Ištrauka iš knygos „Gulag-Kinder: Die vergessenen Opfer"

Suėmus mamą 1937-aisiais Wolfgangas Leonhardas toliau lankė mokyklą Maskvoje, o 1940-aisiais pradėjo studijuoti Užsienio kalbų aukštojoje mokykloje. Vermachtui užpuolus Sovietų Sąjungą jis, kaip vokietis, buvo priverstinai perkeltas į Kazachstaną. Čia jis mokėsi Mokytojų institute, po metų – Komunistų Internacionalo mokykloje. Prieš pat karo pabaigą su Walterio Ulbrichto VKP funkcionierių grupe grįžo į Vokietiją. Tuo metu jo motinai Susanne'i Leonhard vis dar teko kentėti vargingą, liūdną gyvenimą Gulage; penkeri įkalinimo metai galiausiai tapo dešimčia. Jai, 1946-ųjų pavasarį paleistai, skirta tremtis „iki gyvos galvos". Čia, Sibire, Altajaus regione, Susanne sulaukė sūnaus laiško, datuoto 1947 m. vasario 3 d.
„Miela Mamute, praėjo beveik dveji metai, kai grįžau į Vokietiją. Sunku Tau nusakyti jausmus, kuriuos patyriau po dvylikos metų vėl sugrįžęs į Vokietiją, be to, į tokią pasikeitusią Vokietiją. [...]¹ Pirmosios savaitės ir mėnesiai praėjo [...] rūkstantiems griuvėsiams, kuriais Berlynas buvo tapęs, padedant prisikelti normaliam gyvenimui. Ir dieną, ir naktį tuomet buvau kelyje. Niekad nebuvau tiek dirbęs, taip mažai miegojęs, tačiau retai kada gyvenime jaučiau tokį pasitenkinimą savo darbu."²
Tuo metu Wolfgangas Leonhardas buvo VSVP [SED: Sozialistische Einheitspartei Deutschlands – Vokietijos socialistinė vieningoji partija – A. P.] Centrinio komiteto „Agitacijos ir propagandos skyriaus" bendradarbis. Jis kreipėsi į partijos pirmininką Wilhelmą Piecką dėl motinos išlaisvinimo. 1948-ųjų birželį Susanne vėl sulaukia žinios iš sūnaus:
„Nors seniai negavau iš Tavęs jokio laiško, bet rašau tikėdamasis, kad nepai­sant tolimo atstumo, šį laišką gausi dar prieš savo 53-ą gimtadienį. Turiu, miela Mamyte, pagrįstų vilčių, kad jau nebetoli ta diena, kai mes po ilgo ilgo išsiskyrimo vėl pasimatysime. Bent jau aš padariau viską, iš tiesų viską, kad tai būtų įmanoma."

Vėl susitikus

Sūnaus pastangos buvo sėkmingos. Susanne'i Leonhard, kaip nedaugeliui Gulago kalinių vokiečių, leista išvykti iš tremties regiono. Dar 1948-ųjų vasarą ji traukiniu pasiekė sovietų užimtą Berlyno dalį ir buvo įkurdinta vienuose iš VSVP Svečių namų. Savo autobiografiniuose atsiminimuose motina ir sūnus nepriklausomai vienas nuo kito vaizduoja jų susitikimą. „Kai atlapojau duris į jos kambarį, ji krūptelėjo, pažvelgė į mane draugiškai, bet abejodama. Ji dar atmintyje buvo išsaugojusi prieš dvylika metų susidarytą sūnaus atvaizdą" ³, rašo Wolfgangas. O Susanne prisimena taip: „Taigi tai buvo mano sūnus. Visiškai svetimas žmogus, kuris niekuo, visiškai niekuo nepanėšėjo į atvaizdą, kurį sau buvau susikūrusi, ir kuris, regis, neturėjo nieko bendro su buvusiu gerai išauklėtu berniuku. Kai mane suėmė, jis buvo penkiolikos metų. Dabar jam buvo dvidešimt septyneri. Aš jo nepažinau [...]. Dabar jo vardas Wolfgangas. Anksčiau aš jį vadinau Volodia."⁴ „Bet ir ji buvo labai pasikeitus. Ji atrodė lyg užspeista, kančios metais patirtų nepriteklių žymės buvo akivaizdžios. Jei kas nors praeidamas laiptais ką nors sušukdavo, ji krūpteldavo. Jau pirmojo mūsų pasikalbėjimo metu pastebėjau, kokia ji įbauginta ir sutrikusi."⁵
Popietę abu nuėjo į Wolfgango butą. „Pamažu jo veido bruožai tapo labiau atpažįstami", prisimena Sussane. „Iš to, kas nauja, svetima, pamažu išnirdavo kažkas pažįstamo. Žvilgsnis, šypsnys, sunkiai nusakomas Kažkas."⁶ „Iš pradžių mes beveik neradome bendros kalbos. Pernelyg skirtingi buvo tie dvylika metų, kuriuos mes išgyvenome, ji lageryje, aš kaip komjaunuolis, vėliau kaip funkcionierius."⁷ Abu buvo nepatiklūs ir iš pradžių nežinojo, kaip galėtų suartėti. „Ko gero, būtų buvę skubota per patį pirmąjį susitikimą pradėti kalbą apie gyvenimą ir mirtį?" dvejodama klausė Sussane. „Jei galėjau tikėtis kažko bendro, kas mus vėl suartintų, tos sąsajos turėjo remtis esminėmis politinėmis idėjomis. [...] Aš ėmiau menkom užuominom kritikuoti sovietinę sistemą... Volodios akys tapo ledinės. Žinoma, ir tu! Aš pernelyg gerai apie tave maniau, jis neslėpė nusivylimo. Tipiškas moteriškumas! Remdamasi savo asmeniniu likimu – nereikšmingu pavieniu atveju – tu sprendi apie Sovietų Sąjungą."⁸
Po savaitės Wolfgangas nutarė savo motinai atsiverti pasisakydamas, kad ir jis, „iš pažiūros įsitikinęs, Sovietų Sąjungoje išugdytas funkcionierius, širdyje buvo nusiteikęs opoziciškai ir jautė simpatijas Jugoslavijai. Išplėtusi nuostabos kupinas akis žvelgė ji į mane. Maniau, esi jau tokiu šimtaprocentiniu tapęs, tarė ji su palengvėjimu."⁹ Wolfgangas Leonhardas 1949 m. kovą paspruko per Prahą į Jugoslaviją, paskui – į Federatyvinę Respubliką. Sussane tų pačių metų balandį išvyko iš Rytų Berlyno į Štutgartą. Čia jie vėl susitiko, tačiau menamą suartėjimą pakeitė emocinis nepasitenkinimas, kurio motina ir sūnus taip ir neįveikė.¹⁰

Iš vokiečių kalbos vertė Astrida Petraitytė

¹ Autoriaus kupiūros – A. P.
² Šiuo ir tolesniu laišku Wolfgangas Leonhardas maloniai leido pasinaudoti [Autoriaus pastaba]
³ Leonhard, Die Revolution, Bd. 2, S. 584 f.
⁴ Leonhard, Gestohlenes Leben, S. 494
⁵ Leonhard, Die Revolution, Bd. 2, S. 584 f.
⁶ Leonhard, Gestohlenes Leben, S. 494
⁷ Leonhard, Die Revolution, Bd. 2, S. 584 f.
⁸ Leonhard, Gestohlenes Leben, S. 494
⁹ Ibid., S 494
¹⁰ Meinhard Stark, „Geweint hat sie nie". Susanne Leonhard und ihr Sohn Wolfgang, Feature Deuschlandfunk, Ertaustrahlung 20.1.2012