× Svenja Flaßpöler
Prieš porą metų Berlyne penktadieniais traukiniu važiuodama į darbą stebėdavau įsiaudrinusius ar nuobodžiaujančius paauglius su plakatais pakeliui į eilinę demonstraciją. Ir jie – kaip į darbą... Plakatuose – daug tiesioginių kreipinių į suaugusiuosius, paliekančius kalnus šiukšlių, kenčiančią žemę... Jiems. Kaltinimai gana pikti, jų adresatai sutrikę. Apie jaunimą girdėdavau tik liaupses: „Pagaliau...“ Supratau, kad kapstytis giliau, diskutuoti – tabu.
Skaitant pokalbį, kurio fragmentą spausdiname, su medijų specialistu, filosofu Norbertu Bolzu aiškėja, kad buvau susidūrusi su viena iš „German Angst“ baimės rūšių. „German Angst“ – tai, anglosaksų požiūriu, vokiečiams būdingas didelės baimės ir susirūpinimo fenomenas.
N. Bolzas rašo eseistiką, leidžia analitines knygas. Naujoji jo knyga „Baimės avangardas“ atsirado kaip atsakas judėjimui prieš klimato kaitą „Penktadieniai už ateitį“ („Fridays for Future“). N. Bolzas analizuoja keblius, jautrius klausimus. Nenuostabu, jog knyga deramo dėmesio nesulaukė. Neparanki, nešiuolaikiška knyga apie tai, kad dabarties pasaulyje rizikos dažnai vertinamos kaip grėsmės ir į jas reaguojama emociškai ar net isteriškai, užuot pasitelkus faktų kalbą. N. Bolzo teigimu, vis paklausesnis darosi infantilizmas („Vokietija ir Vakarai pamažu virsta Piterio Peno bendrija“), o religinės krizės ištiktas Vakarų pasaulis atranda naują garbinimo objektą: „Su Dievu Tėvu buvo atsisveikinta, kad būtų galima garbinti Motiną Gamtą. Ši religija kartu yra ir kaltės religija.“
Vilma Mosteikienė
Naujojoje knygoje kritikuojate baimės avangardą, ypač didelį dėmesį skiriate mūsų požiūriui į klimato kaitos problemas. Bet argi ta baimė nėra pagrįsta?
Nesu išprotėjęs, kad neigčiau klimato kaitą. Bet man rūpi požiūris į turimus duomenis ir prognozes. Labai aiškiai matyti, kad žiniasklaidos ir, deja, vis labiau politikų reakcija darosi nebeišmintinga ir nebesuponuoja demokratiškos diskusijos, o kelia paniką, isteriją.
Vienoje vietoje rašote, kad vargiai vien tik žmogus yra atsakingas už klimato kaitą. Net jei esate teisus, ar tai reiškia, kad turime sėdėti sudėję rankas?
Visų pirma, iš tikrųjų nepažįstu nė vieno, tvirtinančio, jog dėl klimato kaitos atsakomybė tenka tik žmogui. Teigti, kad žmonės gali visiškai manipuliuoti klimatu, – neįsivaizduojama arogancija. Tiek pamišęs nėra nė vienas. Esama daugybės klimatą veikiančių priežasčių. Galima diskutuoti tik apie tai, koks žmonių sukeltų procesų mastas. Ledynmečių buvo ir bus. O ar žmonių indėlis į klimato pokyčius išties toks svarus, kad pateisintų paniškas reakcijas? Nesu linkęs tuo tikėti.
Bet baimė pati savaime nėra isteriška. Yra ir gyvybiškai būtina baimė.
Tiek kasdieniame gyvenime, tiek politikoje baimė yra gyvybiškai svarbi. Bet ją reikia atskirti nuo neurotiškos baimės. Šioji pasižymi tuo, kad iš anksto ieško progų paniškai reaguoti. Tada net menkniekiai vertinami kaip grėsmės, grėsme tampa visas supantis pasaulis. Žinoma, toji baimės forma visada egzistavo, Sigmundas Freudas didžiąją laiko dalį skyrė neurotinių baimių analizei ir gydymui. Bet dabar jos įgijo kolektyvinį pobūdį, yra kurstomos masinės žiniasklaidos ir daugelio politikų. Visa tai skatina kalbėti apie baimės industriją. Daugybė žmonių puikiai gyvena iš kitiems pumpuojamos baimės. Kalbame apie akivaizdžius ekonominius ir politinius interesus.
Skamba kaip sąmokslo teorija. Ar galite pateikti pavyzdį?
Pavyzdžiui, Greta Thunberg, jos pasisakymai ir sutartys su leidyklomis. Žiniasklaida, uždirbanti iš gresiančios apokalipsės. Vėjo jėgainių industrija. Didysis perkrovimas („Great Reset“) – aukšto rango vadybininkai koronos pauzę siekia panaudoti kardinaliai pasaulio visuomenės pertvarkai. Vartojimo prekių industrijos manipuliavimas ekologija („Greenwashing“).
Viena iš ateities prognozių („Tipping Points“) teigia, kad pasiekus tam tikrą tašką klimato kaitos dinamikos nebebus galima paveikti.
Taip, tai scenarijus. Bet ne tikrovė. Susiduriame su esmine problema – gebėjimu numatyti ateitį. Čia kaip ilgalaikės orų prognozės – jomis sunku pasikliauti. Orai – kompleksinė sistema, klimatas – labai kompleksinė sistema. Niekas negali pasakyti, kaip tie dalykai vystysis. Tas pats galioja ir politikos bei ekonomikos ateičiai. Leidžiantis į tokias diskusijas būtina iš akių neišleisti svarbios mokslo šakos – kompleksinių sistemų teorijos, ja remiantis prognozavimo galimybės tėra labai menkos.
Ir kaip tai padėtų reaguoti į prognozes?
Jas dera laikyti tuo, kas jos yra: tai skaičiavimo modeliai, kuriuos būtina smarkiai abstrahuoti. Reikėtų sakyti: taip, tai svarbi galimybė, o dabar svarstykime, kiek prasminga keisti savo kasdienį gyvenimą. Tačiau G. Thunberg ragina pulti į paniką. Ji iš esmės teigia: noriu, kad jūs nebegalvotumėte ir nebeskaičiuotumėte, o sektumėte paskui žmones, piešiančius ant sienos apokalipsę ir stabdančius civilizacijos traukinį.
Yra toks terminas „German Angst“. Ar toji neurotiška baimė – tipiška vokiečiams?
Tikrai, jau seniai pastebėta, kad vokiečiai tam tikra prasme yra pasaulio baimės avangardas. Remiantis sociologu Helmuthu Plessneriu, galima sakyti, kad ši baimė susijusi su vėlai susiformavusios nacijos problema – Vokietija labai vėlai įgijo nacionalinę tapatybę ir todėl menkai išsivysčiusi jos tautinė savimonė. Jei toks motyvas pakankamas, tai jį dar labiau sustiprina abu pasauliniai karai, pralaimėti ne šiaip sau, bet su gigantišku materialinių ir moralinių skolų kalnu. Tad buvę blogio rekordininkai šiandien siekia tapti gėrio pirmūnais. Vokiečiai pirmieji išjungia atomines elektrines, kai kiti stato naujas, nori atsisakyti visų ne elektra varomų automobilių, kaip jokia kita šalis jie pasirengę išsižadėti nacionalinio suverenumo.
Ir jie rūpestingai rūšiuoja šiukšles.
Nesupraskite manęs klaidingai, nesu prieš šiukšlių rūšiavimą. Pats rūšiuoju. Bet reikia atpažinti, kas yra varomoji jėga. Bėdų atsiranda tada, kai viskas tampa religiniu ritualu. Iš principo man svarbu intelektinis habitus, padedantis spręsti šiandienos problemas. Dabar gi galima pastebėti, kad kai kuriomis temomis, tarp jų ir klimato kaitos, darosi neįmanoma diskutuoti, nes pašnekovai neperžengia savo iracionalios motyvacijos barjero.
Ar siaučiant virusui mūsų veiksmuose irgi įžvelgiate neurotinės baimės apraiškų?
Mano atsakymas: nesiryžtu spręsti. Tiek anksčiau, tiek dabar man atrodo, kad niekas neturi nė menkiausio supratimo, su kuo susidūrėme. Tas pats pasakytina ir apie skiepus, į kuriuos dedama tiek daug vilčių. Mus apėmusios nežinomybės mastas yra naujas fenomenas.
Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Philosophie Magazin“, 2021 m., Nr. 3