Rugsėjo 25 d. žurnalo „Literatūra ir menas“ Nr. 16 (3710) numeris išėjo su trimis skirtingais viršeliais (kiekvieno tiražas – 470 egz., bendras – 1410 egz.). Visi jie – Donatos Buivydės koliažai, sugulę iš Nacionalinėje dailės galerijoje iki spalio 11 d. veiksiančios parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ įvairių autorių darbų. Pretenzinga? Nemanau. Gal net atsiras tokių, kurie šį sprendimą pavadins pigiu rinkodaros triuku. Neabejoju. Ne viskas yra rinkodara ir išskaičiavimas, net ir artėjant rinkimams į Seimą ar Kalėdoms, kurios greitai turbūt prasidės dar rimtai neįrudenėjus. Beje, ir 2018 m. išleistas protestinis, tuščiasis „Literatūra ir menas“ kai kurių buvo įvardytas kaip reklaminė akcija. Tiek to.

Minėta paroda, atidaryta Prancūzijoje, Orsay muziejuje, 2018 m. Baltijos valstybių 100-mečių proga ir toliau keliaujanti per visas 3 seseriškas šalis dėl objektyvių ir dėl subjektyvių priežasčių, deja, sulaukė (-ia) pernelyg menko lankytojų dėmesio, susidomėjimo. O verta. Ir ne tik dėl gero meno. Ar tik nepasiduodame UŽMARŠTIES sindromui, ATMINTIES erozijai, apie kuriuos šiame numeryje kalbame itin daug? Pernai minėtas ir Baltijos kelio 30-metis, o šiemet 31-asis – jau su atšaka Minsko link. Turėjo tai kada nors įvykti. Galbūt todėl vis dar įmanomas ir Baltijos šalių vadinamasis burbulas? Nors jis ir subliūkšta, bet, regis, tik tam, kad vėl prisipildytų to paties, tikiuosi, gaivaus oro. Beje, karantinuotis trise (iš visų istorijos mums mestų iššūkių tai puikiai žinome ir pamokas, regis, pramokome) visada smagiau ir drąsiau. Netolimoje ateityje prie tokio burbulo galbūt galės prisijungti ir Baltarusija? Kas žino.

Kai 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje žemaičių kariuomenė nugalėjo Kalavijuočių ordino kariauną, tikrai niekas negalvojo apie simbolizmą ar viso to įvykio simboliką, baltų vienybės dienas, juolab Baltijos kelius... Estai? Leisiu sau kiek pajuokauti, estai irgi šiek tiek baltai... Viskas prasideda nuo paprasto veiksmo. Paprasčiausio. Nuo kurio paskui galėtum atsispirti. „Laukinės sielos“ yra tik akstinas nepasiduoti užmarščiai, atsiminti, kas esame ir dėl ko, išlikti – bent tiek, kiek tas Biržų rajone rastas ir dabar Nacionaliniame muziejuje eksponuojamas 13 000 metų senumo Lyngby tipo kirvis iš šiaurinio elnio rago.

Beje, liepos 19-ąją, likus kelioms dienoms iki parodos atidarymo NDG, mirė M. K. Čiurlionio muziejaus vadovas Osvaldas Daugelis, padaręs be proto daug, ir tai buvo paskutinis projektas, prie kurio jis dirbo ir be kurio japonai, kinai nebūtų stovėję eilėse į M. K. Čiurlionio darbų parodas. (Gytis Norvilas)

/ / /

Viršelių dizaino taisyklės pastaraisiais metais kardinaliai pasikeitė. Ir taip drastiškai, kad, rodos, seniai nebėra jokių taisyklių. Kadaise viršeliui reikėjo trijų apibrėžtų elementų, kad būtų galima sėkmingai pasiekti spaudos kioską: įsimintino logotipo, ryškios žurnalo temos, kuri anonsuojama ant viršelio, ir, svarbiausia, tiesioginio akių kontakto. Šiandien vis didesnė skaitytojų dalis nusprendžia prenumeruoti leidinius internetu, visas senasis spaudos ir jos išvaizdos suvokimas tarsi lūžo, pakito. Ko reikia, kad vis daugiau žmonių pradėtų skaityti žurnalus? Galbūt skaitytoją žurnalo link galėtų patraukti išskirtinis viršelis? Jei atvirai – abejoju. O jei multiviršelis?

Multiviršelis gimė JAV, komiksų knygų terpėje, tačiau itin greitai persikvalifikavo į kiek solidesnę poziciją ir įsitvirtino politiniuose, meniniuose, sociologiniuose žurnaluose. Tokios vaizdo naudojimo strategijos turi labai aiškius tikslus, iš kurių svarbiausias – atkreipti dėmesį. Tai gali būti politinė tema, sukaktis, o gal – meno kūrinys (vis dar gaila, kad niekas nepadarė 4 dalių viršelio su skulptūromis, stovėjusiomis Vilniuje, ant Žaliojo tilto). Minint kelis įdomiausius variantus, būtina išskirti 2012 m. žurnalą „Times“ (balandžio–gegužės mėn.), išleidusį 12-os multiviršelių numerį, kuriuose atsidūrė įtakingiausi pasaulio asmenys. Vienas įdomesnių multiviršelių priklauso ir Nyderlandų žurnalui „Fantastic Man“. Šis vyrų gyvenimo būdo leidinys (eina nuo 2005 m.) 2018 m. pavasario–vasaros numerį išleido su 9 skirtingais viršeliais, vaizduojančiais įvairaus amžiaus, rasės, socialinės padėties vyrus. Tai intelektualus multiviršelio pritaikymas išnaudojant paties žurnalo pavadinimą. Jokiu būdu negalima pamiršti italų „Vogue“. Jis viršelių srityje nepraranda savo pionieriškų pozicijų, o šių metų rugsėjo leidinys pasirodė su 100 skirtingų multiviršelių, kurių tema – viltis. Taip, italai pakrypo į įspūdingumo trajektoriją ir kiekvienam viršeliui turi po atskirą istoriją, tačiau šiuo atveju svarbiausia, kad visas numeris susijęs su COVID-19 istorijomis, o viršeliams pasirinktos fotografijos – be menkiausio redagavimo. Minėtinas ir 125-ąsias metines šventęs amerikiečių „Vogue“, kurio multiviršelis – dailininkui Johnui Currinui užsakyti ir nutapyti keturi darbai. Tarp naudojusių šią komunikacijos formą ir „The New York Times Magazine“, „The Studio“, „The Rolling Stones“, „The New Yorker“, „Arts & Architecture“, „Art Market“, „Beaux Art“, „Apollo“ ir t. t.

Lietuvoje multiviršelis ne itin populiari, o gal dar neatrasta komunikacijos su auditorija forma. Multiviršelis tikrai nėra tik grožio siekis ar bandymas pasipuikuoti. Tai noras, šauksmas atkreipti dėmesį ir sutelkti jį į rodomą objektą, po kuriuo slepiasi ne tik tema ir vaizdas, bet ir turinys bei jo autoriai.

Aistė Marija Grajauskaitė

Naujausias žurnalo „Literatūra ir menas“ numeris – trimis skirtingais viršeliais ČIA