektroninę muziką su įsimintinomis melodijomis, pervertomis pulsuojančio disko ritmo, tapo fenomenaliai populiari Europoje ir TSRS (bent jau Baltijos šalyse). Nors grupės albumas „Magic Fly“ (1977) firmos „Melodija“ išleistas tik 1983 m., „Space“ muzika „iš juostos į juostą“ jau seniai buvo apkeliavusi visą plačią šalį. Instrumentinė, ritmiška muzika tiko ir šokti, ir klausytis, ir renginių fonui. Tai jau buvo kur kas intelektualesnė muzika.
Jos įtaka bene labiausiai jaučiama latvių grupės „Zodiakas“ kūryboje. Debiutinė plokštelė išdailintu viršelio piešiniu ir ambicingu pavadinimu „Disco Alliance“ (1980) oficialiai „Zodiaką“ įvardijo „instrumentinio roko grupe“ (greičiausiai pirmąkart TSRS), albumas tapo stulbinamai populiarus. Penkių Latvijos valstybinės konservatorijos studentų grupė, kurios lyderiu buvo gabus kompozitorius Janis Lusenas, sujungė kosminę elektroniką, disko ir synth pop stiliaus užuomazgas. Kaip skelbė viršelio anotacija, tai „muzika jauniems, sukurta jaunų“, suteikianti optimizmo, tinkanti tiek svajingai klausytis vienumoje, tiek pilnai šokių salei. Keletas išjudinančių pjesių („Rokas ant ledo“) buvo mėgstamos diskotekose – tai reiškė tikrą pripažinimą, nes tuo laikotarpiu į diskotekų repertuarą buvo stengiamasi  neįtraukti vietinių oficiozinių šlagerių.
1981 m. šviesą išvydo tuomet jau pripažinto kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus vadovaujamos grupės „Argo“ pirmoji plokštelė „Discophonia“. Stilingai, kaip tik 1980-iesiems, galima sakyti, popartiškai apipavidalintą plokštelę sudarė septynios instrumentinės kompozicijos, avangardiškai pažymėtos A1, A2 ir t. t. „Argo“, suburta 1979 m., buvo apibrėžiama kaip elektroninės muzikos grupė, priklausanti Kauno muzikiniam teatrui. „Mums patikėtas naujo elektrinių vargonų modelio „Vilnius-5“ praktinis išbandymas...“ – teigiama anotacijoje.
Nors fonograma buvo įrašyta specialiai plokštelės formatui, stengiantis maksimaliai išnaudoti technines studijos įrašo galimybes, muzikos stilistika, ypač antroje pusėje, byloja apie grupės darbą teatre – jiems tarytum be pastangų pavyko prisodrinti muzikines pjeses impresionistiško, erdviško skambesio. Pirmoji pusė, prasidedanti mįslingai preparuotu besikartojančiu žodžiu „disko“, pristatė labiau koncentruotas, brandžias elektronines pjeses, laisvai fankuojančias, tinkamas šokiams. Tačiau ir jos buvo itin eksperimentiškos, pasižymėjo ritmo kaita ir įmantria struktūra. Taip pat buvo įrašyta ir viena futuristinė, gal net kiek pinkfloidiška lietuvių liaudies dainos interpretacija. Plokštelė ir šiandien gali tik stebinti savo meniniu lygiu, ne veltui būtent „Discophonia“ buvo perleista CD formatu (2004) ir laikoma vienu pirmųjų TSRS populiariosios elektronikos įrašų. „Argo“ galbūt dar labiau išplėtojo žanrą ir pasižymėjo išradingesniu muzikiniu mąstymu nei kaimyninis „Zodiakas“.
 „Argo“ plokštelė „Šviesa“ (1981) išėjo „disko-klub“ serijoje, bet jai buvo skirta tapti sunkiausiai gaunama grupės plokštele. Dėl to tenka apgailestauti, nes į džiazroką krypstanti muzika išties puiki ir rodo grupės gebėjimą tobulėti, adaptuoti ir derinti įvairias muzikines tėkmes, drąsiai eksperimentuoti, nepaisant paviršutiniškų mados tendencijų.
Į elektronikos suklestėjimą 1981-aisiais įsijungė ir trečioji Baltijos sesė, kai Estijos kompozitorius ir muzikantas Svenas Grünbergas, vienas ambientinės muzikos pradininkų visoje TSRS, išleido didingą kosmosu alsuojantį, viduramžių choralų atgarsiais ir Rytų misticizmo dvasia persmelktą elektronikos albumą „Kvėpavimas“ („Hingus“).
Pirmoji ir ganėtinai drąsi disko stiliaus plokštelė Tarybų šalyje priklauso grupei, tiksliau didžiuliam muzikiniam kolektyvui „Zdravstvui, piesnia“ – tai albumas „Mes mylim disko“ (1980). Pasinaudojusi palankia situacija (artėjančiomis olimpinėmis žaidynėmis) grupė sugebėjo prastumti albumą, kurio vieną pusę sudarė vien koveriai – dainos anglų (ir viena – italų) kalba. Ir dar kokios – nepaprastai interpretuoti tikri hitai. Jau pirmasis kūrinys –­ senasis olandų grupės „Shoking Blue“ šlageris „Venera“, praturtintas „Kraftwerk“ dvasios sintezatoriaus „mostelėjimais“, skamba daug įdomiau nei be galo populiari vėlesnė (1984) britų „naujosios bangos“ grupės „Bananarama“ versija. Toliau sekė popuri „You Set My Heart On Fire“ ir „Disco Fever“ (originaliai indų kilmės prodiuserio Biddu kūriniai), Sonny ir Cher hitas „A Cowboy’s Work Is Never Done“, ir galiausiai pirmąją pusę užbaigia puiki Cliffo Richardo žymiosios dainos „Devil Woman“ versija, dar labiau fankiška nei 1976 m. originalas. Vien įrašyti dainą pavadinimu „Velnio moteris“ buvo iššūkis, kaip ir erotiškoji „Venera“. Bet populiariausia tapo grupės „Eruption“ disko stiliaus daina –­ „One Way Ticket“. Plokštelė išleista milijoniniais tiražais ir klausyta visose TSRS diskotekose, išskyrus gal tik Baltijos šalis.
Tai, žinoma, ne vienintelės originalios, TSRS išpopuliarėjusios plokštelės, susijusios su disko epocha. Nepaisant skirtumų, čia minėtąsias sieja laikotarpis ir netikėtos, kūrybiškos, tikriausiai tik tais laikais įmanomos interpretacijos.

Draugai