Turbūt nėra kito taip žiniasklaidoje nuvalkioto žodžio kaip „karta". Kadaise bandžiau suskaičiuoti kartas, atsiradusias per pastaruosius dešimt metų, nuo tada, kai buvo publikuotas garsusis tekstas apie vadinamąją kartą „Niekas"; jų buvo bene dvylika. Jas siejo vienas bruožas – egzistavo vien tik popieriuje. Tikrovė mums anuomet nedavė kokio nors realaus, reikšmingo, nepamirštamo impulso, kurį drauge ir neišvengiamai patyrę būtume buvę amžiams atskirti nuo ankstesnių kartų. Dairėmės jo, o lemtingas pokytis atėjo nelauktai – kartu su šalį apraizgančiais kabelinės televizijos laidais, stacionarius telefonus išstumiančiais mobiliaisiais, o pirmiausia – visuotine prieiga prie interneto. Tik dabar, kai atsisukame atgal apžvelgti pastarųjų penkiolikos metų, suprantame, kaip labai viskas pasikeitė.
Mes, tinklo vaikai, – mes, kurie augo su internetu ir internete, – esame karta, kuri įprastus šio termino kriterijus atitinka kažkaip atvirkščiai. Nepatyrėme tikrovės impulso, tik pati tikrovė persitvarkė; mūsų nesieja bendras, ribotas kultūros kontekstas, tik jo pasirinkimo ir apsisprendimo laisvė.
Rašydamas šiuos žodžius, sąmoningai perdedu vartodamas įvardį „mes", nes mūsų „mes" yra neapčiuopiamas, neryškus, pagal senas kategorijas – laikinas. Jeigu rašau „mes", tai reiškia „daugelis iš mūsų" arba „kai kas iš mūsų". Jeigu rašau „esame", tai reiškia „būname". Rašau „mes" vien tam, kad galėčiau parašyti apie mus bendrai.

1.

Augome su tinklu – ir tinkle. Tai mus išskiria, tai sudaro – iš jūsų perspektyvos –­ neakivaizdų, bet esminį skirtumą: mes ne „naršome" ir tinklas nėra mums „vieta" ar „virtuali erdvė". Tinklas mums nėra kažkas išorinis tikrovės atžvilgiu, jis yra jai lygiavertis elementas: nematomas, bet nuolat egzistuojantis sluoksnis, susiliejantis su fizine erdve. Mes tinklu nesinaudojame, mes jame ir su juo gyvename. Jeigu reikėtų apibūdinti jums, analoginiams, mūsų bildungsromanas, kiekviena mus formavusi patirtis, turėjo natūralų internetinį pradą. Tinkle megzdavome draugystes ir bardavomės, tinkle rengdavome paruoštukus kontroliniams, tinkle tardavomės dėl vakarėlių ir mokymosi kartu, tinkle įsimylėdavome ir išsiskirdavome. Tinklas mums nėra technologija, kurios mums reikėjo mokytis ir kurią mums pavyko atrasti. Tinklas yra procesas, kuris vyksta ir nuolat kinta mūsų akyse; su mumis ir per mus. Technologijos atsiranda, o paskui išnyksta periferijose, portalai įsikuria, suklesti ir užgęsta, o tinklas lieka, nes tinklas – tai mes, bendraujantys tarpusavyje mums įprastu būdu, kuris yra intensyvesnis ir produktyvesnis už bet kokį kada nors egzistavusį žmonijos istorijoje.
Užaugę tinkle, mąstome šiek tiek kitaip. Informacijos paieškos įgūdžiai mums yra lygiai taip pat svarbūs, kaip jums sugebėjimas rasti stotį ar paštą svetimame mieste. Kai norime ką nors sužinoti, – kokie pirmieji raupų požymiai, kodėl sąskaita už vandenį yra įtartinai didelė arba kodėl nuskendo „Estonia", –­ pradedame veikti taip užtikrintai, kaip važiuojama automobiliu su palydovine navigacija. Žinome, kad reikiamą informaciją rasime daugelyje vietų, mokame ją pasiekti, sugebame įvertinti jos patikimumą. Pripratome prie to, kad vietoj vieno atsakymo randame daug ir įvairių ir kad mokame iš jų išskirti variantą, kuris yra įtikinamai tinkamiausias, atmesdami tuos, kurie atrodo įtartini. Atrenkame, filtruojame, įsimename ir esame pasirengę pakeisti išsaugotą informaciją, kai atsiranda naujas, geresnis variantas.
Tinklas primena bendrą išorinę atmintį. Neprivalome įsiminti nereikalingų detalių: datų, sumų, formulių, paragrafų, gatvių pavadinimų, tikslių apibrėžimų. Mums užtenka abstraktų, iki savo esmės sutrumpintos informacijos, naudingos ją apdorojus ir sujungus su kitomis. Jeigu prireikia detalių, patikriname jas per kelias sekundes. Taip pat mums nebūtina viską suprasti, nes žinome, kur galima rasti žmonių, kurie nusimano apie tai, ko mes nesuprantame, ir kuriais galime pasitikėti. Žmonių, kurie pasidalys turima informacija ne dėl pelno, bet dėl bendro mūsų įsitikinimo, kad informacija yra gyva, kai ji skleidžiama, kad ji nori būti laisva, kad keistis informacija yra naudinga mums visiems. Kasdien: mokantis, dirbant, sprendžiant kasdienes problemas, užsiimant pomėgiais. Sugebame ir mėgstame tarpusavy varžytis, bet mūsų konkurencijos ir troškimo išsiskirti pagrindas yra žinios, sugebėjimas interpretuoti ir apdoroti informaciją, o ne ją monopolizuoti.

2.

Dalyvauti kultūroje mums nėra šventė – globali kultūra yra pagrindinė mūsų tapatybės statybinė medžiaga, svarbesnė apsisprendimui nei tradicijos, istoriniai naratyvai, visuomeninis statusas, kilmė ir net kalba, kurią vartojame. Iš kultūros vandenyno išgaudome tas gėrybes, kurios mums labiausiai tinka, pradedame su jomis dialogą, įvertiname jas, savo atsiliepimus rašome specialiai tam skirtuose tinklalapiuose, kurie sufleruoja mums, kokie kiti albumai, filmai ar žaidimai turi sulaukti mūsų įvertinimo. Kai kuriuos filmus, serialus ir vaizdo klipus žiūrime kartu su bendradarbiais ar pažįstamais iš kito Žemės pusrutulio, nuomonėmis dalijamės su saujele žmonių, kurių galbūt niekada nesutiksime realiame pasaulyje. Štai kodėl mes jaučiame, kad kultūra vienu metu yra ir globali, ir individuali. Štai kodėl kyla mūsų poreikis jos siekti.
Tai nereiškia, jog reikalaujame, kad visi kultūros turtai būtų už dyką –­ nors patys, ką nors sukūrę, papras­tai viską paleidžiame cirkuliuoti. Suprantame, kad – nepaisant išplitusių technologijų, padarančių, kad filmų ar garso įrašų kokybė, iki šiol buvusi rezervuota tik išskirtinei profesionalų kastai, tapo prieinama visiems –­ kūryba reikalauja investicijų ir pastangų. Esame pasirengę mokėti, bet tarpininkų uždedamas milžiniškas antkainis mums atrodo akivaizdžiai nepadorus. Kodėl turėtume mokėti už tarpininkavimą, kai norime gauti informaciją, kurią žaibiškai ir tobulai galima nukopijuoti, kartu nė per nago juodymą nesumažinant originalo vertės? Jeigu gauname tik informaciją, norime, kad jos kaina būtų adekvati. Galime mokėti daugiau, bet tuomet norime gauti pridėtinę vertę: įdomų įpakavimą, suvenyrą, geresnę vaizdo kokybę, galimybę pradėti žiūrėti čia ir dabar, nelaukiant, kol failas atsisiųs. Sugebame atsidėkoti ir norime atsiskaityti su autoriais (kai pinigai nustojo būti kupiūromis, o virto ekrane šviečiančia skaičių eilute, mokėjimas tapo tarsi simbolinio apsikeitimo aktu, kuris yra naudingas abiem pusėms), bet korporacijų siekiami rezultatai, numatyti pardavimų planuose, mūsų visiškai nedomina. Ne mūsų kaltė, kad jų tradicinės formos verslas nustojo prasmės, o jie, užuot konkuravę ir pasiūlę mums ką nors daugiau nei tai, ką galime gauti už dyką, nusprendė įsitaisyti ligi šiol turėtose pozicijose.
Ir dar kai kas: nenorime mokėti už savo atsiminimus. Filmai, kuriuos prisimename iš jaunystės, muzika, kurios klausėmės prieš dešimt metų, išorinėje tinklo atmintyje yra tiesiog atsiminimai, kuriuos grąžinti, apdoroti ir kuriais dalytis mums yra įprastas dalykas, kaip jums prisiminti „Keturis tankistus". Pasakas, kurias matėme vaikystėje, randame tinkle ir rodome savo vaikams, kaip jūs pasakojote mums pasakas apie Raudonkepuraitę arba tris ožiukus. Ar galite įsivaizduoti, kad kas nors jus dėl to apkaltintų pažeidus įstatymus? Mes irgi neįsivaizduojame.

3.

Jau pripratome, kad mūsų mokesčiai susimoka patys, jei tik turime lėšų sąskaitoje; kad pakanka užpildyti vieną formą internete ir pasirašyti kurjerio atneštoje sutartyje, kai norime atidaryti banko sąskaitą arba telefono numerį perkelti pas kitą operatorių; kad net kelionę lėktuvu į kitą Europos galą, vidury kelio aplankant kitą miestą, galima suorganizuoti per dvi valandas. Būdami šalies vartotojai, esame vis labiau nepatenkinti archajiška jos sąsaja. Nesuprantame, kodėl mokesčių deklaraciją sudaro kelios formos, iš kurių pagrindinė turi per šimtą laukelių. Nesuprantame, kodėl – absurdiška pati savaime – prievolė užsiregistruoti vienoje vietoje reikalauja prieš tai išsiregistruoti kitoje, tarsi viena įstaiga be mūsų negalėtų susisiekti su kita.
Mumyse nėra tos baimės, su kuria nuolankiai viską priima mūsų tėvai, tikintys nepaprastu valdininkiškų reikalų svarbumu ir bendravimo su valstybe šventumu. Nejaučiame tos pagarbos, kuri atsirado dėl distancijos tarp pavienio piliečio ir didingų „valdžios" viršūnių, dūluojančių kažkur miglose. Mūsų visuomeninių struktūrų vizija, deja, yra kitokia nei jūsų: tinklinė, o ne hierarchinė. Pripratome prie to, kad beveik su visais – žurnalistu, miesto meru, universiteto profesoriumi ar garsiu dainininku –­­­ galime bandyti pradėti dialogą ir tam nereikia teisių, kylančių iš visuomeninio statuso. Sąveikos sėkmė priklauso tik nuo to, ar persiunčiamo komunikato turinys bus pripažintas svarbiu ir vertu atsakymo. O kadangi – bendradarbiaudami, nuolat diskutuodami ir nuo kritikos apgindami savo pažiūras –­ jaučiame, kad mūsų nuomonė daugeliu klausimų yra tiesiog geresnė, tai kodėl neturėtume tikėtis rimto dialogo su valdžia?
Mums svetimas dievobaimingas santykis su „demokratinėmis institucijomis", kokios jos yra dabar, ir įsitikinimas dėl jų aksiominio vaidmens, būdingas tiems, kuriems „demokratinės institucijos" yra jų pačių sau pastatytas paminklas. Mums nereikia paminklų. Mums reikia sistemos, kuri atitiktų mūsų lūkesčius: būtų skaidri ir nepriekaištingai veikianti. O žinome, jog permainos įmanomos, kad visos nepatogios aptarnauti sistemos gali būti pakeistos ir keičiamos naujomis, kur kas efektyvesnėmis, labiau atitinkančiomis mūsų poreikius, suteikiančiomis didesnes galimybes veikti.
Mums didžiausia vertybė yra laisvė: žodžio, prieigos prie informacijos, kultūros. Jaučiame, kad dėl šios laisvės tinklas yra tai, kas yra, ir kad ginti jo liberalią formą yra mūsų pareiga ateities kartoms, tokia pati kaip aplinkos apsauga.
Galbūt iki šiol to neminėjome, galbūt patys dar to nesuprantame, bet tai, ko norime, turbūt yra tiesiog tikra, reali demokratija. Demokratija, kurios nė nesapnavo jūsų publicistai.

* Pavadinimas pasiskolintas iš kultinio tinklaraščio mydziecisieci.blog.pl.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Dziennik Baltycki", 2012 02 11–12

http://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0/deed.lt