Valentina Pisanty. Viena bendra atmintis visai Europai?

Valentina Pisanty – italų semiologė, Bergamo universiteto profesorė, įvairių monografijų ir straipsnių apie atminties politiką, rasizmo retoriką, Holokausto neigimą ir menkinimą Europoje autorė. Knygoje „Atminties sargai ir ksenofobiškos dešinės sugrįžimas“ („Bompiani“, 2019) konstatuoja, kad bendra pastarųjų 20 metų Europos Sąjungos atminties politika nepasiteisino ir net savaip pastūmėjo link sąmokslų teorijų, neapykantos kalbos ir antisemitizmo apraiškų radikalėjimo. Spausdiname knygos ištrauką.

 

Tam tikros kolektyvinės atmintys yra ypatingesnės už kitas. Jei vienos lengviau pasiduoda apibendrinamos ir pritaikomos, ypatingesnės atmintys – vargiai. Tačiau Šoa atmintis, rodos, geba derinti šias skirtybes būdama išskirtinė objektyviu istoriniu mastu, universali (ar transkultūriška) dėl perteikiamų emocijų, tokių kaip kančia, bene universaliausia iš žmogiškųjų patirčių. Negana to, organizuotas Europos žydų ir kitų persekiotų mažumų naikinimas per Antrąjį pasaulinį karą yra transkultūrinis reiškinys ir dėl dalyvavusiųjų įvairiatautiškumo, t. y. dėl skirtingos aukų, budelių ir tų, kurie su didesne ar mažesne atsakomybe buvo į jį įtraukti, kilmės.

Prie naikinimo prisidėjo visa Europa. Kas atvirais veiksmais, kas ne visai tiesiogiai, vieni siekdami naudos iš kitų pažeidžiamumo, kiti stoję stipriųjų pusėn vedami išlikimo instinkto ar įaudrinti rasinės propagandos (anuomet išplitusios ne tik Ašies šalyse), dauguma tiesiog paklusę egoizmui, kai iš kaimyno buvo atimama teisė egzistuoti. Ar prasminga, žvelgiant iš tokios perspektyvos, rasinio smurto atmintį prilyginti veidrodžiui, kuriame atsispindėtume kolektyviškai pritaikę savo nacionalinės istorijos filtrą, tačiau suvokdami, kad visas mūsų žemynas patyrė politinį ir moralinį krachą (toks sąmoningumas būtinas radikaliai atsinaujinti)? Taip, būtų prasminga, jei svarbiausias pokario Europos kryptis, siekis būtų (buvęs) bendra pastanga suprasti, kaip galėjome iki to prieiti, nerti gilyn į istoriją ir užsitarnauti teisę nuo jos atsiriboti, atverti archyvus ir dekonstruoti tam tikrus šeiminius mitus („Tavo senelis buvo fašistas, tačiau neįskundė žydų porą slėpusios kaimynės.“ – „A, tada viskas gerai“) ir, esant būtinybei, nubrėžti aiškią takoskyrą tarp kartų. O tada pripažinti: net jei atskirų šalių istorijoje ir nepristigome – vienur daugiau, kitur mažiau – herojiškų poelgių ir pasipriešinimo epizodų, kuriuos verta minėti (kaip įrodymą, jog net tada alternatyva egzistavo), šiandienos Europa gimė ne tik iš anuometinių drąsių pasirinkimų.

Egzistuoja mažiausiai du probleminiai mazgai. Pirmasis susijęs su specifinių tautinių atminčių (kiekviena su savo nutylėjimais, pilkomis zonomis, negarbės ir didybės momentais) rekonstravimu. Antrasis liečia europietiškosios metaatminties – kosmopolitiškosios atminties – steigimo klausimą, kai kiekviena tautinė atmintis neva įsilieja į visumą be didesnių trinčių su kitomis.

Pradėkime nuo pirmojo. Pats nacionalinio savęs reprezentavimo susisteminimas yra gana kompleksiškas, tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, Italijos) iki galo taip ir neužbaigtas, o gal apskritai neįgyvendinamas. 2010 m. lapkričio 26 d. interviu laikraščiui „Corriere della Sera“ italų istorikas Claudio Pavone teigė: „Bendra atmintis, sakyčiau, yra beprasmė sąvoka. Nėra nieko subjektyvesnio už atmintį: buvęs partizanas ir buvęs Mussolini’o socialinės respublikos karys niekada neatsimins praeities vienodai.“ Paversti vieną perspektyvą viršesne už kitas – tai pripažinti strateginę vadinamosios kolektyvinės atminties prigimtį, pavaldžią interesams ir jautrumui to, kieno rankose tuo metu yra soft power. Žinant, kokią pokario Italiją buvo norima sukurti, tampa aišku, kodėl partizanų atmintis buvo įprasminta, o Salò respublikos karių atmesta. Tai buvo teisėtas politinis sprendimas – būtent taip veikia fundaciniai pasakojimai, – nors ir lydimas trikdžių, pvz., kai ėmė pinktintis nustumtieji į įsigalėjusio pasakojimo paraštes, nes, net ir norėdami, jie negalėtų tapatintis su priešo patirtimis. Tokie latentiniai nuoskaudų kaupimo židiniai tampa prieinami vėlesnėms kartoms kaskart, kai hegemonija pereina į kitas rankas (taip akivaizdžiai nutiko Italijoje berluskonizmo metais), todėl, nepaisant visų optimistinių proklamacijų, tautos atmintis yra skaldantis kultūrinis veiksnys, ir skaldo jis ne mažiau, nei vienija.

 

Valentina Pisanty. Viena bendra atmintis  visai Europai?
Žilvino Jagėlos piešinys

 

Dar sunkiau lipdyti bendrą transkultūrišką rėmą, turintį aprėpti tautinių atminčių visumą ir drauge suniveliuoti jas į naują ir labiau įtraukiančią europietišką tapatybę (antrasis probleminis mazgas). Tokį tikslą sau yra išsikėlę pernelyg daug tarptautinių organizacijų, susitelkusių Holokausto atmintį institucionalizuoti ir skleisti ES šalyse bei svetur: Europos Parlamentas, Tarptautinis Holokausto aukų atminties aljansas, Europos Taryba, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras... Su 26 iš 27 ES narėmis (keista, tačiau Malta nusišalino)1 Atminties dieną senajame žemyne paragintos tarpvyriausybinių institucijų taip pat mini Albanija, Norvegija, Šveicarija, Lichtenšteinas, Monako kunigaikštystė, Moldavija, Ukraina, Makedonija, Serbija bei Bosnija ir Hercegovina. Regint tokį skaičių norėtųsi konstatuoti: didžiulis politinis laimėjimas. Tik neišvengiamai kyla klausimas, kuo grindžiamas toks įspūdingas konsensusas.

Esame taip įpratę naikinimo atminimą vertinti kaip kertinį europietiškojo sąmoningumo akmenį, kad apstulbstame išgirdę apie Holokausto europie­tizavimą, o reiškinys ne toks jau senas.2 Procesas buvo pradėtas 10 dešimtmetyje, netrukus po Berlyno sienos griūties, buvusioms komunistinėms šalims pamažu žengiant į NATO įtakos sferą ir pateikiant narystės į ES prašymus. Vakarų pripažinimo siekiančios valstybės, ligi tol ne itin linkusios minėti žydų genocidą – kuris, beje, aršiausiais etapais vyko būtent nacistų okupuotose Rytų Europos teritorijose, – susidūrė su dviguba užduotimi. Viena vertus, kuo skubiau išvystyti savo specifinę Holokausto atmintį, tam tikrais atvejais sunkiai įskiepijamą į tautinį naratyvą dėl cenzūros ir nutylėjimų, kuriais ilgai buvo dangstomas vietinis antisemitizmas (verta prisiminti pogromus ir žydų nuosavybės grobstymus Lenkijoje ir kaimyninėse šalyse),3 tuo pačiu metu kasinėjant ir keliant viešumon trauminius prisiminimus apie nacių ir sovietų vykdytas represijas. Kita vertus, kalbame apie prisitaikymą prie europietiškos atminties (nemenka jos dalis atmiežta JAV kultūrinės industrijos produktų) formatų, susitelkiant į žydų kančias, nacistų žiaurumą ir moralinę menkystę vadinamųjų bystanders, t. y. stebėjusių naikinimą iš šalies, negelbėjusių ar net kolaboravusių su budeliais siekiant naudos. Kaip reprezentuoti save kaip nacis­tinių nusikaltimų ir sovietinės priespaudos aukas (kai sovietų palikta žaizda dar šviežia ir skausminga) ir kartu ne tik įvardyti žydų kančios viršenybę, bet dar ir pripažinti vienaip ar kitaip prie jos prisidėjus?

Tokių prieštarų paliestose šalyse – Lenkijoje, Uk­rainoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Moldavijoje – tautinės atminties derinimas prie europietiškųjų reikalavimų sulaukia ryškaus pasipriešinimo. Apie tai byloja 2012 m. Lenkijoje kilusi polemika pasirodžius kino juostai „Pokłosie“ („Pasekmės“), kurią įkvėpė Jedvabno pogromo istorija; 2016 m. Andrzejaus Dudos vyriausybės kaltinimai tautos įžeidimu istorikui Janui Tomaszui Grossui, „Die Welt“ puslapiuose pareiškusiam, kad „lenkai, teisėtai besididžiuojantys savo antinacistine rezistencija, iš tiesų per karą nužudė daugiau žydų nei patys vokiečiai“4; 2018-ųjų sausį Lenkijos parlamento priimtas įstatymas dėl Holokausto, numatantis laisvės atėmimą iki 3 metų visiems (lenkams ir svetimtaučiams), apkaltinusiems Lenkiją prisidėjus prie nacių nusikaltimų ar nurodantiems nacių naikinimo stovyklas kaip lenkų ar Lenkijos; o ir vis intensyvesnė provyriausybinių ultranacionalistų skleidžiama neapykantos kampanija nukreipta prieš Aušvico muziejaus direkciją, kaltinamą propaguojant svetimšalių naratyvą šalies reputacijos sąskaita.

Galbūt tokie ksenofobiško šovinizmo krūpčiojimai yra kaina, kurią šalys moka už „bilietą į Europą“? Lenkija savo bilietą įsigijo 2004 m., tuometiniam prezidentui Aleksanderiui Kwaśniewskiui viešai pripažinus Lenkijos žydų kančias per karą, už kurias iš dalies atsakingi ir bendrapiliečiai. O gal šie krūpčiojimai būtų vis vien pasireiškę, tad belieka padėkoti tarpvyriausybinėms institucijoms atidengus Pandoros skrynią ir išsakius palaikymą pilietinės visuomenės daliai, jau pasiruošusiai versti naują istorijos puslapį? Rinktis nebūtina: veikiausiai teisingi abu atsakymai. Faktas, kad vietinių ir globalių atminčių klijavimas į vieną, iškilmingai deklaruojamas europietiškojo kosmopolitizmo strategų, buvo ir tebėra gerokai mažiau taikingas, nei planuota.5

Samprotauta paprastai, pernelyg paprastai: turint omeny, kad tapatybė (kaip įrodė psichologija ir socialiniai mokslai) – tai naratyvinis konstruktas, o vadinamoji tautinė tapatybė – rezultatas organizuotų storytelling procesų, atrenkančių ir perdėliojančių vietinę atmintį, kodėl mums nepralaužus nacionalinių atminčių schemos ir globalios komunikacijos priemonėmis nepaskleidus ganėtinai abstraktaus ir nuteritorinto pasakojimo, jungiančio geriausius bendros tapatybės ieškančios Europos gabalėlius? Europos, kovojančios už žmogaus teises ir American Dream pavyzdžiu siekiančios tapti multietniška, tolerantiška ir svetinga, net jei truputį konformistiška, apie kokią svajojo Jürgenas Habermasas, Ulrichas Beckas, Timothy Gartonas Ashas ir kiti 10 dešimtmečio progresyvūs think tanks gerbėjai. Tačiau, be daugelio kitų dalykų, jie nenumatė, kad Holokausto schema ypač paslankiai gali būti pritaikoma šalyse, pasirinkusiose ją specifinės savinaracijos tikslais: pagerbti iš pelenų atgimusią tautą (Izraelis), atsiriboti nuo žiauriausių masinio naikinimo momentų (Italija ir Prancūzija), išaukštinti savąjį išvaduotojo iš tironijos vaidmenį (Didžioji Britanija), perimti tuščią auka prieš budelius formuluotę pakeičiant turinį (buvusios komunistinės šalys, pasiskelbusios aukomis). A posteriori pagrįstai galima klausti, kiek reali buvo tokia bekompromise savikritika grįstos transnacionalinės tautybės idėja.

 

1 Charles Vella. „Why not Mark Holocaust Remembrance Day in Malta?“, „The Times of Malta“, 2018 02 11: timesofmalta.com/articles/view/Why-not-mark-Holocaust-Remembrance-Day-in-Malta.670323.

2 Marek Kucia. „The Europeanization of Holocaust Memory in Eastern Europe“, „East European Politics and Societies and Cultures“, vol. 30, n. 1, SAGE, 2015.

3 Jan Tomasz Gross. „Neighbors. The Destruction of the Jewish Community in Jedwabne“. – Princeton University Press, 2001.

4 Jan Gross. „Die Osteuropäer haben kein Schamgefühl“, „Die Welt“, 2015 09 13.

5 Mintis po komunizmo griūties atsivėrusią ideologinę tuštumą užpildyti kosmopolitišku pasakojimu apie aukas pirmąkart buvo aptarta tarptautiniame Stokholmo forume (2000 m. sausio 27–28 d.) remiant Billui Clintonui, Tony’ui Blairui, Švedijos premjerui Göranui Perssonui ir Elie Wiesel. 46 šalių atstovai įsipareigojo „pasėti geresnio rytojaus daigus karčios praeities dirvoje“. Visą deklaracijos tekstą galima perskaityti: www.holocaustremembrance.com/stockholm-declaration.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Draugai