× Lina Laura Švedaitė

 

Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“. Leidyklos projektų vadovė ir redaktorė Aira Niauronytė pasakoja apie šios knygos idėją, prasmę ir apie moteris leidyboje bei literatūroje.

 

Aira Niauronytė. Eglės Vėbraitės nuotrauka

 

Dirbi leidykloje „Kitos knygos“, ar leidžiant knygas jums svarbus lyties aspektas?

Leisdami knygas paprastai negalvojame apie autoriaus ar autorės lytį, neskaičiuojame, kiek pas mus autorių vyrų ir kiek moterų, galvojame apie tekstą. Turbūt reikėtų labiau palaikyti moteris kūrėjas, bet neleisti geros knygos tik todėl, kad autorius vyras, būtų absurdas.

Ar leidybos sferoje pastebi lyčių nelygybę?

Aš nebemąstau šiomis kategorijomis... Manau, daugumą leidybos darbuotojų sudaro moterys: redaktorės, projektų vadovės. Ar tai jau reiškia nelygybę? Galbūt didesnė moterų proporcija susijusi su tuo, kad, tarkim, redaktoriaus profesija vis dar yra neįvertinta, dažnai visuomenė net nesuvokia, ką daro redaktorius ir kam jo išvis reikia. Galbūt jeigu daugiau vyrų dirbtų redaktoriais, ši profesija taptų prestižiškesnė, geriau apmokama ir vertinama. Baisu, bet turbūt taip. Nors nesinori to pripažinti. (Šypsosi.) Reikia daugiau kalbėti apie kalbos ir turinio redaktoriaus specialybę ir apie jų darbą, nes jis tikrai labai svarbus, leidyboje visi tai žino.

Faktas, kad vyrai geriau nei moterys vertina savo darbą ir moka išsikovoti aukštesnį atlyginimą įvairiose srityse, todėl už tą patį darbą vis dar gauna daugiau nei moterys. Išvada: moterims reikia labiau vertinti savo darbą, laiką ir suvokti, kad kova iš esmės vyksta kasdien – ir kai deramės dėl įkainio, atlygio... Ir nuolatos vyksta kova su savimi, su „geros mergaitės“ kompleksu ir nevisavertiškumo šešėliais, ateinančiais iš kažkur giliai. Manau, apskritai praverstų atviriau tarpusavyje kalbėtis apie gaunamą atlygį, apie laisvai samdomųjų darbo įkainius. Ir ne tik leidyboje. Kita vertus, viskas labai individualu: redaktorių irgi yra skirtingo lygio, kaip ir dizainerių, kitų profesionalų... Sudėtinga.

Lietuvoje apie lyčių lygybę kalba daugiausiai žmogaus teisių profesionalai, o kovos vyksta, jeigu vyksta, asmeniniu lygmeniu. Studijų laikais, apie 2010 m., su draugėmis buvome įkūrusios aktyvizmo grupę „Feministinis frontas“. Nešėme Arvydui Šliogeriui į Plutarcho viršelį įdėtą mezgimo vadovėlį – jis tada buvo pasakęs, kad vaikinams dera skaityti Plutarchą, o merginoms – mezgimo vadovėlį. Gal ir pajuokavo, bet mes sureagavome. Tokie juokai, jeigu dažnai juos girdi, sukuria tam tikrą mergaitės ir moters įsivaizdavimą, ir jis paskui trukdo... Tada labai rūpėjo lyčių lygybės ir kiti socialiniai klausimai, norėjosi garsiai reikšti nuomonę. Feministinės idėjos dar nebuvo savaime suprantamos kaip dabar, nebuvo tiek institucijų ir žmogaus teisių profesionalų. Apskritai Lietuvoje nepopuliaru burtis ir kovoti už savo teises, išskyrus pavienius atvejus, kaip viešojo transporto darbuotojų streikas dabar, 2022-ųjų gruodį. Kita vertus, kova bent jau asmeniniu lygiu ar profesinėmis grupėmis turi vykti, kitaip anksčiau kitų iškovotos teisės prapuls. Bet pirmiausia reikia būti geru profesionalu, tada bus ir pasitikėjimas savimi, o paskui jau galima kovoti dėl didesnio atlygio, nepaisant lyties.

Literatūros pasaulyje egzistuoja terminas „moteriška literatūra“. Ką šis terminas apibrėžia? Ką manai apie „moterišką literatūrą“?

Reikia atskirti du terminus – „moterų literatūrą“ (women’s fiction) ir „moterų rašymą“ (women’s writ­ing). Pirmasis dažniausiai reiškia komercinę, paprastai moterų parašytą literatūrą, skirtą moterims, tai leidybos terminas. Antrasis – literatūros studijų terminas – kalba apie tai, kad moterys yra apibrėžtos savo lyties ir socialinių sąlygų, todėl jų parašyta literatūra yra verta atskirų studijų.

Prancūzės Annie Ernaux autofikcinės knygos suteikė balsą moterų patirčiai, ir prašau – ji įvertinta Nobelio literatūros premija. Apdovanojimas tarsi iš naujo legitimavo literatūrą apie moterų problemas, iškėlė moterų rašymą kaip vertą dėmesio. Šis įvykis tinka mūsų laiko dvasiai. Bet kažkodėl „moterų prob­lemos“ vis tiek skamba prasčiau nei „žmogaus prob­lemos“, ar ne? Dar Simone de Beauvoir rašė, kad kalbant apie „žmogaus būklę“ kalbame iš esmės apie vyro būklę. Kada ateis laikas, kai moteris bus visuotinai pripažinta kaip žmogus?.. Atskyrimas ir literatūroje liudija moterį kaip Kitą. Juk vyrų literatūros nėra, vyrų rašymo nėra. Atskyrimas vis dar liudija subordinaciją. Gal tai pereinamasis laikotarpis.

Tokia literatūra, kokia studijuojama kaip „moterų rašymas“, manau, labai vertinga kaip pačių moterų įgalinimas: skaitydamos apie panašias į savo patirtis, jos pasijaučia ne vienos, gali tapatintis, pajausti bendrumą ir stiprėti. Ilgai dominavęs vyriškas pasaulis kaip etalonas praranda vienvaldystę, galima pasirinkti.

Neseniai išleidote knygą „Lietuvos menininkės“ (sud. Agnė Narušytė). Kada ir kaip gimė idėja? Ar rezultatas skiriasi nuo idėjos?

Idėja gimė prieš trejus metus. Mes su „Kitomis knygomis“ išleidom tris leidyklos „Thames&Hudson“ serijos „Meno pagrindai“ knygas. Viena jų buvo Flavios Frigeri „Menininkės“ – tai trumpos žinomiausių pasaulio vizualiųjų menų kūrėjų moterų biografijos, pristatančios jų kūrybą, su iliustracijomis. Šią ir kitas dvi serijos knygas pristatyti pakvietėme menotyrininkes Agnę Narušytę ir Laimą Kreivytę. Netrukus po pristatymo pasikalbėjome su leidėju Gediminu Baranausku, kad gal reikia knygos apie Lietuvos menininkes, gal reikėtų tokią parašyti. Jis sutiko. Įsivaizdavome didesnę nei „Thames&Hudson“ išleista.

Sutarėme, kad knygoje būtų ne tik lietuvės, kad būtų įvairių vizualiojo meno rūšių atstovių, taip pat menininkių, padariusių įtaką ne vien menu (dėl sociokultūrinių aplinkybių moterims karjerą ir įtaką kaip menininkėms daryti buvo gana sunku), bet ir savo gyvenimu, idėjomis, veikla. Nusprendėme, kad tekstai būtų parašyti paprasta, gyva kalba, nesudėtingai, norėjome, kad skaitytų ne tik meno profesionalai. Taip pat iškart nusprendėme, kad tekstuose apie menininkes nebūtų dėl mados primetamas feminizmas, nes ne visoms menininkėms jis buvo ir yra labai svarbus kūryboje ar gyvenime.

Poros metų tokiai knygai sukurti nepakanka, teko šiek tiek atidėti. Tiesa, vietoje planuotų 50 menininkių turime 59. Būtų 60, bet viena kūrėja atsisakė būti knygoje nepripažindama skirstymo pagal lytį. Čia gal kaip ir terminas „moterų rašymas“ – atrodo, tik moterų apie moteris ir moterims, niša... Bet mes juk nesakome, kad moterys dėl savo lyties kuria moteriškai arba kad jų menas skirtas parduoti moterims (kaip „moterų literatūra“). Mes parodome, kad jos egzistuoja Lietuvos meno lauke, jas pristatome.

Praėjusiame „Literatūros ir meno“ numeryje paskelbtas Daliaus Jonkaus straipsnis apie šią knygą. Ką manai apie jo kritiką, kad tokio pobūdžio knygose moterų menas vertinamas iš sociologinės perspektyvos?

Man labai patiko D. Jonkaus pagarbus tonas ir būdas, kaip jis išreiškė nuomonę apie rinktinės, kur išskirtos vien moterys, blogį. Tekstas visiškai nesupykdė (šypsosi) – priešingai! Vis dėlto nesutinku su autoriumi ir manau, jog mums dar reikia atskiros rinktinės (ar kelių rinktinių), kad moterys menininkės būtų galutinai legitimuotos, įvestos į bendrą kanoną, nes čia jų iki šiol nebuvo. Ši rinktinė yra pirmoji tokia šimto metų panorama, įkontekstinanti moteris kūrėjas. Moterys ilgai ignoruotos, todėl dabar nusipelno būti paminėtos atskirai. Paskui, dar po kelių tokių rinktinių, bus galima rašyti bendrą naują Lietuvos meno istoriją ir nebereikės moterų išskirti.

Visame Vakarų pasaulyje jau kelis dešimtmečius ir iki šiol leidžiamos panašios rinktinės apie moteris, taigi mūsų knyga savalaikė. Taip, tam tikra prasme ją galima vadinti manifestu ar politiniu pareiškimu. Bet turinys tikrai nėra sociologija. Mačiau, feisbuke kažkas iš Estijos rašė: o, reikia ir apie mūsų menininkes panašios rinktinės. Tad mes veikiam pagal Zeitgeist – laiko dvasią. D. Jonkus jau mąsto į priekį, tai irgi gerai. Juk filosofas.

Rudenį žiniasklaidoje nemažai dėmesio sulaukė straipsnis, kad iki šiol meno pasaulyje dominuoja vyrai-kūrėjai ir moterys-vadybininkės. Ar sutinki?

Dėl sociopolitinių aplinkybių nemaža dalis moterų turi nevisavertiškumo kompleksą, kuklinasi ir nemano esą vertos pačios būti kūrėjomis, pagrindinėmis veikėjomis.

Bet ir ta pati knyga „Lietuvos menininkės“ rodo, kad yra ir menininkių, ne tik menininkų. (Šypsosi.) Būtina, kad toks supratimas taptų norma. Tam, aišku, reikia laiko. Ne viename knygos tekste rašoma, kaip kūrėjoms būdavo nelengva, karjera baigėsi dėl nepalankių aplinkybių ar kaip sutuoktiniai – kai kuriais atvejais menininkai! – joms trukdė... Vis dėlto jų yra ir reikia jas žinoti. Yra puikių pavyzdžių, kaip menininkė neapleidžia karjeros ir turėdama vaikų (Lina Lapelytė, Jurga Barilaitė, Aistė Kisarauskaitė ir daugelis kitų). Yra menininkių, padariusių ir darančių tarptautines karjeras: Emilija Škarnulytė, Anastasia Sosunova, Indrė Šerpytytė, žinoma, Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ laimėjusios Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė ir Vaiva Grainytė. Reikia tai pagaliau įtvirtinti kaip realybę kultūrinėje sąmonėje. Tikiu, kad taip ir įvyks, aišku, jeigu iki tol žmonijos nepakeis dirbtinis intelektas.

Ką tau duoda ir ką iš tavęs atima moters kūnas?

Moters kūnas nulemia, į kokius pavyzdžius (pirmiausia – artimų žmonių su moters kūnais) lygiuojiesi. Moters kūnas, kaip duotybė, iš dalies formuoja charakterį per auklėjimą: neišsišokti, rūpintis kitais, būti gerai, patogiai kitiems. Moters kūnas gali nulemti kompleksus, nuojautą, kad neatitinki fizinio standarto, moterims jis griežtesnis nei vyrams. Tai gali ilgus metus trukdyti, bet ilgainiui nusimeti tuos trukdžius. Dabar, būdama 34-erių, jaučiuosi gražesnė nei prieš 10 metų ar dar anksčiau. Crazy, kokia kvailystė!

Man patinka plaukioti baseine ir patinka, kaip trenerė Natalija Zareckaja žiūri į kūną: visų kūno sudėjimas skirtingas, taigi plaukiant reikia atrasti sau tinkamiausią būdą, judesius, kaip patogiausia su tokiu kūnu, kokį turi. Tai ir gyvenime – gera priimti savo kūną ir pagaliau įsipatoginti jame. (Šypsosi.)

Svarbu neperimti vyresnės kartos moterų ar literatūros personažų liguistų vaidmenų – nebūti per daug rūpestingai ir besiaukojančiai kitiems, besirealizuojančiai tik per santykį su kitais, nebūti Veronika iš Vienuolio „Paskenduolės“, Žemaitės Marčia, nebūti Dostojevskio Sonia ar pan. Jeigu pradedi vadovautis tokiais vaidmenimis, moters kūnas tikrai gali tapti pražūtingas. (Šypsosi.) Manau, būnant moters kūne reikia gauti kuo daugiau įvairiausio gyvenimo džiaugsmo ir malonumo, o ne nuolat jaudintis, koks jis „ne toks“, kokia aš ne tokia. (Juokiasi.) Ir šiaip moterims reikia daugiau tikėjimo savimi ir užsiimti savo veikla negalvojant, kad jos moterys...

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.