× Lina Laura Švedaitė, Dovydas Kiauleikis

Raülis Garrigasaitas – katalonų intelektualas, išleidęs du romanus, publikavęs daugybę straipsnių ir esė. Jis taip pat rašo filosofines knygas, nagrinėjančias katalonų tapatybę. Verčia iš senovės graikų ir vokiečių kalbų: kataloniškai perteikė tokius autorius kaip Platonas ir Johannas Wolfgangas Goethe. R. Garrigasaitas yra Barselonos universiteto klasikinės filologijos daktaras, vadovauja projektui „La Casa dels Clàssics“, kuriuo siekiama skatinti klasikinių kūrinių vertimą į katalonų kalbą ir jų populiarinimą.

Raülis Garrigasaitas. Sílvios Poch nuotr.

 

Pradėkime nuo žaidimo. Jei katalonų visuomenė būtų profesija... Kokia ji būtų?

Apie Kataloniją egzistuoja klišė, neva esame mažų krautuvių savininkai. Nedideli pirkliai be politinės galios, be kariuomenės, be didelių valstybinių struktūrų – tiesiog rūpinamės savo versliukais. Visgi čia slypi ir dviprasmybė. Viena vertus, tiesiog verslaujame, kita vertus – daug svajojame: kas būtų, jeigu būtų. O jeigu istorija būtų pasisukusi kitu kampu... Mano atsakymas – esame dvejopi vienu metu: bandome išgyventi savo mažame mastelyje ir drauge svajojame apie kažką didesnio.

Kalbant apie istoriją, kuo katalonai labiausiai didžiuojasi?

Pasididžiavimo katalonų esybėje tarsi nėra, bent jau šiomis dienomis. Katalonai dabar dažniausiai save traktuoja kaip istorinius pralaimėtojus. Iš dalies tai tiesa. Bet sakyčiau, kad didžiuojamės galėdami kalbėti savo kalba. Europoje tai tam tikras išskirtinumas, kad tauta be valstybės taip stipriai laikosi savo kalbos. Yra Velsas, baskai, flamandai, kitos lingvistinės grupės Europoje, bet tvyro nuojauta, kad visi visada tikėjosi, jog mes išnyksime. O egzistuojame. Tuo tikrai didžiuojamės.

Pastebėjome, kad kalba katalonams labai svarbi. Pavyzdžiui, naujienų portaluose net skiriama atskira rubrika kalbai. Kas dar apibrėžia katalonus?

Norėčiau išplėsti kalbos sampratą. Daug svarbiau už kalbą yra pokalbis. Katalonija mums reiškia amžių senumo pokalbį, vykstantį katalonų kalba. Ir dalyvavimas tame pokalbyje iš esmės apibrėžia kataloną. Apie katalonų tapatybę galvoju ne kaip apie kažką individualaus (žinoma, kiekvienas turime asmeninių jausmų) – mūsų tapatybė egzistuoja, kai bent du žmonės kalbasi kataloniškai, kai vyksta bendravimas ir mąstymas, išeinantis už individo ribų.

Grįžtu prie pasididžiavimo temos. Žvelgdami į katalonų praeitį, didžiuojamės savo viduramžių istorija. Katalonų literatūra yra labai sena. Pirmasis rašytas kūrinys katalonų kalba pasirodė XII amžiuje. Mūsų pirmoji didžioji kultūrinė figūra Ramonas Llullas – filosofas, poetas iš Maljorkos – paklojo katalonų literatūros pamatus. Parašė šimtus kūrinių, jo poezija įspūdinga, mąstysena įdomi. Žinoma, jis viduramžių mąstytojas, tad jo mintys toli nuo mūsų. Labai didžiuojamės trimis viduramžių šimtmečiais tarp XII ir XV a., to laikotarpio literatūra. 

Viduramžiais mūsų istorijoje vyko kai kas įdomaus, nes Katalonija niekada nebuvo karalystė. Turėjome karalių, kalbėjusį kataloniškai, bet jo oficialus titulas buvo Barselonos kunigaikštis, ne Katalonijos karalius. Dar buvo Valensijos ir Maljorkos karalystės, bet niekada nebuvo visa apimančios Katalonijos karalystės. Taigi, tokioje sudėtingoje politinėje struktūroje viduramžiais katalonų kultūra buvo labai kūrybiška, gyvybinga ir aktyvi plačiame Viduržemio jūros regione. 

Istorija suteikia mums daug stiprybės. Faktas, kad mūsų literatūra turi savo vietą Europos istorijoje, leidžia jaustis garbingai, kai dalyvaujame kokioje knygų mugėje užsienyje. Galime pasakyti – mūsų literatūros tradicija skaičiuoja 800 metų. Neišprotėjome staiga užsigeidę rašyti savo kalba, turime tvirtą istorinį pamatą.

 

Katalonų kalbos žemėlapis

 

Kaip sakiau anksčiau, daug katalonų linkę save laikyti pralaimėtojais, kai kalbame apie politinę istoriją, bet turime ir stiprybių – gebame priešintis, atsilaikyti, nepasiduoti. Buvo ne vienas bandymas sukurti nepriklausomą valstybę, bet nėkart nepavyko. Visgi išsaugojome savo tapatybę. Iš XVII a. išliko svarbus atsilaikymo mitas, kai kastilų ir prancūzų armija užėmė Barseloną. Šis įvykis padovanojo nacionalinę Katalonijos dieną – rugsėjo 11-ąją. Nekoks sutapimas! (Juokiasi.) Tą dieną kastilų valdžia panaikino kataloniškas institucijas, paskutinius kataloniškos nepriklausomybės likučius. Barselona atsilaikė ištisus metus. Iš pradžių barseloniečiai tikėjosi anglų pagalbos, bet šie mus išdavė. Katalonai palaidojo visus lūkesčius ir nusprendė tiesiog atsilaikyti, priešintis, nors buvo aišku, kad laimėti to karo nebeįmanoma. Geriau priešintis, nei leisti sunaikinti savo pasaulį. Pasipriešinimo mitas toks galingas, kad išgyveno tris šimtmečius, ir iki šiol kiekvieną rugsėjo 11-ąją vyksta demonstracijos dėl nepriklausomybės.

Kalbant apie literatūrą – ar yra epas, atspindintis katalonų tapatybę?

Daugelis viduramžių Europos literatūrų prasideda nuo epinės poezijos, o mes pradėjome nuo filosofinės prozos, paskui pasirodė riterių romanai. XIX a. vadinamas katalonų literatūros renesansu. Šnekamoji katalonų kalba visada buvo vartojama, tačiau rašytinė, „aukštoji“ kalba keletą amžių buvo užleidusi vietą ispanų ir prancūzų kalboms. XVI–XVIII a. turime keletą svarbių autorių, tačiau apskritai šie amžiai nėra labai svarbūs mūsų literatūrinei raidai.

XIX a. prasidėjo tikras mūsų kultūros atgimimas, tada atsirado ir epinė poezija. Pavyzdžiui, labai populiarus poetas Jacintas Verdagueris parašė poemą „Canigó“. Kanigu – tai kalnas šiaurinėje Katalonijoje (kitaip sakant, pietinėje Prancūzijoje), tapęs katalonų tapatybės simboliu. Labai graži poema, parašyta talentingo poeto, kartu ir labai krikščioniškas kūrinys, iliustruojantis krikščionybės ir pagonybės kovą (dėl to daug katalonų šiais laikais nesijaučia labai patogiai, nes religija nebėra tokia svarbi mūsų kultūroje). Nepaisant šių niuansų, tai katalonų tapatybės epas.

Jei paklaustum žmonių, kokia knyga atskleidžia kataloniškąjį pasaulį, manau, kad daugelis irgi paminėtų J. Verdaguerio „Canigó“. Taip pat daug kas minėtų Mercè Rodoredos „Moteris tarp balandžių“ („La plaça del Diamant“, iš katalonų kalbos vertė Birutė Ciplijauskaitė, V.: „Charibdė“, 2002).

Panašumai masina – viduramžių istorija didžiuojamės ir mes. Bet gal daugiau panašumų turime iš XX a., kai mūsų šalys patyrė daug priespaudos. Šimtmečio pradžioje buvo draudžiama kalbėti kataloniškai viešose vietose, garsusis architektas Antoni Gaudí dėl to net sėdėjo kalėjime. Lietuva buvo okupuota sovietų, katalonai smarkiai kentėjo per generolo Francisco Franco diktatūrą 1939–1975 metais. Kaip F. Franco laikotarpio trauma šiandien apmąstoma Katalonijoje?

(Dviejų minučių tyla.) Sudėtingas klausimas. Esminė problema – F. Franco nėra miręs. Mirė 1975 m., bet jo idėjos gyvuoja. Iš dalies problema ta, kad nebuvo nubrėžtas aiškus brūkšnys tarp režimo ir demokratijos. F. Franco savo įpėdiniu paskyrė karalių, Ispanija prie demokratijos perėjo taikiu derybų keliu, teisinės reformos buvo vykdomos iš vidaus, pamažu. Tai užtruko keletą metų. 

Viena pagrindinių F. Franco režimo idėjų buvo lingvistinių mažumų asimiliacija ir tautinių mažumų priespauda apskritai. Devintajame dešimtmetyje (tada buvau vaikas) visi gyvenome kupini iliuzijų, manėme, kad viską įmanoma pradėti nuo pradžių: mokyklose mokyti kataloniškai, puoselėti savo kultūrą, turėti Katalonijos autonomiją Ispanijos sudėtyje. Tuo metu ispaniška kultūra nebuvo agresyvi katalonų kultūros atžvilgiu. Žinoma, ispanų kalba ir kultūra šalyje yra vyraujanti, valstybė remiasi ispanų kalbos viršenybe, o ispanų kalba turėtų būti visų piliečių kalba. Ši nuostata visada gyvavo, bet tuo metu nebuvo agresijos prieš kitakalbius – katalonus, baskus, galisus.  

Amžių sandūroje nuotaika pasikeitė. Tam tikra prasme F. Franco sugrįžo. Šiandien visame pasaulyje matome savotišką autoritarizmo iškilimą. Buvo laikas, kai rūpintis mažomis tapatybėmis atrodė vertinga ir reikalinga. Dabar aplinka labai suagresyvėjusi. Šiame naujame pasaulyje, kur dominuoja karinė galia, mes, katalonai, turime labai mažai ką pasakyti. 1950–1970 m. į kariuomenę žiūrėjome kaip į kažką, kas su mumis visai nesusiję. Mes neturime kariuomenės – esame „nekalti“, tyri, taikūs. Tarkim, baskai ilgai priešinosi, kovojo su ginklais, rengė išpuolius, o taikumas ilgai buvo vienas pagrindinių katalonų tapatybės bruožų. Šiandien mes jaučiamės silpni. Manau, tam tikrais istorijos momentais buvome naivūs, apie konfliktus pasaulyje irgi kalbame labai naiviai, nes patys neturime jokios karinės galios. Ir nesame jokioje fronto linijoje.

Truputį nuklydau nuo F. Franco, bet tai paaiškina mūsų šiandienę situaciją. Prognozuoju, kad artimiausiu metu Ispanijoje turėsime kur kas labiau į autoritarizmą linkusią vyriausybę su F. Franco palikimo liekanomis. Šiuo metu valdo socialistų vyriausybė, kuri, žvelgiant katalonišku žvilgsniu, mums niekaip nenaudinga, bet ir netrukdo egzistuoti. Tačiau jaučiu, kad kita vyriausybė Madride gali būti aktyvesnė.

Kaip apibūdintumėte ispanų ir katalonų santykį kultūriniame lygmenyje?

Dauguma katalonų turi Ispanijos pasą, išmokę ispanų kalbą (bent tie, kurie gyvena Ispanijoje). Tad visi susiduriame su ispanakalbe kultūra. Daug apie ją žinome, visi gebame skaityti ispaniškai. 

Žvelgiant iš ispanų perspektyvos, padėtis visai kitokia: retas ispanas kalba kataloniškai, mūsų kultūra tiesiog ignoruojama. Taigi, pirmoji problema – didžiulis disbalansas ir asimetrija. Įsivaizduojame, neva šios dvi kultūros yra lygiavertės. Ispanakalbiai galvoja: „Yra valstybė, yra jos kalba, kuria kalba visi čia gyvenantys. Na, o kažkur pakraščiuose gyvena keistuoliai, kurie kažką daro savo kalbomis. Kam jie save apsunkina? Juk gali rašyti ir bendrauti ispaniškai, viena didžiausių kalbų pasaulyje.“ Kyla įtarimas – kodėl jie taip keistai elgiasi, gal turi piktų kėslų. Ispanakalbiai nelaiko šio santykio lygiaverčiu, jiems atrodo, kad ispanų kultūra yra visų, o baskai, katalonai ir galisai tėra vietinės įdomybės. 

Daugybę metų mums, rašantiems kataloniškai, vis užduodamas klausimas: „Kodėl nerašote ispaniškai, juk būtų gerokai paprasčiau, turėtumėte daugiau skaitytojų ir panašiai?“ Nenoriu atsakyti į šį klausimą.

Kodėl?

Ispanų rašytojui tokio klausimo niekas niekada neužduotų. Kodėl klausia mūsų? Katalonų kalba yra mano šeimos kalba, mano namų kalba, aš joje užaugau. Man natūralu ja kurti, mąstyti, gyventi. Katalonų kalba turi seną literatūros tradiciją, ja kurti nesudėtinga. Jei neturėtume rašytinio paveldo, galbūt rašyčiau kita kalba. Tad viskas savaime aišku, toks klausimas išvis neturėtų būti užduodamas. Jis tiesiog rodo klausiančiojo abejingumą. Sukuriamas pojūtis, kad esame kažkas, kas neturėtų egzistuoti. Jei atsirastų situacija kaip, pavyzdžiui, Šveicarijoje, kur yra keletas skirtingomis kalbomis kalbančių regionų ir kiekviena kalba pripažinta lygiaverte, mes būtume patenkinti.

Katalonų kultūra per paskutinius du šimtmečius buvo labai stipriai orientuota į universalizmą. Mes vertėme pasaulio literatūros klasiką. Folkloras, žinoma, labai svarbus, tačiau savo literatūros nelaikome liaudiška – mūsų kūryba yra pasaulio literatūros gretose. Tai buvo ir yra mūsų siekis. Kai rašome, žinoma, pirmiausia kreipiamės į Katalonijos skaitytojus, bet iš tiesų tiesiog rašome žmonijai. Literatūrą suvokiame kaip visuotinį reiškinį. Tai svarbus aspektas mūsų santykyje su ispaniška kultūra. Labai ilgai – šimtmečiais – ispanų kalba buvo pristatoma kaip universalumo sąlyga. Jei norėjai tapti aktualiu visiems, privalėjai rašyti ispaniškai. Tad pastaruosius du šimtus metų mes dėjome labai daug pastangų, kad galėtume būti universalūs rašydami kataloniškai, kad katalonų kalba irgi būtų universalumo dalis, kad savo kalba galėtume kalbėti apie bendras žmonių vertybes, apie tai, kas svarbu visiems. Taip susikuria išsaugojimo situacija – nerašysiu ispaniškai, nes taip skurdinsiu savo kultūrą ir patį save, padėsiu nykti katalonų kalbai, uždarysiu Kataloniją nuo pasaulio. O mes kaip tik norime būti atviri, būti pasaulio dalis.

Koks vertimų vaidmuo plėtojant katalonų kalbą? Verčiate klasiką, o kaip su šiuolaikine literatūra?

Šiandien kataloniškai galima skaityti daugybę didžiųjų kalbų – anglų, prancūzų, vokiečių – vertimų, taip pat daugybę klasikinių lotynų ir graikų kūrinių. XX a. pradžioje buvo daug svarstoma apie vertimų svarbą. Pagrindinis argumentas – turime integruoti pasaulį į savo literatūrą, kad galėtume priklausyti pasauliui ir vieną dieną patys būti išversti pasauliui. Vyko tam tikras mokymosi procesas. Pavyzdžiui, 1922 m. pradėta graikų ir lotynų kūrinių leidyba; šiandien ši serija turi daugiau nei 400 išverstų kūrinių. Mažai kalbai tai įspūdinga! Sakyčiau, kad šiandien vertėjai ir verstinė literatūra pateikia geriausius lingvistinius modelius literatūrinei katalonų kalbai. Vertėjai yra geriausi literatūros stilistai, jie stipriai išplečia kalbos galimybes, daro kalbą gilesnę, lankstesnę, gražesnę. Versti knygas į katalonų kalbą ilgai buvo draudžiama F. Franco diktatūros metais. Valdžia žinojo, kaip mūsų kalbai svarbu turėti vertimų. Juk skaitydamas Williamą Shakespeare’ą savo kalba supranti jos galimybes.

Esate išleidęs knygą apie pyktį. Koks šios emocijos vaidmuo Katalonijoje?

Pyktis Katalonijoje vyravo maždaug 2018–2019 m., po nesėkmingo 2017 m. nepriklausomybės referendumo. Siekiantieji nepriklausomybės veikė vedami didelio entuziazmo, tam tikro naivumo – esą viskas klostysis nesudėtingai. Tačiau po nesėkmingo referendumo ir vėliau kilusios politinės suirutės pyktis tapo labai svarus. Nauja karta nusprendė išreikšti jį, sakyčiau, netikėtais būdais. Turiu galvoje, kad demonstracijas Barselonoje užvaldė įniršis, kuris išsiliejo smurtu, susidūrimais su policija. Vyresni žmonės žiūrėjo į siautėjančius demonstrantus ir sakė: „Jie ne katalonai. Mes juk taikūs, o jei jie pikti ir taip elgiasi, – jie ne katalonai.“ Pyktis suteikia daug jėgos, kuri gali būti pavojinga, nevaldoma, destruktyvi, bet kartu tai dovana, tam tikrose sudėtingose situacijose suteikianti stiprybės. Šitai ir matėme tomis dienomis. Paskui atėjo pandemija ir gatvės staigiai nurimo.

Visgi šiandien mūsų visuomenėje yra daugiau liūdesio ir melancholijos nei pykčio. Manau, kad pyktis būtų geriau nei liūdesys. Pyktis bent veda prie veiksmo.

Liūdesys kartais susijęs su tyla. Ar yra temų, apie kurias Katalonijoje nekalbama?

Mūsų visuomenė labai įvairi. Gatvėse girdi ir katalonus, ir ispanus, Barselonoje daugėja arabų kalbos, daug įvairių Europos šalių ekspatriantų. Daugybėje situacijų stengiamės išlikti mandagūs ir vengiame įvairovės temos. Pavyzdžiui, turiu bičiulių, kurie su manimi kalba ispaniškai, o aš jiems atsakau kataloniškai. Priežasčių niekada neaptariame. Manau, jie svarsto, ką aš galvoju apie juos, kai jie su manimi kalba ispaniškai. Mūsų kultūrinės galios santykio klausimas tvyro ore, tačiau tos temos neliečiame. Abi pusės apsimeta, kad neturi jokios galios. „Kalbu ispaniškai, nes tai mano šeimos kalba, tai niekaip nesusiję su politika.“ „Pats kalbu kataloniškai, bet niekad neliepčiau kam nors nekalbėti ispaniškai.“ Tokiose situacijose daug ko nepasakome. Pavyzdžiui, niekada nepasakyčiau bičiuliui į akis: „Na, galėtum išmokti kataloniškai, gyveni čia 20, 30 ar 40 metų. Kalba ne tokia sunki. Aš juk išmokau ispaniškai. Čia ja nekalbu, bet nuvykęs į Madridą, žinoma, šneku ispaniškai, jokių bėdų“. Ko gero, tai įpliekstų konfliktą.

Kalbėdamas su jumis tam tikru požiūriu jaučiuosi laisviau nei namuose. Jūs esate lietuviai – mažos kalbos atstovai, – ir tai keičia padėtį. Kai bendrauju su prancūzais ar britais, žinau, kad turiu būti labai atsargus kalbėdamas apie katalonišką tapatybę, istoriją ir nepriklausomybės siekį. Nacionalizmas yra bjaurus žodis, todėl žinau, kad jiems greitai gali kilti blogų asociacijų... Visada stengiuosi sakyti tiesą, o tiesa ta, kad katalonai – tauta be valstybės. Ši situacija man atrodo neteisinga. Bet hegemoniškų šalių žmonės mąsto kitaip. 

Tai dar viena tema, apie kurią mūsų šalyje nekalbame. Kai katalonai išvyksta į užsienį, beveik visada prisistato esantys iš Barselonos, nes daug žmonių nežino, kas ta Katalonija. Tada pašnekovai sako: „Aaa, ispanai!“ Pasidaro nepatogu. „Hmmm, na, esame iš Barselonos“, – atsakome. Stengiamės išvengti tapatybės konflikto.

Kaip katalonai elgiasi su ispanų kalba kasdieniame gyvenime?

Yra daug asmeninių strategijų. Nemažai katalonų nuolat kaitalioja kalbas. Pavyzdžiui, kataloniškai šneka namie su šeima, ispaniškai – su draugais. Tai įprasta. Kultūriniame gyvenime, bent jau literatūros pasaulyje, tai nėra taip įprasta. Kataloniškai rašantys rašytojai labai sąmoningi kalbos atžvilgiu, mūsų santykis su ispanų kalba nėra žaismingas – nebandome kaitalioti, žaisti. Mes gerbiame ją, bet nebandome jos įtraukti į savo kūrybą (aišku, yra ir išimčių). Bet Katalonijoje yra ir ispaniškai rašančių rašytojų. Jie irgi vartoja tik ispanų kalbą. Kultūroje ribos aiškesnės nei buityje – turi pasirinkti, kurioje kultūrinėje terpėje gyveni. Žinoma, tai labiau galioja dirbantiems su kalba. Pavyzdžiui, vizualiųjų menų atstovams, ypač jaunesnės kartos, pagrindinė kalba yra anglų. Jie nori būti matomi pasaulyje. Anglų kalbą jie vartoja ne kaip literatūrinę išraišką, o kaip bendravimo formą.

Ar yra katalonų kalboje neišverčiamų žodžių?

Visada yra žodžių, kurie turi emocinį krūvį ir jį sudėtinga išversti. Pastaruosius 100 metų vyravo klausimas, kas yra katalonų tapatybė, kokie tai žmonės. Buvo daug teorijų. Iškilo du žodžiai, išreiškiantys katalonų tapatybės dvilypumą. Vienas „sen“, kitas „rauxa“. Tradiciškesni mąstytojai teigia, kad pagrindinė katalonų charakterio savybė yra „sen“ – sveikas protas, realistinis požiūris, dalykų priėmimas tokių, kokie jie yra, jausmų kontrolė, racionalumas. O „rauxa“ reiškia beprotybę, neracionalumą. Ginčijamasi, ar mes labiau „sen“, ar labiau „rauxa“. Pažvelgę į istoriją matysime ilgus „sen“ laikotarpius, vis pertraukiamus trumpų, bet intensyvių „rauxa“ atkarpų. Pavyzdžiui, 1936 m., kai Ispaniją apėmė civilinis karas, geriausias dalykas, ką galėjome sugalvoti, – anarchistinė revoliucija Barselonoje. Mes linkę save matyti kaip taikius žmones, bet mūsų istorija pilna agresijos. Esmė ta, kad, 1939 m. pasibaigus civiliniam karui, smurtas pasitraukė iš mūsų elgesio. Mūsų pralaimėjimas buvo toks ekstremalus, kad daugybė katalonų šeimų nusprendė, jog smurtas yra blogai. Ir tai pakeitė mūsų charakterį. Bet iki 1939 m. Katalonijos istorijoje apstu smurto. Barselona visada buvo politiškai angažuotas miestas, čia visada vyko labai daug mitingų, eisenų ir panašiai, šie dalykai iki tol niekada nebuvo taikūs. Taigi „rauxa“ elementas gana stiprus.

Yra ir daugiau žodžių, kuriuos sunku paaiškinti, nes jie reiškia specifinius mūsų gyvenimo būdo dalykus. Turite atvykti, tada jums parodysiu.

Ką manote apie Katalonijos ateitį?

Kol kas vyrauja itin pesimistinės nuotaikos. Vyksta nemažai demografinių pokyčių, kurie kelia grėsmę mūsų kalbos išlikimui: Katalonijoje apsigyvena vis daugiau ispanų, jų kalba ir kultūra stumia mus į pakraščius. Visgi dar turime savo kultūrą, kalbą, gyvenimo būdą. Esu įsitikinęs, kad įvairovė daro pasaulį turtingesnį, todėl mes, būdami nedidelė tauta, prie to prisidedame. Pasaulis be mūsų būtų liūdnesnė, mažiau įdomi vieta.

Ar katalonai mato panašumų su Baltijos šalimis?

Norėtume būti į jus panašūs! Mes (kai sakau mes, nesu tikras, kokio dydžio tie „mes“) prisimename 1990 m., kai tapote nepriklausomi. Tada nieko apie jus nežinojome, net neįtarėme, kad tokios šalys egzistuoja (na, nebent istorijos vadovėliuose). Bet tada supratome, kad įmanoma tautai be valstybės vieną dieną tiesiog atsirasti žemėlapyje. Tai buvo nuostabu! Turiu pasakyti, kad šiandien, skaitydami naujienas apie Baltijos šalis, apie Ukrainą, regime tam tikrą stiprumą, netgi kietumą, kurio mes visai neturime. Geopolitika mums visai nepalanki. 

Yra du esminiai jūsų ir mūsų skirtumai. Pirmiausia, esate nepriklausomi, turite savo valstybę, o mes ne. Antra, jūsų istorinis kolonizuotojas, engėjas yra atskirtas nuo jūsų geopolitiškai, priklausote skirtingiems geopolitiniams blokams. Tai leidžia jums turėti sąjungininkes – Europos valstybes. Mūsų atveju nėra jokios geopolitinės ribos tarp Ispanijos ir Katalonijos. Priklausome NATO, Europos Sąjungai. Jokia užsienio šalis niekada nepalaikytų Katalonijos priešinimosi Ispanijai, nes abi yra Vakarų bendruomenėje. Nors jūsų istorija kupina skausmo ir priespaudos, šiuo požiūriu jums pasisekė. Tikriausiai patirta prievarta buvo stipresnė, bet gavote progą tapti nepriklausomais. Mūsų situacijoje tai sunkiai įsivaizduojama. Taigi, mes žavimės jumis, nes atsilaikėte prieš engėjus ir tapote savarankiška valstybe.