Artūras Milašauskas: „Pradėjau vertinti neįspūdingas eilines operacijas“

× Gytis Norvilas

2020-ųjų spalį „Literatūroje ir mene“ pradėjome spausdinti karantininį chirurgo, fotografo Artūro Milašausko dienoraštį. Pats A. Milašauskas apie save yra rašęs: „Gimė 1955 metais. Vedęs. Du sūnūs – jau suaugę vyrai. Gimus anūkei, išleido pasakų knygelę. Sulaukęs anūko, parašė kitą. Pasipylus kitiems anūkams, pasijautė tikroje pasakoje. Rašyti liovėsi. Senelis subrendo. Baigęs Vilniaus universitetą dirbo chirurgu. Patiko. Paskui dirbo traumatologu. Patiko dar labiau. Vėliau dirbo kraujagyslių chirurgu. Sulaukė pensijos. Fotografavo. Nesunkiai įstojo į Fotomenininkų sąjungą. Dar lengviau iš jos išstojo. Gėrė alkoholį – metė. Rūkė tabaką – metė. Žaidė regbį – metė neseniai, sudėtingai ir ne visai. Netapo ir nežvejoja.“

Reikėtų pridurti, kad A. Milašauskas gimė Salantuose, 1978 m. baigęs medicinos studijas buvo paskirtas į Respublikinę Panevėžio ligoninę, kurioje dirba iki šiol. Padarė įspūdingą (nors šis epitetas A. Milašaukui tikrai nepatiks) kraujagyslių chirurgo, traumatologo karjerą. Yra išleidęs dvi pasakų knygas vaikams, fotografijų albumų, surengęs parodų.

Artūras Milašauskas (Panevėžys, 2006). Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka.

Esate chirurgas, buvote aistringas regbio žaidėjas, vabzdžių, regbio fotografas... Kas vis dėlto esate? Kaip viskas jumyse telpa?

Vidutinybė, nieko daugiau. Chirurgu tapau, nes klasikinei medicinai veikiausiai potraukio neturėjau, todėl pasirinkau toliausią medicinos kertę – traumatologiją. Šaunus sveiko mąstymo kolektyvas, gana jauni pacientai, noriai ir žvaliai sveikstantys po rimtų sužalojimų. Vėliau, pasukęs kitos specialybės link, tik praplėčiau akiratį ir sėkmingai pasiekiau tikslą, pradėjęs nuo nulio, bet patikimai įtvirtinęs kraujagyslių chirurgijos tarnybą. Panašu, kad atidaviau lyderystę jaunesniems pačiu laiku, nepastebimai kalantis mano stagnacijos daigams.

Regbiui, kaip ir kitoms sporto šakoms, išskirtinių savybių neturėjau. Ką gabesni vaikinai išmokdavo per treniruotę kitą, man reikėdavo mėnesių, todėl stengiausi lankyti visas treniruotes ar net pasitobulinti atskirai. Norėjau žaisti aikštėje, o ne šalti su atsarginiais. Laimei, pradėjome žaisti visi vienu metu, prieš 50 metų Panevėžyje įkūrus komandą „Elektronas“. Visi drauge auginome ir vienas kito meistriškumą, ir komandos lygį. Ilgainiui liko įprotis mankštintis, be šito nebūčiau nei galėjęs žaisti su starto sudėtimi, nei iki šiol išlaikęs pusėtiną sveikatą.

Artūras Milašauskas (Nida, 2005). Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Fotografuoti pradėjau mėgdžiodamas meistrus ir ieškodamas savo stiliaus, išbandžiau gal dešimtį temų. Medicina, suprantama, būtų pirmučiausia tema. Juk dalyvauju įvykiuose, kurių reportažai – auksiniai kadrai bet kuriam fotografui. Tačiau iki šiol sulaiko mįslingas, bet jautrus profesinis barjeras.

Vabzdžiai – mano draugai. Nesu užkietėjęs mizantropas, o žmones fotografuoti tebesidroviu. Jie taip pat. Lyg vogčiau jų atvaizdą, ir net ne patį patraukliausią. Antai pats savo atvaizdą veidrodyje dar galiu pakęsti, bet į nufotografuotą baisu žiūrėti.

Va, ir bjauri įkyri musė. Aš su objektyvu artyn. Musė tupi ramiai. Stebi. Mąsto. Nebijo. Fotografuoju. Supranta. Prausiasi, mikliai pasišukuoja blakstienėles. Kraiposi. Koketuoja. Pavargęs nuo nepatogios pozos atsitiesiu. Tupi toliau. Viskas? Tik tiek? Ir nuskrenda savo keliais.

Vienam laumžirgiui taip patiko fotografuotis, kad pabaigus fotosesiją mane pasivijo, atsitūpė ant peties it medžioklinis sakalas ir lydėjo iki namų. Patiko fotosesija, o ką jam atsakyti?

Artūras Milašauskas (2005). Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Kaip kilo mintis rašyti karantino dienoraštį, fiksuoti ligoninės ir savo kasdienybę? Kiek žinau, Nacionalinis muziejus jūsų net prašė dienoraščio rankraščio, kaip eksponato, pandeminio laikotarpio liudininko.

Lietuvių kalba ir literatūra mokykloje sekėsi vidutiniškai, tad mokytojas patarė rašyti dienoraštį. Štai, sako, rodydamas pro langą pirmokus, apspitusius voveraitę medyje, visai geras siužetas aprašyti jų klegesį, džiaugsmą, pažinimą. Spjoviau į šalį. Joks save gerbiantis paauglys nesiseilės su kažin kokiu dienoraščiu.

Minimalūs dienoraščio įrašai atsirado savaime, tarsi iš niekur, daug metų susirašinėjant su draugu iš Izraelio, reguliariai raštu apmąstant savo likimus, karjeros posūkius bei gana panašią chirurginę veiklą ir unisonu keiksnojant betvarkę medicinoje tiek ten, tiek čia.

Per karantiną padaugėjo laisvo laiko. Ne rašyti, o susimąstyti. Susigriebiau: baigsis karantinas, įspūdžiai išblės. O ir mano samprotavimai kinta. Po kurio laiko įsikarščiavęs tvirtinsiu: juk sakiau, kad taip bus! Atsiverti dienoraštį: ne, nesakiau taip, apsimelavau. Štai, prašom ir dokumentas – mano dienoraštis. Prikraigliotas juodraštis (kokia gėda!) jau ir muziejuje.

Rinkimai į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą 1989 m. Panevėžio Traumatologijos skyriuje. Gale lovų – balsadėžė.

Žirgelio patelė į vandenį deda tik ką apvaisintus kiaušinius, patinėlis ją prilaiko uodega už sprando.

Kokia jūsų gyvenime buvo svarbiausia, didžiausia operacija plačiąja prasme?

Operacijų siaurąja prasme irgi neišmušu iš galvos. Smagu pasvarstyti, kuo galėčiau pasididžiuoti, ką padariau efektingo, įsimintino ir pritrenkiančio, galop suvokiau paprastą dalyką – pasidaviau blizgučių, efektų ir antžmogių kultui. Juk ne įkvepiantys švarcnegerių žygiai išgelbėjo pasaulį.

Pradėjau vertinti būtent neįspūdingas, eilines operacijas, sklandžias nuo pradžios iki galo, tiksliai atliktas ir be komplikacijų, greit pamirštas ir mano, ir pasveikusių pacientų, nes jos tokios ir turi būti.

Visas pandemijos grimasas matėte ir matote iš arti. Gal net pernelyg iš arti. Nors mirtis gydytojų gyvenime turbūt yra kasdienybė... Juk ir pačiam labai asmeniškai teko patirti visą COVID-19 keliamą skausmą, pasekmes. Ką apskritai žmogui, šiuolaikinei moderniai visuomenei, kuri dažnai traktuojama kaip sėkminga, viską galinti, pažangi, reiškia šis išbandymas? Ką ši situacija sako apie mus pačius, civilizaciją? Ar esame pasiruošę panašiems dalykams?

Akivaizdu, pandemija pataisys mūsų vertybes. Be jokios piktdžiugos matyti, kad padarytos visos įmanomos klaidos, kurias tik galima padaryti, ir tai nepermaldaujamas dėsnis, kitaip ir būti negalėjo. Aš truputį fatalistas. Apmaudu, bet totalitarinės valstybės kilus pandemijai drausmingesnės ir, deja, pranašesnės už demokratines. Meluoja ir slepia duomenis? Galbūt. Kas mums darbo?

Artūro Milašausko nuotrauka.

Begalė anekdotų egzistuoja apie chirurgų gyvenimą. Dažnai juos lydi cinizmas, alkoholis, labai natūralistinis, tiesmukas požiūris į gyvenimą. Kiek čia esama tiesos?

Kaukės... Kas norėtų matyti verkiantį chirurgą? Verkiantį iš bejėgiškumo, kai prieš akis – kalnai patologijos. Iš nuovargio ir nevilties. Kai tenka save prievartauti ir su kiekvienu zirzekliu būti maloniam ir dar išlankstyti padrąsinančią šypseną. Kaskart mirus kolegai skaityti džiaugsmo kupinus komentatorių pliauškalus apie gydytojus kyšininkus...

Žinote, koks chirurgo amžiaus vidurkis buvo sovietmečiu? 49 metai. Klausiu vyresniojo kolegos – kodėl? Tas nedvejodamas atsakė: „Arielka, nervai ir svetimos bobos.“

Daug anatomijos pamokų vaikystėje, paauglystėje gavau kaime skersdamas kiaules, jas mėsinėdamas... Su broliu tyrinėdavom, atsekdavom gyvybines grandines, kas, kaip, su kuo ir prie ko... Tai buvo kažkoks kosmosas, mikrokosmosas... Gal net vartai į save, pažinimo nuostaba. O kas jums yra kūnas? Ar iš žmogaus kūno galima būtų sukurti jo psichologinį portretą, gyvenimo istoriją?

Kūnas – kaip darbo medžiaga. Įeiti, surasti, kas ten negerai, padaryti, ką reikia, ir išeiti. Jokio ryšio su išoriniu žmogaus paveikslu, jo charakteriu ir net gyvenimo būdu. Regis, pacientas jau garbaus amžiaus, bet po apvytusia oda kūnas tarsi jaunuolio. Matau tai savo akimis. Visiškai teisūs tvirtinantys, kad kūnas atsinaujina kas 7 metai. Gal daugiau, gal mažiau, bet atsinaujina. Negaliu suprasti, kodėl kūno veikla ima ir sustoja. Dar labiau nesuprantu, kaip tokia paprasta kūno schema apskritai gali pradėti veikti, ilgai nesugesti, o ir taip nutikus save pataisyti be gydytojų pagalbos. Gyvybės paslaptis taip ir liko neįminta nei filosofų, nei teologų, o mums, praktikams, gilintis nėra jėgų, vilties ir... etatų.

Artūro Milašausko nuotrauka

Kokia buvo jūsų vaikystė, kas lėmė vienus ar kitus pasirinkimus? Gal turite neįgyvendintų svajonių? Kaip atgaunate balansą po visų darbų, kasdienybės?

Atsitiktinumas vaikystėje suvedė su kaimynų berniuku, turėjusiu storą matematikos galvosūkių knygą, ir mudu blogu oru stūmėm nuobodžias popietes ją vartydami, lenktyniavome spręsdami uždavinius. Neilgai bendravę daugiau gyvenime nebesusitikome, o matematikos gyslelė, regis, liko abiem. Pradėjęs lankyti mokyklą azartiškai įnikau į matematiką, laimėjau porą olimpiadų, mokiausi specializuotoje matematikos klasėje, ten iš dyko buvimo kai kurias Euklido teoremas perdariau į diferencines lygtis ir neliko jokių abejonių, ką studijuosiu universitete. Tvirtai žingsniuodamas matematikos staliuko link paduoti pareiškimą stojamiesiems egzaminams, staiga sustojau prie medicinos staliuko. Staliukai buvo sustatyti pagal abėcėlę... O mano vaikystės draugui prieš porą dešimtmečių įteikta Valstybinė premija už matematiką. Va, taip. Kažkam minėjau: jei gyvenimą pradėčiau iš naujo, rinkčiausi choro dirigento profesiją:

Kiekviena diena prasideda su daina.
Pačiam dainuoti nereikia.
Į koncertą patenku be bilieto.
Repertuarą pasirenku pats.
Koncertus išklausau nors ir stovėdamas, bet pačioje geriausioje vietoje, o geriausias yra kitas, 6 punktas – tai darau žiūrovams atsukęs nugarą.

Artūro Milašausko nuotrauka.

Baltijos regbio „Top“ lygos rungtynės (Šiauliai, 2019 08 10).

Artūro Milašausko nuotrauka

Esate netipiškas gydytojas... Kažkuri smegenų dalis su nuokrypiu į menus, iracionalumą. Tiesa, matematinis protas ir polinkis į menus tikrai vienas kitam neprieštarauja, net atvirkščiai... Kaip į jūsų nukrypimus nuo normos žiūri gana uždaras gydytojų luomas?

Visiškai abejingai. Charakterio savitumai – skonio reikalas, aš pats nuo saviškio kenčiu neretai, bet mano tiesmukumas bent sąžinės negraužia. Įprasta savo pomėgius slėpti, nes gadina amatui atsidavusio fanatiko įvaizdį. Tikrai pasitaiko bemiegių naktų, nepaisai viršvalandžių. Laimei, taip nutinka nedažnai. Veikiausiai ir Jonui Basanavičiui koks pacientas negalėjo dovanoti, kad jis redagavo „Aušrą“, užuot dažniau tvarstęs, gydęs. Ar Vincui Kudirkai, kurio galvoje jau skambėjo „Tautiškos giesmės“ motyvas.

Anąsyk budėdamas radau žurnalą su meistriškai išspręstais sudėtingais galvosūkiais. Net nemaniau, kad tokių eruditų esama tarp, regis, niekuo neišsiskiriančių kolegų. Kadai čiuožykloje ant ledo pastebėjau (ir ne aš vienas) merginą, virtuoziškai atliekančią olimpinio lygio figūras. Pastebėjusi mane pričiuožė pasisveikinti, – o ji besanti eilinė kardiologė iš gretimo skyriaus. Kaimynystėje gyvenantį kolegą laikiau visiška vidutinybe, o iš tikrųjų – greitųjų šachmatų meistras. Arba mano buvęs viršininkas, darbe – žiaurus tironas, o namie – nuolankus, geraširdis senelis. Kitas kolega – konstruoja tikrą lėktuvą. Dar kitas – garlaivių modelius su veikiančiais garo varikliais...

Aišku tik tiek, kad veikiausiai nesu egzotiška išimtis, o tik eilinis tarp išties netikėtais talentais apdovanotų kolegų. Vogčiomis pamąstau – ar visi mes tikrai pašaukti medicinai?

Kokius kultūros, meno, literatūros reiškinius galėtumėte įvardyti kaip jus paveikusius, padariusius jums įtaką, sukėlusius nuostabą? Kas užkuria kūrybai, kas tas judintojas?

Pakako vienintelio pokalbio su fotografu Vitu Luckumi. Pasikalbėjom gerą valandą. Apie gigantiškus jau įgyvendintus projektus – paprastai ir buitiškai. Parodė didžiules neregėtos kokybės fotografijas, vėliau eksponuotas prestižinėse parodose: laboratorijoje sudėliojo ant cementinių grindų. Paruoštus Šveicarijoje spausti leidinius atvertė lyg tarp kito, kaip kokį vestuvinį užsakymą. Senovinių fotografijų kolekcija jau suformuota atskiromis temomis, o montažai sveiku protu nesuvokiami. Vieną, pasiguodė, darė dvi savaites. Atsisveikindamas užsirašė mano adresą, sutarėm kada nors susitikti. Nebeteko.

Grįžęs iš meistro laidotuvių, po poros mėnesių užsukau į miesto fotomenininkų draugiją su pirmaisiais savo fotografijos bandymais. Tuomet dar nežinojau, kad tikru fotomenininku netapsiu. Ir štai kodėl: aš neįsimyliu savo nuotraukų. Po kurio laiko man jos tampa per saldžios. Dar vėliau – net su sacharino prieskoniu. Galop jų gėdijuosi.

Artūro Milašausko nuotrauka

Kokie visuomenės reiškiniai jums kelia nerimą, kuriuos galėtumėte pavadinti patologija ir reikėtų jau chirurginės intervencijos? Na, bent dezinfekcijos?

Daug negudraudamas prisipažįstu esąs laisvamanis, bet jaučiu pagarbą tikėjimui, kurio „bent kruopelytė kalnus verčia“. Kelia nerimą atkakliai ir nuosekliai grįžtanti stabmeldystė. Tarnavimas mūsų pačių sukurtam dievui, be kurio, na, tikrai neįsivaizduojame nė vieno gyvenimo žingsnio. Kas gi jis per vienas? Skaitome, kas parašyta ant vieno dolerio banknoto. „Mes tikime Dievą.“ Kas tas dievas? Skaitome apačioje: „Vienas doleris.“ Sako, be Dievo valios nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Žinoma, juk kirpykloje mokame pinigus.

Gal ko nors norėtumėt būti paklaustas?

Visiškai nenorėčiau klausimo apie medikų korupciją, nes nesusiduriu. Jei ji egzistuoja, tai ne tokiems eiliniams medikams kaip aš. O pasakyti ačiū už grąžintą sveikatą vengia ar draudžia padėkoti nebent bolševikinio auklėjimo gorilos.

Korupcija ir jos gundymai – tai statybų, remontų ir kitų masoniškų veiklų neatskiriamas elementas. Dar viešieji pirkimai su amžinu darbo priemonių trūkumu, ir tų pačių – niekam tikusių. Tai valdiškos medicinos sudėtinė dalis ir patogi STT žaidimų aikštelė. Palyginkite sovietinę valdišką prekybą ir dabartinę, jei norite... Nieko neatsakyčiau ir apie ateities planus. Turiu miglotą viltį oriai atsisveikinti su darbu. O su kūryba gali nutikti visko.

Pirmoji A. Milašausko karantininio dienoraščio dalis ČIA

Artūro Milašausko nuotrauka