Poilsio namuose du žmonės gulėjo pataluose ir kalbėjosi. Buvo tylos valanda, todėl šnekėjo pusbalsiu.

– Kaip malonu, – pasakė vienas iš jų, užsitempdamas paklodę ant plaukuotos krūtinės, – pasikalbėti su inteligentišku žmogumi. Tarkim, pavyzdžiui, kad ir mūsų mokslas. Jis žengia milžiniškais žingsniais. Įvairūs atradimai, išradimai, patobulinimai. Visko net nesuseksi.

– Taip, – tarė antrasis, – mokslui dabar skiriama daug dėmesio. Štai aš pernai vasaros pabaigoje ilsėjausi CEKUBU* sanatorijoje, ir, žinote, man ten nepaprastai patiko. Atsikeli ryte, ir iš karto tau pirmi pusryčiai: du minkšti kiaušiniai, ikrai, drūtas kumpio griežinys, būtinai kas nors karšto, na ir kava... Vienu žodžiu, labai labai.

– Atsiverti laikraštį, – susižavėjęs pridūrė pirmasis, – širdis džiaugiasi. Tai aukso Volgoje randa, tai naftos aptinka. Koks nors senukas akademikas vos ne aštuoniasdešimties metų, o lekia kažkur į stepes ir ten kažką rausia.

– Taip, taip, jūs teisus, milžiniški pasiekimai. Tame CEKUBU priaugau aštuonis kilogramus. Nuostabi sanatorija. Ideali švara, puikus personalas, pietūs lygiai antrą. Laikas truputį nepatogus, užtat kokie pietūs! Šaltibarščiukai, du antrieji, ledai. Aš ten pus­antro mėnesio praleidau. Ne, mokslas –­ paveiku.

– O menas? – įsijautęs prabilo pirmasis. – Kokie grandioziniai sumanymai! Vien Maskvoje kas daroma! Tiesiami nauji prospektai, kyla didingi pastatai. Ir jeigu kas nors anksčiau abejojo mūsų architektais, tai dabar be užuolankų galima sakyti, kad jie išmano savo amatą, neatsilieka nuo epochos reikalavimų.

– Visiškai teisingai. Aš visada taip sakiau. Kaip tik po mokslininkų nuvažiavau sublogti į mineralinių vandenų kurortą, būtent į architektų poilsio namus. Mažiukas toks namelis, bet puikiai sutvarkyta. Atsikeli ryte, ir patiekia tau labai lengvus, bet nepaprastai skanius pusryčius. Paskui eini prie šaltinio, vaikštinėji. Žinote, mano žmona – gana reikli moteris, bet ir jai patiko. Ko norėti? Įdomūs žmonės, pirmarūšis maitinimas, dušai, masažai, vakarais – simfoninis orkestras. Jūs teisus, architektų pasiekimai dideli.

– Arba, tarkim, literatūra, – tęsė pirmas atostogautojas, – tarkim, Leningrado rašytojai. Kokia įstabi ir įdomi beletristika. Pavyzdžiui, Fedino „Europos pagrobimas“. Jums patiko? Nuostabu, tiesa?

– Kas ten pas Leningrado rašytojus nuostabaus? Gyvenau jų poilsio namuose Kryme gal birželį, o gal liepą. Pabėgau po dviejų savaičių. Pusryčiams nesaldinta arbata su kažkokiomis atseit bandelėmis, beje, ir pietūs labai panašūs. Ne, Leningrado rašytojai man nepatinka. O Maskvos – šie geresni. Pamaskvėje jie turi kūrybos namus. Idealios sąlygos. Kiekvienam skiriama atskira celė kūrybai. Man taip patiko, kad ten pragyvenau du mėnesius, pailsėjau po leningradiečių. O žmona iki šiol ten gyvena. Atsikeli ryte, vienas malonumas. Pušys, saulė, vaikštai po mišką, grybauji, na, grįžti pusryčiauti, žinoma, alkanas kaip vilkas. O dar trinkteli savo asmeninėje kūrybinėje celėje stikliuką degtinės, kai niekas nemato, ir įniršti dar labiau. Keturis su puse kilogramo priaugau. Ne, ką čia besakyti! Visai nebloga mūsų literatūra. O tapyba tai tikrai atsilieka.

– Kodėl atsilieka? – sukruto pirmasis. – O paroda „15 metų Spaliui“? Aš ten maloniai praleidau kelias valandas.

– Taigi kad tik kelias valandas. Daugiau iškęsti neįmanoma. Jūs man atleiskite, bet ten kažkokie nakvynės namai. Sugrūdo į kiekvieną palatą po šešis žmones, maistas netikęs, kaloringumas, akivaizdu, nepakankamas. Mes su žmona tą pačią dieną išvažiavom. Ir kur, kaip jums atrodo? Į valstiečių sanatoriją. Taip, taip, pas valstiečius, pas kolūkiečius. Prisipažinsiu, abu su žmona važiavome virpančiomis širdimis. Na, maniau, nuvažiuosim, o ten kokie nors autai džiūsta, jauja renčiama. Bet tai, ką mes išvydome, buvo velniai žino kaip gerai. Jūs sakote – poslinkiai. Žinoma, poslinkiai! Kolosalūs! Atsikeli ryte: kimštinis pyragas, farširuoti kiaušiniai, nuostabi šaltiena, kakava. Ir kur? Paprasčiausioje kolūkio sanatorijoje. Mes ten tris mėnesius gyvenome, vargo nematėme. Išeini į pliažą, o ten jau guli kokia nors premijuota melžėja Apologėja. Štai jums ir žemės ūkis. Štai jums ir jauja.

Pirmas poilsiautojas neramiai sujudo po savo paklode ir vėl pamėgino pokalbį nukreipti intelektualia linkme.

– Tai ne tik žemės ūkis, – pasakė jis. –­ Negi pramonėje nematome milžiniškų permainų į gerąją pusę? Pavyzdžiui, Magnitka, Bobrikai, Dnieprohesas.

– Dnieproheso namuose nebuvau, taigi nedrįsiu vertinti. O dėl magnitogorskiečių, tai jiems visai neblogai sekasi. Patyrusi sesuo šeimininkė, kalnų saulė, kokios Berlyne nerasite. Atsikeli ryte –­ tradiciniai kiaušiniai, padorus pumpuras sviesto ir karšti žlėgtainiai. Pasikrauni ryte ir jau visai dienai gauni žvalumo užtaisą. Aš ten buvau visai neseniai. Gaila, kad tik mėnesį ten praleidome. Nepratęsė mums poilsio. Vyriausiasis gydytojas, pasirodo, šun­snukokas.

– Šunsnukokas? – išsigandęs paklausė pirmasis.

– Su visais šunsnukizmo požymiais, –­ žvaliai atsakė antrasis.

Gavęs tokį išsamų atsakymą, pirmasis atostogautojas truputį patylėjo.

– O muzika jums patinka? – paklausė jis liūdnu balsu. – Sutikite, mūsų kompozitoriai...

– Pala pala! – nutraukė antrasis. – Kompozitoriai? Kai ką prisimenu. Kurgi mes buvome? Abastumanyje? Ne, ne Abastumanyje. Rodos, Mischore. Va, atmintis prakeikta nustojo veikus. Aha! Chostoje. Dabar jau atsiminiau. Niekis tie jūsų kompozitoriai! Kapeikos neverti. Baisu pagalvoti, mes su žmona gyvenome pas kompozitorius, maitintis eidavome pas politinius katorgininkus. Net juokinga. O kodėl? Nes pas kompozitorius maistas šlykštus. Atsikeli ryte, ir iš karto tau į snukį grūda dešrą ir kažkokius pomidorus. Net neminėkite kompozitorių. Nenoriu apie juos girdėti. Bet senieji katorgininkai – tai jau kita muzika. Ateini pas juos ryte pavargęs ir įširdęs po tų jūsų kompozitorių, o ten jau viskas paruošta. Prie stalo sėdi švaručiai senukai, visi su servetėlėm po smakru, stalas apkrautas įvairiu maistu, nėra jokių porcijų, imk ką nori, suprantate, griebk ką nori. Sūniškas personalo elgesys. Priaugau ten dvylika kilų. Ir tai pavyko padaryti su sekinančiom nakvynėm pas kompozitorius! Palatose uodai, gyvatės, šimtakojai, vos ne erniai. Fu, pasibjaurėtina! Jei ne poilsis garlaivyje, su žmona būtume prapuolę.

– Kaip garlaivyje? – nustebo žmogus gauruota krūtine.

– Labai paprastai. Iš Batumio į Odesą, iš Odesos į Batumį. Tenai ir atgal –­­ penkios dienos. Aš šešis ratus susukau, trisdešimt dienų praleidau garlaivyje. Nuostabus kombinuotas poilsis. Mūsų vandens transportas, kad ir kas šnekama, aukšto lygio. Pasakiška kajutė, nuosava vonia, atsikeli ryte ir veiki atsižvelgdamas į orą. Jeigu supa, iš karto pradedi nuo konjako. O jei nesupa, sėdi prie didelės jūreiviškos kiaušinienės iš aštuonių kiaušinių su rūkytu kumpiu. Nuo jūrinio oro sukyla beprotiškas apetitas. Tai labai naudinga sveikatai. Vis dėlto truputį padauginau, teko važiuoti į Jesentukus pas artistus, numesti tris keturis kilus. Jei būsite Jesentukuose, būtinai apsistokite artistų poilsio namuose, ten šeštame korpuse gerutėlė auklė. Prašykitės iš karto į šeštą korpusą.

Pirmasis poilsiautojas jau nieko nesakė ir nieko neklausė. O antrasis įsijautęs tęsė:

– Linksmi žmonės – tie artistai. Mūsų teatras tikrai geriausias pasaulyje. Atsikeli ryte – anekdotai, istorijos, scenos. Visiškai nestokojantys sąmojo žmonės, prisikvatosi. Paskui eini pietauti. Duoda vištienos, žąsienos, kalakutienos, ko nori. Aš pats ne artistas, bet irgi su jais įvairias scenas vaidinau. Tik su jais biliardo iš pinigų neloškite. Artistai puikiai žaidžia piramidę. Savo kamuolį jie visada laiko prie trumpojo borto kaip virvele pririštą. Bet niekada nevažiuokite į Jesentukus žiemą. Nuobodu ir oras šuniškas. Žiemą reikia važiuoti į Kareliją. Ten šalia Petrozavodsko tokia sanatorija, tiesiog pasiutiška. Atsikeli ryte – slidės, konjakas, šalta veršiena su garstyčiom. Pasakysiu atvirai, pakraščių gamybiniai pajėgumai auga su kiekviena diena. Atsikeli ryte... nors, rodos, aš jums jau sakiau, ką ten duoda pusryčių. O geriausia – važiuokite į tarybinį ūkį. Štai baigsiu poilsio kursą čia ir tuoj pat su savo šeima važiuosiu į kiaulininkystės tarybinį ūkį ilsėtis. Tenykštis direktorius – mano bičiulis. Atsikeli kiaulininkystės ūkyje ryte, ir iš karto tau ką tik pamelžto pieno iš po karvės, kiaušinukų iš po vištos, kumpiuko. Šalia vaikai, žmona, senelė. Vargina, žinoma, toks, taip sakant, amžinas trankymasis. Bet, kita vertus, protiškai praturtėji, pradedi matyti horizontus. Ar netiesa?

Pasirodė budinti seselė ir, padavusi pašnekovams termometrus, išėjo.

Nepaprastai patyręs žmogus pasišlykštėjęs įsikišo termometrą į pažastį ir, suraukęs kaktą, paklausė:

– Sakykit, mielasis... Aš, žinoma, žinau, bet kažkaip aptemo protas... Kam priklauso šie poilsio namai?

– Šie?

– Na taip. Šie, kuriuose mes dabar esame.

– Čia ryšių darbuotojų poilsio namai.

– Ak, taip, visiškai teisingai! Ryšių darbuotojų! O aš pamiršau. Neblogi namai. Juk kokie, rodos, niekai

– tie ryšiai, bet štai tvarkosi. Na, ramaus jums miego. Reikia kaupti jėgas. Juk šiandien dar laukia pietūs, o penktą valandą – arbata, o septintą – vakarienė! Vis dėlto sunkus gyvenimas.

1934

* CEKUBU – Centrinė mokslininkų buities gerinimo komisija (Центральная комиссия по улучшению быта учёных).

 

Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas