Iš šiaurės vakarų Londono į Dulvičo paveikslų galeriją (Dulwich Picture Gallery) nuvažiuoti viešuoju transportu užtrunka apie valandą. Pastarąjį kartą čia lankiausi 2017 m., kai buvo surengta Vanessos Bell, Virginios Woolf sesers, darbų paroda. Įlipu į metro, pakeičiu liniją, dar apie 20 min. autobusu nuo Brikstono iki Dulvičo. Jau autobuso stotelėje nugirstu lietuviškus žodžius. Saulėtas sekmadienis, tik po 10 val. ryto, keturi galerijos kambariai, kurių sienos nukabintos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslais, apytuščiai. Vėliau, po 11 val., minia tirštėja: šeimos, poros, pavieniai lankytojai.

Nemaža dalis – lietuviai. Nesunku atspėti: pilvoti vyrai su senais megztiniais, vidutinio, kiek vyresnio amžiaus moterys su 9 dešimtmečio stiliaus likučiais, kurio neišmuš net Londono mados. Prastai nukirpti violetiniai plaukai, pigi bižuterija ir t. t. Jaunesni – itin, gal net perdėm stilingi, lyg norėtų atsiriboti nuo tų chemiškai sugarbanotų trumpų plaukų ir per daug aptemtų megztų suknelių. Spėliojimus vėliau patvirtina nugirsti pašnekesiai. Esame sirgalių tauta: būtina atvažiuoti, palaikyti.

 

Autorės nuotrauka

 

Gerai pažįstamus akcentus nustelbia kiti. Angliški, airiški, itališki, kiniški. Moteris su Pietvakarių Anglijos akcentu – prabangia gomurine Devono tarme – pasakoja kitai moteriai su panašiu akcentu apie Grūto parką. Galerijos parduotuvėlėje prekiaujama ne tik skaromis ir užrašų knygutėmis su M. K. Čiurlionio tapybos fragmentais, bet ir Londono menų universiteto (University of Arts London) studento Sun Woo Kimo kurtų M. K. Čiurlionio interpretacijų reprodukcijomis.

Parodos lankytojai primena 2000 m. Gintaro Beresnevičiaus mintis straipsnyje „Šiaurės neurotikai“: „Visą laiką jaučiamės kaip pasaulio bamba, tik niekam neįdomi bamba.“ Autorius pastebi, kad mus užvaldžiusi baltų neurozė, mažavertiškumo kompleksas: „...graužiamės, kad niekas nebesako, jog mes gražūs, stiprūs, vikrūs.“ Ir štai, prašau, net keturi kambariai skirti M. K. Čiurlioniui. Žinoma, čia ne „Tate“ galerija, bet tiks ir iščiustytas Dulvičo rajonas. Aprašymo kortelės vis primena, kad abstrakti M. K. Čiurlionio tapyba pralenkė Vasilijų Kandinskį ir kitus XX a. pr. Vakarų Europos menininkus. Vis norime kažkam įrodyti, kad mes irgi geri, daug pasiekę. Neduok Dieve, kas nors sukritikuos M. K. Čiurlionį, neįvertins jo talento. Bet čia, saulėtame pietų Londone, galime būti liudininkais. Pagaliau mes įdomūs pasauliui.

/ / /

Dulvičo paveikslų galeriją XIX a. pr. projektavo seras Johnas Soane’as. Jis yra žinomas kaip vienas talentingiausių to meto neoklacisizmo architektų, suprojektavęs Anglijos banko pastatą Londone. Vienas svarbiausių jo palikimo objektų – namas-muziejus, kuriame viešai eksponuojama didžiulė meno kolekcija. Dar būdamas gyvas J. Soane’as pasirūpino, kad jo kolekcija būtų vieša (kad jos nepaveldėtų sūnus, kurio architektas nemėgo). Jo talentas – pripildyti erdves šviesos: name-muziejuje natūrali šviesa patenka pro langus stoge ir sklinda per kelis aukštus, atrodo, net rūsį kaip vanduo užlieja šviesa.

Galerijoje yra mauzoliejus, kuriame palaidoti mecenatai. Pro spalvotus vitražus lubose krentanti šviesa jį nudažo gelsvai ir rausvai. Tuščiame mauzoliejuje tvyro sakrali ir antgamtiška dvasia, itin tinkama M. K. Čiurlionio estetikai ir tapybos tematikai. Iškaboje prie įėjimo rašoma, kad čia turėtų skambėti M. K. Čiurlionio „Jūra“ ir „Miške“. Bet kambaryje tylu. Prie durų padėtas magnetofonas su USB laikmena, ant grindų guli iš lizdo iškritęs kištukas.

/ / /

Galerijoje pilna sirgalių. Galiu tik spėlioti, kad dalis jų gyvena dar toliau nei valanda kelio (dvi metro linijos ir apie 20 min. autobusu). Galbūt dalis jų retai lankosi galerijose. Gal stovėjimas prieš M. K. Čiurlionio paveikslus – tik tapatybės performansas. Bet tai nesvarbu. Galima į sirgališkumą žiūrėti ciniškai, panašiai kaip ir į Lietuvos didmiesčių grietinėlę, kuri plūsta į madingus spektaklius ir visada ploja atsistojusi, nes yra neįgali susiformuoti kritinio požiūrio į kultūros reiškinius. Ar visi čia atvažiavę yra tapybos mėgėjai? Šis klausimas – absoliučiai beprasmis. Kelionė į kitą miesto galą reikalauja pastangų, kokių 7 svarų ir bent pusdienio, jei, tarkim, važiuoji iš rytų Londono. Estetinis ar meninis susidomėjimas turi mažai bendrumo su apsilankymu M. K. Čiurlionio parodoje. Sekmadienio rytą trenkiamės čia ne dėl paveikslų. Ateiname vedini keisto jausmo, kad „reikia“, pareigos, kuri išties yra meilės išraiška. Ir nėra svarbu, ar patinka tie paveikslai, ar ne. Galbūt pagaliau pradėsime mylėti save, nepaisydami to, ką kiti galvoja apie mus, galbūt pagaliau išsiropšime iš baltų neurozės duobės.

Nesu meno istorikė, parodų apžvalgų nerašau, todėl sentimentų tekste nesibaidau. M. K. Čiurlionio darbai turi ne tik meninę, kultūrinę, bet ir socialinę vertę. Jo paveikslai paverčia tuos keturis kambarius pietų Londono galerijoje magiška šviesos pripildyta erdve, švytinčia pasaka, kurią ant delno neša karaliai.

Prisėdau ant suolo prieš tris „Raigardus“. Nemuno vingiai ir t. t. Kartais sąnarius surakina ilgesys. Dar pasėdėjau kurį laiką didelėje rankinėje veltui ieškodama vienkartinių nosinaičių. Būna gerų dienų, kai grįžti namo užtrunka vos valandą – dvi metro linijos ir apie 20 min. autobusu.

 

Marija Antanavičiūtė – politinių mokslų doktorantė, emigrantė, pasaulietė, kaunietė, gyvenanti Londone.