× Sergio C. Fanjul

Vienas iš žymiausių šiuolaikinių filosofų Byungas-Chulas Hanas tęsia savo kryžiaus žygį prieš išmaniuosius telefonus. Jo manymu, jie tapo skaitmeninio pavergimo įrankiu, sukeliančiu priklausomybę. Išskirtiniame interviu leidiniui „El País“ rašytojas teigia, kad kapitalizmas turi būti sutramdytas ir humanizuotas.

Korėjiečių kilmės Vokietijoje gyvenantis mąstytojas tvirtina, kad materialusis pasaulis, sudarytas iš atomų ir molekulių, daiktų, kuriuos galime paliesti ir užuosti, nyksta informacijos ne-daiktų pasaulyje. Mes ir toliau trokštame šių ne-daiktų, netgi juos perkame ir parduodame. Jie ir toliau daro mums įtaką. Skaitmeninis pasaulis vis labiau susilieja su tuo, ką dar laikome „tikruoju“ pasauliu, o mūsų egzistencija tampa vis labiau neapčiuopiama ir trumpalaikė. Naujausia filosofo knyga „Ne-daiktai. Perversmas šiandienos pasaulyje“ papildo gausą trumpų esė, kuriose vienas skaitomiausių pasaulio mąstytojų (vadinamas filosofijos roko žvaigžde) skrupulingai analizuoja neoliberalaus kapitalizmo keliamą nerimą.

Didžiųjų filosofų mintis derindamas su populiariosios kultūros elementais, B.-Ch. Hanas savo tekstuose nuo to, ką vadina „nuovargio visuomene“, kurioje gyvename išsekę ir prislėgti neišvengiamų egzistencijos reikalavimų, pereina prie siūlomų naujų pramogų formų analizės. Nuo psichopolitikos, sugebančios priversti mus, piliečius, nuolankiai pasiduoti sistemos gundymams, iki erotikos išnykimo, dėl kurio jis kaltina šiuolaikinį narcisizmą ir ekshibicionizmą, vyraujančius socialiniuose tinkluose: dėl susireikšminimo kiti žmonės išnyksta, o pasaulis tampa tik mūsų asmens atspindžiu. Mąstytojas ragina susigrąžinti intymų ryšį su kasdieniu gyvenimu – jis mėgsta sodininkystę, rankdarbius, tylą. Jis maištauja prieš „ritualų nykimą“, dėl kurio žlunga bendruomenė, o mes tampame vietos nerandančiais individais ligotose ir žiauriose visuomenėse.

 

Byungas-Chulas Hanas. „Merve Verlag“ nuotr.

 

Kodėl nutiko taip, kad pasaulyje, apsėstame masinės produkcijos ir vartojimo, daiktų svarba nyksta, o mes judame link ne-daiktų pasaulio?

Be jokios abejonės, vyksta daiktų hiperinfliacija, lemianti sprogstamą jų perteklių. Tačiau tai vienkartiniai daiktai, su kuriais neužmezgame glaudaus ryšio. Šiandien esame apsėsti ne daiktų, o informacijos ir duomenų, t. y. ne-daiktų. Šiandien visi esame infomanai. Atsirado net dataseksualo sąvoka [žmogaus, kuris maniakiškai renka ir dalijasi informacija apie savo asmeninį gyvenimą].

Kodėl pasaulyje, kuriame vyrauja besaikis vartojimas ir prarandami ryšiai, svarbu turėti „mylimus daiktus“ ir kurti ritualus?

Tokie daiktai – tai atramos, palaikančios ramybę gyvenime. Dabar juos dažnai užgožia informacija. Išmanusis telefonas nėra daiktas. Aš jį apibūdinu kaip infomatoną, gaminantį ir apdorojantį informaciją. Informacija yra priešingybė ramybę gyvenimui teikiančiai atramai. Šiuo metu gyvename stimuliuojami netikėtumų, panirę naujienų sūkuryje. Ritualai suteikia gyvenimui stabilumo. Pandemija sugriovė šias laikinas struktūras. Pagalvokime apie nuotolinį darbą. Kai prarandame laiko struktūrą, mus ima kamuoti depresija.

Knygoje teigiate, kad dėl skaitmenizacijos mes tapsime homo ludens, susitelkę į žaidimą, o ne į darbą. Tačiau ar, nykstant darbo vietoms ir augant neužtikrintumui, visi galėsime pasiekti šį statusą?

Kalbėjau apie skaitmeninį nedarbą, kurio nelemia ekonominė padėtis. Skaitmenizacija sukels masinę bedarbystę. Ar žmonės ateityje gaus bazines pajamas ir vien žais kompiuterinius žaidimus? Bauginanti perspektyva. Posakiu „Con panem et circenses“ (duona ir žaidimai) Juvenalis apibūdina Romos visuomenę, kurioje neįmanomas politinis judėjimas. Žmones džiugina nemokamas maistas ir įspūdingi žaidimai. Visiškas viešpatavimas yra tada, kai žmonėms užtenka tik žaidimų. Tokią ateitį atskleidžia neseniai pasirodęs „Netflix“ hiperbolizuotas serialas „Kalmaro žaidimas“ („The Squid Game“), kuriame visi tiesiog žaidžia.

Kokiu būdu?

Seriale įsiskolinę veikėjai žaidžia mirtinai pavojingą žaidimą, žadantį didžiulį laimėjimą. „Kalmaro žaidimas“ atspindi pagrindinio kapitalizmo aspekto kraštutinumą. Jau Walteris Benjaminas teigė, kad kapitalizmas yra pirmasis kulto atvejis, kuris ne atperka, bet verčia mus įsiskolinti. Skaitmenizacijos pradžioje žmonės svajojo, kad darbą pakeis žaidimas, tačiau iš tikrųjų skait­meninis kapitalizmas negailestingai išnaudoja žmogaus potraukį žaisti. Prisiminkime socialinius tinklus, į kuriuos sąmoningai įtraukiami žaidybiniai elementai, kad vartotojams sukeltų priklausomybę.

Iš tiesų išmanieji telefonai mus žadėjo išlaisvinti, bet... iš tikrųjų jie mus įkalino?

Telefonas šiandien tapo skaitmenine darbo vieta arba skaitmenine klausykla. Kiekvienas prietaisas ir kiekviena dominavimo technika kuria totemus, pasitelkiamus tam, kad pavergtų. Taip įtvirtinamas dominavimas. Išmanusis telefonas yra skaitmeninio dominavimo kulto objektas. Pavergimo prietaisas veikia kaip rožinis ir jo karoliukai – mobilųjį nuolat turime po ranka. Patinka yra skaitmeninis „amen“. Mes nuolat einame išpažinties. Apsinuoginame savo noru. Bet neprašome atleidimo, mes prašome dėmesio.

Kai kurie baiminasi, kad daiktų internetas gali reikšti, jog daiktai vieną dieną sukils prieš žmones.

Ne visai. Smart home su tarpusavyje susietais objektais yra skaitmeninis kalėjimas. Smart bed su jutikliais tęsia stebėjimą net mums miegant. Kasdienybėje mus vis dažniau slapta stebi, tarsi tai būtų mums skirtas patogumas. Skaitmeniniai daiktai pasirodo esą veiksmingi informatoriai, mus nuolat stebintys ir kontroliuojantys.

Rašote, kad darbas vis labiau panašėja į žaidimą, o socia­liniai tinklai, paradoksalu, leidžia jaustis laisvesniems. Kapitalizmas mus gundo. Ar sistemai pavyko įsiskverbti į mūsų vidų ir užvaldyti taip, kad mums būtų malonu?

Pasipriešinimą išprovokuoja tik represinis režimas. Neoliberalizmas neatima laisvės, tik ją išnaudoja, todėl nesulaukia jokio pasipriešinimo. Jis yra ne represyvus, o gundantis. Dominavimas tampa absoliutus tada, kai jis prisistato kaip laisvė.

Kodėl, nepaisant didėjančio nesaugumo ir nelygybės, egzistencinių grėsmių ir pan., Vakarų šalyse kasdienis pasaulis atrodo toks gražus, hiperdizainiškas ir optimistinis? Kodėl jis nepanašus į distopinį kiberpankišką filmą?

George’o Orwello romanas „1984“ neseniai tapo pasauliniu bestseleriu. Žmonės nujaučia, kad skaitmeninėje komforto zonoje kažkas negerai. Tačiau mūsų visuomenė labiau primena Aldouso Huxley „Puikų naują pasaulį“. Romane „1984“ žmones valdo grėsmės baimė. O „Puikiame naujame pasaulyje“ jie valdomi pasitelkiant malonumus. Valstybė platina narkotikus, vadinamus „soma“, kad visi jaustųsi laimingi. Tokia yra mūsų ateitis.

Teigiate, kad dirbtinis intelektas ar big data nėra tokie stulbinantys pažinimo būdai, kaip juos pristato, o veikiau „rudimentai“. Kodėl?

Big data tėra labai primityvi žinių forma – koreliacija: jei įvyksta A, tai įvyksta ir B. Nėra jokio supratimo. Dirbtinis intelektas nemąsto. Dirbtinis intelektas nesuka galvos.

Blaise’as Pascalis teigė, kad žmonijos problemos kyla iš nesugebėjimo ramiai nustygti vietoje. Gyvename siekdami produktyvumo net tuo metu, kurį vadiname „laisvalaikiu“. Jūs tai tiksliai įvardijote kaip nuovargio visuomenę. Ar turėtume išsikelti politinį tikslą susigrąžinti savo laiką?

Šiandien žmogaus egzistencija visiškai įtraukiama į veiklą. Ji absoliučiai išnaudojama. Neveiklumas kapitalistinio viešpatavimo sistemoje pasireiškia kaip išorės įtraukimas. Tai vadinama laisvalaikiu. Kadangi jis padeda atsigauti po darbo, lieka su juo susijęs. Kaip darbo išvestinė, jis yra funkcinis gamybos elementas. Mums reikia neveiklumo politikos. Tai galėtų pasitarnauti išlaisvinant laiką nuo gamybos įsipareigojimų ir įgalinant tikrąjį laisvalaikį.

Kaip suderinti visuomenę, besistengiančią mus suvienodinti, su augančiu žmonių troškimu būti kitokiems, savotiškai unikaliems?

Šiandien visi nori būti autentiški, išsiskirti. Nuolat lyginame save su kitais. Būtent šis lyginimas mus suvienodina. Kitaip tariant, pareiga būti autentiškam veda į vienodumo pragarą.

Ar mums reikia daugiau tylos, daugiau noro įsiklausyti?

Mums reikia, kad informacija būtų nutildyta. Kitaip mūsų smegenys sprogs. Šiandien pasaulį suvokiame per informaciją. Taip prarandame buvimo dabartyje patirtį. Mes vis labiau atitrūkstame nuo pasaulio. Prarandame pasaulį. Pasaulis yra daugiau nei informacija. Ekranas prastai atspindi pasaulį. Sukamės ratu aplink save. Išmanusis telefonas svariai prisideda prie klaidingo pasaulio suvokimo. Pagrindinis depresijos simptomas yra pasaulio nebuvimas.

Depresija yra viena iš didžiausią nerimą keliančių sveikatos bėdų, su kuriomis susiduriame šiandien. Kaip veikia šis pasaulio nebuvimas?

Sirgdami depresija prarandame ryšį su pasauliu, su kitais. Pasineriame į išsklaidytą ego. Manau, kad skaitmenizacija ir išmanusis telefonas mums sukelia depresiją. Kai kurie odontologai pasakoja, kad jų pacien­tai pajutę skausmą įsikniaubia į telefonus. Kodėl jie taip elgiasi? Mobilusis leidžia save suvokti. Jis padeda įsitikinti, kad esu gyvas, kad egzistuoju. Štai kodėl tokiose situacijose kaip dantų gydymas laikomės įsikibę į savo mobiliuosius telefonus. Prisimenu, kaip vaikystėje laikiau mamą už rankos odontologo kabinete. Šiandien motina vaikui pasiūlys ne ranką, o mobilųjį. Palaikymas ateina ne iš kitų, o iš savęs paties. Dėl to mes sergame. Turime susigrąžinti santykį su kitu.

Pasak filosofo Fredrico Jamesono, lengviau įsivaizduoti pasaulio, o ne kapitalizmo pabaigą. Ar galite įsivaizduoti kokią nors postkapitalizmo formą dabar, kai jis, regis, žlunga?

Kapitalizmas iš tiesų reaguoja į žmogų instinktų lygmeniu. Tačiau žmogus yra ne tik instinktyvi būtybė. Turime sutramdyti, civilizuoti ir humanizuoti kapitalizmą. Tai įmanoma. Socialinė rinkos ekonomika yra įrodymas. Tačiau mūsų ekonomika žengia į naują – tvarumo – erą.

Apsigynėte daktaro disertaciją apie Martiną Heideggerį, kuris tyrinėjo pačias abstrakčiausias mąstymo formas ir kurio tekstai neprofesionalui yra labai neaiškūs. Vis dėlto sugebate abstraktų mąstymą pritaikyti dalykams, kuriuos gali patirti kiekvienas. Ar filosofija turėtų labiau rūpintis pasauliu, kuriame gyvename?

Michelis Foucault apibrėžia filosofiją kaip radikalios žurnalistikos rūšį, o pats save laiko žurnalistu. Filosofai turėtų daugiau dėmesio skirti šiandienai, aktualijoms. Šiuo požiūriu aš seku M. Foucault pavyzdžiu. Stengiuosi mintimis interpretuoti šiandieną. Būtent šios mintys mus išlaisvina.

 

„El País“, 2021 m. spalio 21 d.

Iš ispanų kalbos vertė Simonas Bernotas