Kardiologą, mokslinės monografijos „Klinikinė echokardiografija“ bendraautorį, leidėją ir rašytoją Maksimą Osipovą (g. 1963) „Literatūroje ir mene“ jau pristatė Tomas Čepaitis (2015-11-06). Čia publikuojama „naujuoju Čechovu“ vadinamo Osipovo esė „Gimtajame krašte“, pirmą kartą paskelbta 2006 m., kai Rusijoje, anot autoriaus, dar buvo „šiek tiek kita epocha“. Kas sieja tas nuolat kintančias, atrodytų, drastiškai viena kitą neigiančias epochas? Žmogus. Brodskis tai įžvalgiai pastebėjo kalbėdamas apie Solženicyną: „Jis manė, kad susidūrė su komunizmu, o susidūrė su liaudimi.“ Skaitant Osipovą, sukrečia atpažįstami žmonių, kurie „bijo mirties ir nekenčia gyvenimo“, portretai. Nepagarbus požiūris į save ir kitą, moralinis ištižimas, visiškas nenoras mąstyti ir veikti... Sakoma, jog Čechovo humanizmas paremtas pageidavimu: „Būk žmogus, jei gali“, Tolstojaus – reikalavimu: „Būk žmogus, antraip aš tau kailį nudirsiu.“ Osipovas žvelgia į žmogų su mediko racionalumu: nesigraudina ir negąsdina, tik konstatuoja įsisenėjusią mentalinę patologiją, grėsmingą tiek pavieniam individui, tiek aplinkai pačia plačiausia prasme. Leidykla „Zarzecze“ ketina išleisti Maksimo Osipovo apsakymų ir apysakų rinktinę lietuvių kalba.

 

Jau pusantrų metų dirbu gydytoju nedideliame N mieste, vienos iš sričių, susisiekiančių su Maskvos sritimi, rajono centre. Metas apibendrinti savo įspūdžius.

Pirma ir baisiausia: tiek ligonius, tiek daugelį gydytojų valdo du jausmai – jie bijo mirties ir nekenčia gyvenimo. Niekas nenori galvoti apie ateitį: tegu tik viskas lieka po senovei. Ne gyvena, o tik nemiršta. Taip, per šventes linksminasi, geria, traukia dainas, tačiau pažvelgę jiems į akis jokio smagumo ten neišvystumėt. Kritinė aortos stenozė – reikia daryti operaciją, antraip jokios prasmės guldyti į ligoninę. – Tai ką man dabar – mirti? – Na, taip, išeitų, kad mirti. Ne, mirti nenori, bet ir trenktis į rajono centrą, varstyti duris, rūpintis – taip pat. – Man jau 55-eri, aš jau pagyvenau. – Tai ko tuomet norite? –­ Invalidumo: noriu grupės. Nepatikėtų, kad galima būti sveikam, net jeigu vaistai būtų nemokami. – Gydytojau, aš iki pensijos ištempsiu? (Iki pensijos neišgyvena tik nevykėliai, o sykį jos jau sulaukei – gyvenimas nusisekė.)

Antra: valdžią pasidaliję alkoholis ir pinigai, kitaip tariant, du NIEKIO –­ tuštumos, mirties – pavidalai. Daugeliui atrodo, jog pinigai gali išspręsti visas problemas, o tai beveik visiška netiesa. Kaip pinigais galėtume pažadinti norą mylėti, gyventi? Ir tada viršų ima alkoholis. Pavyzdžiui, daro tokį poveikį: neseniai iš antro aukšto iškrito dvimetis Fedia. Girtutėlė motina ir jos boyfriend, kitaip – sugyventinis, parsitempė Fedią į namus ir užsirakino. Laimei, kaimynai viską matė ir iškvietė miliciją. Ta išlaužė duris ir vaikas atsidūrė ligoninėje. Motina, kaip ir priklauso, rauda koridoriuje. Trūkusi blužnis – blužnį pašalino, Fedia gyvas ir net pats sugebėjo išsitraukti kvėpavimo vamzdelį (nesužiūrėjo, buvo užsiėmę kita operacija), o vėliau išsitraukė ir kateterį iš poraktikaulinės venos.

Trečia. Beveik visose šeimose pastaruoju metu būta smurtinių mirčių: nuskendo, žuvo sprogus petardai, nužudytas, dingo be žinios Maskvoje. Visa tai –­ fonas, kuriame vyksta ir mūsų šeimos gyvenimas. Neretai tenka bendrauti su moterimis, palaidojusiomis abu vaikus.

Ketvirta. Beveik neteko matyti žmonių, kuriems įdomus jų darbas, veikla plačiąja prasme, – o iš to ištižimo ir negebėjimas susitelkti į gydymąsi. Sunku jiems ir dėl visų tų vaistų pavadinimų (firminių, tarptautinių), ir dėl dozių: jei nori išgerti 25 mg, reikia 50 mg tabletę perskelti per pusę, o 100 mg tabletę padalyti į keturias dalis. Vargas, nesinori terliotis. Kasdien svertis, gerti dvigubą diuretikų dozę augant svoriui – stačiai neįmanoma. Svarstyklių nėra, o mintis, jog jas galima nusipirkti, net nešauna į galvą, čia svarbu ne pinigai. Galima sakyti, žmonės beraščiai, jie geba sudėlioti žodžius iš raidžių, tačiau tikrovėje šiuo gebėjimu nesinaudoja. Į pasiūlymą perskaityti didžiulėmis raidėmis atspausdintą tekstą su mano rekomendacijomis dažniausiai atsakoma: „Aš pamiršau akinius.“ O jeigu jau taip, vadinasi, šiandien nieko skaityti neketinu – tai ir yra neraštingumas. Dar vienas indikatorius: ar supratot, kur turite važiuoti, ar supratot, kad ten reikės pasakyti, jog aš siunčiau? – Regis, taip. – O kuo aš vardu? Tulžingai: – Iš kur man žinoti?

Penkta. Pasirodo, draugystė – tik inteligentijai būdingas fenomenas. Paprasti žmonės neturi draugų: niekas, išskyrus giminaičius, nė karto nesikreipė į mane dėl ligonio būklės. Savitarpio pagalbos nėra, mes patys didžiausi individualistai, kokius tik įmanoma įsivaizduoti. Atrodo, nacija visai prarado savisaugos instinktą. Vienas vargas: mirti lengviau, nei paprašyti kaimyno, kad nuvežtų į Maskvą. Žmonos nėra, o draugai? Tokių irgi nesama. Brolį turiu, bet Maskvoje, kažkur buvau užsirašęs telefoną.

Šešta. Vyras – beveik visais atvejais idiotas. Vyriškis, kuriam diagnozuotas širdies nepakankamumas, pasmerktas neišvengiamai pražūčiai, jei aplink jį nuolat netupinėja žmona. Ši idiotizmo rūšis pradeda vystytis dar jaunystėje ir sparčiai progresuoja net vyrui tapus vyriausiuoju inžinieriumi ar, tarkim, agronomu.

Vyriškis, besirūpinantis artimaisiais, –­ retenybė – tuo didesnę pagarbą tokie kelia. Vieną tokį, Aleksejų Ivanovičių, gydau – jis pasiekė, kad žmonai persodintų inkstą: viską, ką turėjo, pardavė, išleido 40 tūkstančių dolerių. Dažniausiai viskas kitaip: Dievas davė, Dievas atėmė, devynios dienos po laidotuvių, keturiasdešimt dienų...

Prasimušusieji į žmones kelia šleikštulį. Prieš kelias dienas buvo atėjusi tokia, neseniai patyrusi priekinį infarktą. Iš vyro vagysčių pasistatė prie mūsų didžiulį mūrinį namą. Žiūri į mane kaip į sau lygų ar beveik lygų, todėl iš pradžių skundžiasi, kad ją sukratė, „nors mašina tai gera, volvo“, o paskui užveda tokią kalbą: „Dabar turiu išsiųsti anūką pas dukrą į Kiprą, ji ten mokosi. Žinote, Kipras labai sugedo, pernelyg daug žydrų.“ Ir taip toliau, ir panašiai. Beje, atmosfera ligoninėje, galima sakyti, aseksuali, priešingai nei kai kuriose Maskvos klinikose, kur lyčių trauka stačiai tvyro ore.

Dar kai kas. Senių pas mus beveik negydo. – Jai gi jau septyniasdešimt, –­ ir ko jūs dar norit? – To paties, ko ir dvidešimtmetei. Prisiminiau kretančią senutę parduotuvėje. Ta krenkšdama rinkosi sūrio, sviesto, dešros gabalėlius, vis taikydama, kaip sakoma, papigiai –­ kuo pigiau, taip sakant. Už jos nusitęsė eilė ir pardavėja, jauna, blyškiaveidė boba, drėbė: „Aš tai jau tikrai tokio amžiaus nesulauksiu!“ Senutė staiga pakėlė galvą ir tvirtu balsu atšovė: „Sulauksite. Ir labai greitai.“ Senovės Spartoje su paliegėliais elgdavosi dar racionaliau –­ ir kas liko iš Spartos, išskyrus keletą anekdotų? Gali susidaryti įspūdis, jog taupome išteklius, pastangas jaunuolių gydymui, bet tai netiesa. Jeigu senukas socialiai reikšmingas (elektros tinklų viršininko tėvas, administracijos vadovo pavaduotojo motina), jį bandoma gydyti.

O apskritai, senutės iš visų įdomiausios. Neseniai pusę nakties dėjau laikiną širdies stimuliatorių; kai pagaliau viskas pavyko, paspaudžiau savo padėjėjui ranką. Tada senutė, kuri pirmiau vos gaudė kvapą, irgi ištiesė ranką: „O man?“ – ir stipriai spustelėjo.

Amžinas prieduras: „Gera jums kalbėt, Maksimai Aleksandrovičiau.“ Iš tikrųjų reiškia: gerai jums, Maksimai Aleksandrovičiau, jūs netingit daryti viena ar kita.

Bažnyčios vaidmuo ligonių ir ligoninės gyvenime menkas. Nematyti net išorinių tikėjimo atributų, pavyzdžiui, ikonų ant spintelių. Vis dėlto visi krikštyti, visiems ant kaklų kryželiai, net ir ant pabaisos, vardu Ulrichas, kaklo. Ulrichas savo rankomis sušaudė 68 žmones (šaudė Ukrainos nacionalistus, banditus – po 1953 metų amnestijos ir šiaip, daug „smulkmės“), vairuotojas, veterinaras, žolininkas, neetatinis KGB bendradarbis (galimas daiktas, meluoja). Turi žinybinį ginklą – Stečkino pistoletą (jeigu nemeluoja). Smūgio galia –­ pusė tonos, neseniai išmušė priekinius dantis suaugusiam sūnui. Tvarka turi būt. Turi būt tvarka, o jeigu kas jos nesilaiko, tokį sustabdom kumščiais, o jeigu prireiks – ir kulka. Pensija – 2700 rublių. O tai kaip valstybės saugumas –­ neparemia? Ne, čia taip, savo noru. Su Ulrichu kalbėtis baisu – ims, žiūrėk, ir išsitrauks savo Stečkiną. O pamišimas (buvusi žmona verčiasi juodąja magija, jos biuras Maskvoje, visaip jam kenkia ir panašiai – karma, kvėpavimo aparatai, magnetai) – tai jo padaryto blogio rezultatas, bet ne atvirkščiai. Tačiau tokie ligoniai – išimtis, dauguma žmonių taikūs.

Valdžios idiotizmas (srities, Maskvos) net nesvarstomas, o svarstoma tik tai, kaip ją apgauti. Dėl to gausu istorijų, kurioms aprašyti reikėtų Petruševskajos genialumo. Štai viena iš jų: išleistas potvarkis, neleidžiantis utilizuoti amputuotų galūnių (pavyzdžiui, deginti), esą reikia jas laidoti kapinėse. Nesąmoningi vienakojai piliečiai savųjų amputuotų galūnių neatsiima, todėl morge neseniai susikaupė septynios kojos. Teko laukti benamio laidotuvių (valstybės lėšomis ir be liudytojų) ir sudėti tas kojas jam į kapą.

Tai ką tuomet šviesaus matau? Laisvę padėti daugeliui žmonių. Net jeigu ta pagalba ir nepasinaudoja – suteikti pagalbos galimybę. Tai, kad kolegos gydytojai, administracija nekaišioja pagalių į ratus. Nori intensyviosios terapijos palatos – prašom. Nori vežioti ir dalyti vaistus – prašom. Nori pasiguldyti į skyrių ligonį, kad jį paliktų ramybėj alkoholikė motina – guldyk. Gelbsti ir tai, kad nėra tradicijų. Kitaip nei kiti provincijos miestai, N nepuoselėja tradicijų.

Ksenofobijos taip pat iš esmės nėra, nors neseniai teko nuplėšti nuo parduotuvės durų spaustuvėje išspausdintą atsišaukimą: „Užtikrinkime, kad N liktų baltas.“ Juolab kad, mano duomenimis, visi, kas nori bent ką nors gero padaryti ligoninei, yra atvykėliai. Miestas pasižymi dideliu pakantumu, deja, ir visai nepakenčiamiems dalykams, pavyzdžiui, prekybai heroinu – jos niekas nesmerkia. Aišku, kad maskviečiai –­ vagys, ir tegu.

Jaučiama pagarba didžiojo pasaulio knygoms, žinioms, patirčiai, – trūksta pavydo. Ir kas čia tokio, kad ligoniai nesutinka darytis širdies operacijų – kam gi norisi jas darytis? O čia dar srities šviesuliai aiškina, jog ir nereikia nieko daryti... Kiekvienas toks atvejis suvokiamas kaip gydytojo nesėkmė, neefektyvus veiksmas, fiasko. Todėl ir tenka ant sienų kabinti diplomus, o svarbiausia – stengtis, įsitempti, įsijausti į pokalbį ir apskritai atsiduoti žmogui.

(...)

O prieš kelias dienas man perdavė labų dienų nuo prosenelio, mirusio vos man gimus: atkreipiau dėmesį į gražų ir retą ligonės vardą – Rufė. „Rufė – svetimšalė“, – sakau jai, o ji: „Tik vienas gydytojas yra atkreipęs dėmesį į mano vardą – labai mane dėl jo pamilo, turėjau laimės ir jo namuose apsilankyt.“ Tas gydytojas – mano prosenelis, paleistas iš lagerio, jis iki pat mirties gyveno 101-ajame kilometre – t. y. N. O dabar į 101-ąjį kilometrą nieko nebetremia, reikia pasirūpinti tuo pačiam.

Dar, suprantama, patinka pojūtis, kad gyvenu savam mieste, patinka, kai gatvėj sveikinasi. (...)

Iš to, kas pasakyta, aišku: aš laimingas, jog gyvenu N.

2006 m. balandis

* * *

Praėjo dar metai, kai gyvenu provincijoje, daug kas pasikeitė – daugiausia dėl (...) mano naujo bičiulio ir kolegos. Dviese mes taip mikliai sukamės, jog net pritrūkom ligonių. Mirtingumas ligoninėje sumažėjo dvigubai. Galimybių padėti vis daugiau, veiksmų laisvės niekas nevaržo, negali skųstis. Anoniminis oligarchas dovanojo mums nuostabų aparatą. Darbas tampa tikra terapija, artėja prie idealo, nors dar labai toli iki jo, dingsta sentimentalumas (kai tau primeta geradario ir apskritai gero žmogaus vaidmenį). Jei taip nebūtų atsitikę, man būtų tekę vertinti N kaip paskutinę daktaro Živago priebėgą, pasidavimą entropijai. (...) Kita vertus, pirmas susitikimo (su žmonėmis, miestu) džiaugsmas praėjo, linkėjimų nuo prosenelio daugiau nieks neperduoda, žvilgsnis į aplinką tapo blaivesnis, todėl niūresnis. Dėl ekspansijos į gretimus rajonus vis dažniau tenka matyti viršenybę – rajono, srities, Maskvos. O tai, kaip sako kolega, „neįkvepia“. Kitaip nei blogį, kuris visad sudaro priaugančią grandinę (baimė–dusulys–dar didesnė baimė–dar stipresnis dusulys), sąmoningą veiklą amžinai lydi didėjantys sunkumai.

Medicina. Medicininė pagalba Rusijoje, kaip ir anksčiau, labai pasiekiama, bet nelabai veiksminga: „Ar tikėsite, –­ tarė daktaras nei garsiai, nei tyliai, –­ kad aš niekados negydau dėl pelno... Žinoma, aš pridėčiau jums nosį, bet tai bus daug blogiau. Verčiau leiskite veikti pačiai gamtai. Dažniau prauskite šaltu vandeniu, ir aš jus tikinu, kad be nosies jūs būsite toks pat sveikas, kaip ir būtumėt su nosimi.“1 Panašiai gydo ir dabar: per 5-erius metus Rusijoje daug kas pasikeičia, o per 200 – nieko. Atitiko kirvis kotą – taip galima pasakyti apie gydytojus ir ligonius... O čia staiga atsirandam mes ir prasideda: vienas geria per daug varfarino2 – tyrimų niekas nedarė, todėl išgeria, kai pasijunta blogiau – jam kraujoplūdis; kitas, protezavus vožtuvą, nustojo vartoti varfariną –­­ tam šlaunies arterijos tromboembolija (gali sakyti, pasisekė). Priežastis abiem atvejais viena – alkoholizmas ir vyriškasis idiotizmas. Vyrų idiotizmas, be kita ko, pasireiškia dar ir taip: dauguma vyriškių atsakydami į klausimą „kuo skundžiatės?“ susierzina: „Tai va, atsiuntė pasikonsultuot su kardiologu.“

(...)

Pinigai. Populiariausias mitas, kuriuo tiki beveik visi, kad viską lemia pinigai. Apkalbos – provincijos minties variklis – vienodos ir nuobodžios, sukasi tik apie pinigus. Daug ir nemalonių kalbų teko girdėti apie tai, kodėl atsiradau N: visos jos susijusios su kokia nors ekonomine veikla (kurios nė su žiburiu nerasi). Sovietmečiu būtų kalbėję kitaip: nemalonumai Maskvoje, bandys eksperimentuoti su žmonėmis, susijęs su slaptąja policija (toks kaltinimas dar baisesnis), užsieniu, garbėtroška, skiriasi su žmona – dabar tai nieko nedomina. Nors žmonės juk nuo seno ne tik gviešiasi pinigų, esama dar ir geismų, ir valdžios troškimo, tačiau šias nuodėmes visi jau seniai pamiršo. Stipriausiai įaudrinęs protus gandas: maskviečiai nusipirko ligoninę, netrukus visos paslaugos bus mokamos. Nesvarbu, kokia altruistiška būtų žmonėms ištiesta ranka, jiems vis tiek atrodo, jog ji siekia tik jų kišenės.

Pinigų idėja žmonių, ypač vyrų, galvose, veikia itin destruktyviai. Esą už pinigus galima viskas: išgyti, išgydyti vaiką, motiną. Tai skatina tylią desperaciją. Neišsakytas netekties paaiškinimas, pavyzdžiui, toks: motina mirė, nes neturėjom pinigų gydymui. Tikrai žinau: esmė ne pinigai, beveik visi vaistai prieinami neturtingam žmogui. Neviltį dar labiau aitrina televizorius: „Tojota, užvaldyk mano svajones.“ O tu, niekingas padare, nepajėgi užsidirbti, blogiausiu atveju – pavogti (jei būtum labai norėjęs, kad motina pasveiktų, tikrai būtum pavogęs!). Tikri vyrai visuomet valdo svajones, apie juos visada galvoja „Tefal“, o jų dantimis rūpinasi „Dirol su ksilitu ir karbamidu“ (beje, karbamidas, išvertus – šlapalas, nieko ypatinga). Žinoma, pinigų reikia, daug kam jų neužtenka, tačiau didžiausia bėda kita, ne ekonominė.

Tuštuma. Olia M. pateko į ligoninę apsinuodijusi acto esencija – stemplės nudegimas. (Rudenį ligoninė apskritai pavirto „Angleter“ filialu: vienas tiesiog palatoje pasismaugė, antras iššoko pro langą, trečia triskart bandė pasikarti –­ ir viskas vos per du mėnesius.) Dar anksčiau Olia bandė persipjauti venas. Jai 28-eri, atrodo lyg 15-os, dirba valytoja valgykloj. Augo Liudinovkos vaikų namuose, Kalugos srityje. Gyvena dvie­jų kambarių bute su alkoholiku vyru, alkoholiku uošviu, švarute septynmete dukrele (su kaspinu, buvo atėjusi aplankyti motinos, o dar dieną prieš tai pradėjo lankyti pirmą klasę) ir anyta, kuri akivaizdžiai prisirišusi prie anūkėlės. Bandžiau pasikalbėti, bet nelabai sekėsi. Liepiau alkoholikui sutuoktiniui grąžinti jai pasą, užrakinau jį seife. Tai buvo vienintelis sąmoningas mano veiksmas. Siūliau jai kraustytis gyventi kitur (pats nežinojau kur, bet būčiau ką nors sugalvojęs) – nenori. Guli, nuobodžiauja, nieko neskaito, nors sakosi mokanti. Dovanojau jai Šventąjį Raštą –­ grąžino (turbūt perskaitė tik žodžius „Jėzaus kilmė“ – ir padėjo į šalį). Surengiau jai susitikimą su šventiku K. –­ puikiu šventiku, buvo atvykęs iš Maskvos pas mane gydytis, – beviltiška: kalbėjo tik jis, na... Olia bent jau paverkė... Surinkom jai drabužių, paskui kur buvęs, kur nebuvęs prisistato kažkoks vyriškis – gyvens su juo, išsirašydama iš ligoninės švyti. Po dviejų mėnesių ir vėl: buvo girta (sako gėrusi tik alaus – nepanašu...), persirėžė pilvą, susižeidė priekinę skrandžio sienelę, susiuvom. Atrodo šiurkštesnė. Dejuoja iš skausmo: „Blyn, atsikosėjau.“ Pažiūrėti – klasikinė auka, tačiau bet kurią akimirką gali ryžtis baisiausiam nusikaltimui, pavyzdžiui, papjauti vyrą arba mergaitę, ar net mane. Paprasčiausia būtų paskelbti Olią psichikos ligone (nors jai nebūdingi kliedesiai ir haliucinacijos, o klausimas, kas yra siela, psichiatrijoje laikomas nepadoriu), bet argi tai bent ką nors paaiškina? Žvelgdamas į Olią supranti, kad blogis šiaip nebūdingas žmogui, tačiau patenka į jį, prasiskverbia, užpildo tarp­ląstelines ertmes. Blogio ir gėrio prigimtis skirtinga, o tuštuma giminiška blogiui3.

Pasitaiko ir ne tokių slegiančių patirčių. N daug geriau nei Maskvoje žiūrima į žūvančius žmones, pavyzdžiui, benamius. Neseniai, spaudžiant speigui, greitoji išvažiavo paimti „kriminalinio lavono“. Felčerės žodžiais: „Regis, Saša Terechovas pagaliau bus pasimiręs.“ Kol važiavo, gyvasis lavonas sėdo į taksi ir prisistatė į ligoninę imituoti dusulio. Hospitalizavom, skyrėm „socialinę lovą“, rytą dingo. Kitas benamis iš seniai surusėjusių vokiečių, kuriam diagnozuotas sunkus aortos nepakankamumas, jau trys mėnesiai gyvena ligoninėje, kadangi nėra kur jo išrašyti. Pažiūrėti – iš benamio alkoholiko pasidarė panašus į žmogų: barzdelė, lazdelė, negeria. Per tą laiką į ligoninę buvo patekusi ir jo buvusi žmona – jis prašė ir ją ilgiau palaikyti: žmoną lanko vaikeliai (jų bendri). Pasiskolino 70 rublių vokui, rašys į Vokietiją – vokietis vis dėlto, turi kur rašyt. O kai kuriose Maskvos ligoninėse taikoma tokia praktika: praėjo trys paros ligoninėje, sodini valkatas į autobusą ir veži kuo toliau nuo ligoninės, esama ir darbuotojų, kurie už tai atsakingi.

Aktyvaus, veiklaus blogio niekur nematau – tik tuštumą. Ligoninės išvietėje – kryžiažodžio skiautės (ir ligoniai, ir darbuotojai po truputį sprendžia kryžiažodžius): klausimas „niekingi žmogiūkščiai“ – įrašyti žodį iš septynių raidžių. Tvarkinga moteriška rašysena išvedžiota: LIAUDIS (kryžiažodžio autoriai manė, kad teisingas atsakymas – „atmatos“). Kaip gyvas stengiausi vengti žodžio „liaudis“ dar prieš atvykdamas į N, bet daugeliu atvejų smarkiai klydau (Brodskis apie Solženicyną: „Jis manė, kad susidūrė su komunizmu, o susidūrė su liaudimi“). „Liaudies“ negalima vertinti kaip mažų vaikų: tai daugiausia suaugę, savotiškai kompetentingi žmonės. Kad ir kaip būtų, susipažinus su jais iš arčiau nesusidaro jokio praradimo, nerealizuotų galimybių (what a waste!) įspūdžio. Jie iš tiesų Kirkorovą vertina labiau už Beethoveną (į mūsų surengtą labdaros koncertą atėjo, gali sakyti, tik vasarotojai4), tilto jiems iš tiesų „nėra ir nereikia“, ir jie tikrai pasirengę gyventi 50–60 metų, o ne tiek, kiek Vakaruose. (...) O per rinkimus (visiškai realios savivaldos sąlygomis) renka žmones iš savo terpės – Lyčkovus.

Viršenybė (tie, kuriems negalima sakyti „ne“). Paprastas tarybinis žmogus ir paprastas tarybinis partijos rajono komiteto sekretorius buvo labai skirtingi žmonės. Ši skirtis išlieka iki šiol.

Apie viršenybę pasakojama daug istorijų, nė viena manęs nedžiugina, dvi –­ pribloškė. Pirmoji istorija: paprašiau stambią Vakarų bendrovę išrašyti sąskaitą už tomografą (rėmėjai žadėjo nupirkti) nurodant realią jo kainą – pusę milijono, o ne milijoną, be atkato. Mane ilgai įkalbinėjo: už skirtumą galėsite įsigyti daugiau prietaisų (na taip, o nuo jų vėl atkatas, ir taip toliau – iki sauskelnių). Todėl ir atsirado rusų kalboje labai talpus veiksmažodis проплатить (visus ir viską nupirkti), kitaip tariant, viską prisodrinti pinigų. Vėliau paaiškėjo, jog pirkti be atkato negalima, bus skandalas: viršenybė pateks į dviprasmišką padėtį. Vadinasi, degant raudonai šviesai galima važiuoti, ir ne šiaip – kartais tai vienintelis būdas pasiekti kokį nors tašką.

Antroji istorija nutiko, kai kreipiausi į įtakingus pažįstamus gydytojus prašydamas apginti mane nuo viršenybės. „Jokių problemų. Tik pasakyk, kam skambinti, viską organizuosim.“ Klausiu, kokiu būdu. „Tiesą sakant, dažniausiai grasiname fiziškai susidoroti“ (pasitelkę kadaise išgydytus banditus). Kuo skubiau keičiu temą ir pradedu apie infarktus, insultus ir kitus mielus dalykus.

Visa tai stipriai mane nuliūdino, bet vėliau ėmiau žiūrėti į šį reikalą iš kitos pusės. Slegia ne tai, kad „šioje šalyje neįmanoma nieko pakeisti“ (juk pavyko joje padaryti revoliuciją), o tai, kad mano kalba jiems taip pat nesuprantama, kaip man – jų.

(...)

Iš čia – du keliai. Pirmas – mokytis naujos kalbos, o tai sunku ir nesinori, be to, ji taip panaši į gimtąją, kad vėliau baisu viską supainioti. Čia svarbi visa sąvokų sistema, argumentavimo būdas. Tai, ką sakau, regis, visiškai neatitinka to, ką išgirstu atsakyme. Viršenybė, manau, jaučiasi panašiai. Antras būdas –­ maigyti visus mygtukus iš eilės, kaip nepažįstamoje kompiuterio programoje, kartais toks būdas atneša sėkmę. Tuo ir užsiimsime.

2007 m. kovas

 

¹ Nikolajus Gogolis. „Nosis“. Apysakos. Iš rusų kalbos vertė Motiejus Miškinis. – V.: „Vaga“, 1969, p. 345.

² Varfarinas – antikoaguliantas, mažina kraujo krešumą ir neleidžia susidaryti trombams. Vartojant varfariną gali prasidėti kraujoplūdis.

³ Olios M. istorija tęsiasi. Neseniai į ligoninę atvežė jos girtuoklį vyrą. Pjautinė pilvo žaizda –­ pažeista plonoji žarna ir klubo arterija. Sako: mėsmalės rankenėlė atšoko, griuvau ant stalo, o ten – peilis ir t. t. Žodžiu, įprasta trauma naudojantis mėsmale.

⁴ Neapykanta klasikinei muzikai – kai esame tiek šioje srityje pasiekę – nepaaiškinamas fenomenas. Mano bičiuliui muzikantui, kai šis atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, neleisdavo naudotis nešiojamu grotuvu –­ kad nesiklausytų klasikinės muzikos (nes ji pati savaime – jau šizofrenija). Kitiems ligoniams leidžia, nes tie klausosi „normalios muzikos“, kitaip tariant, bumčik bumčik...

„Znamia“, 2007, Nr. 5

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė