Jurij Dobriakov. Gamtos metanaratyvai

Kai visuomenė pastato didžiąją dalį kasdieniam gyvenimui ir išlikimui būtinos infrastruktūros, ateina laikas statiniams, kuriuos galima vadinti prabangos architektūra. Griežtai tariant, jie nėra būtini, tačiau didina visuomenės savivertę ir gerina emocinį klimatą. Tai laisvalaikiui ir poilsiui skirti objektai tiek mieste, tiek gamtoje – žaidimų aikštelės, parkų ir skverų įrengimai, lauko treniruokliai, stovyklavietės su lauko baldais, mediniai pažintiniai takai miškuose ir pelkėse, medžių lajų takai ir apžvalgos bokštai. Vis dėlto įdomiau mąstyti apie tokius objektus gamtoje, nes (ypač Lietuvoje) jie glaudžiai susiję ne tik su fiziniu patogumu, bet ir su romantinėmis idėjomis, nacionaline savivoka, kraštovaizdžio estetika. Tačiau dažniausiai jų ideologinės funkcijos ir psichologinis poveikis nesulaukia detalesnės analizės – galbūt dėl apgaulingo elementarumo ir vizualinės mimik­rijos (ištirpimo peizaže). Šie objektai nėra tai, kas pirmiausia iškyla mintyse pagalvojus apie architektūrą, vis dėlto tai kritinio mąstymo reikalaujančios ir erdvės suvokimą stipriai veikiančios architektūrinės sistemos.

Toks kritinis budrumas dėl mažosios architektūros formų nereiškia, kad jos įkūnija kokias nors piktas, manipuliatyvias intencijas. Priešingai, šis kraštovaizdžio įrėminimas dažniausiai labai malonus akiai ir kelia džiaugsmą, nevalingą pasididžiavimą mūsų gebėjimu gražiai tvarkyti ir prižiūrėti gamtą. Visada smagu įkopti į dailiai sukonstruotą, medinių pilių architektūrą imituojantį ethno-tech estetikos apžvalgos bokštą ir pamatyti kvapą gniaužiančią ikonišką lietuviškų laukų, miškų ir upių vingių panoramą. Tačiau nulipus savaime kyla klausimų: kokie mechanizmai čia veikia? kodėl mums reikia pakilimo virš žemės ir visa aprėpiančio žvilgsnio iš viršaus? kaip tai formuoja mūsų santykį su kraštovaizdžiu, gamta ir sava žeme?

Apžvalgos bokštas, Lietuvoje per pastarąjį dešimt­metį labai išpopuliarėjęs kraštovaizdžio architektūros žanras, turbūt akivaizdžiausiai atskleidžia šiuos mechanizmus. Čia visi dėmenys į refleksiją linkusiam naudotojui turėtų būti matomi kaip ant delno: pririštumo prie žemės paviršiaus įveikimas, be papildomų techninių priemonių neįmanomas kraštovaizdžio regėjimas, praktiškai įgyvendinta beveik dieviška perspektyva. Tai archetipinis žvilgsnis į didingą vaizdą, paradoksaliai leidžiantis ne tik patirti vaizdo neaprėpiamumą (ir savo menkumą), bet ir pasijusti jo šeimininku. Žvilgsnio iš apžvalgos bokšto (idealiu atveju – aukščiausio šalyje) suvaldyti idiliški Lietuvos peizažai tampa dar labiau mūsų. Tačiau matyti kraštovaizdį iš tokio taško ir būti jame vienu metu neįmanoma. Priartėdami prie jo visumos akimi, kūnu tolstame nuo gamtos, kaip visomis juslėmis patiriamos erdvės. Žvalgymosi veiksmo išskyrimas sukuria saugią distanciją tarp stebėtojo ir jam atsiveriančios teritorijos, kurios dalys (pavyzdžiui, jei tai draustinis ar pelkė) fiziškai gali būti apskritai neprieinamos.

 

Julija Račiūnaitė. „Neišvengiamas gamtovaizdis 1“
Julija Račiūnaitė. „Neišvengiamas gamtovaizdis 1“

 

Kiek mažiau šie percepciniai ir psichiniai procesai pasiekiami pažintiniuose miško takuose, mediniuose pelkynų takuose, medžių lajų takuose ir t. t. Tačiau principas lieka panašus: jei teritoriją – miškus, pievas, riedulynus, aukštapelkes – suvoksime kaip didesnį ar mažesnį chaosą (be abejo, kruopščiai tvarkomą, kad ir natūralumo išsaugojimui), žygeiviui ar turistui siūlomi orientyrai ir maršrutai padeda chaosą bent kiek suvaldyti ir žengti į nežinomą ar nesaugią teritoriją neprarandant sąlyginio komforto. Taigi gamta tarsi pasiduoda kultūros įsiskverbimui, bet ir išsaugo savo nepaliestą estetiką (juk kelią gamtoje siūlanti infra­struktūra turi būti sukonstruota iš gamtinių medžiagų ir kaip įmanoma natūraliau). Vis dėlto iš urbanizuotos erdvės atkeliavusio svečio saugumo jausmas yra trapus, galintis lengvai pereiti į nerimą – pavyzdžiui, kai muflonų apgyvendintame, aptvertame Šauklių riedulyne virš žemės kiek iškilusį lentų taką keičia tiesiog žolėje išmintas takelis arba, einant išsiklaipiusiu Debesnų botaniniu taku šalia Varnių, pasitinka užrašas: „Takas nesaugus. Eiti draudžiama!“

O kaip suvoktume minėtus architektūrinius objektus, jei atsiribotume nuo jų vizualinės traukos bei psichologinio poveikio ir bandytume apibrėžti kaip kultūrinius prasmės kūrimo įrankius? Turbūt apžvalgos bokštus tiksliausia būtų suvokti kaip chao­tiškos gamtos metanaratyvus, įrėminančius gamtą kaip tekstą ir prasmingą pasakojimą. Pati gamta abejinga prasmei ir vertei – visos jos teritorijos ir buveinės vienodai reikšmingos ir vertingos. Tačiau žmogiška klasifikacija (pvz., draustinių ir rezervatų steigimas) ir, ne mažiau svarbu, architektūriniai inkliuzai tas gamtos vertes diferencijuoja. Tam tikrose vietose įrengti bokštai, atodangų regyklos, pažintiniai takai kuria ypatingas tų vietų reikšmes. Jie signalizuoja: ši vieta svarbesnė ir vaizdingesnė už kitas, jos pasakojimas įdomesnis ir informatyvesnis. Paprastomis gamtiškomis technologijomis papildytas maršrutas siūlo tariamai optimaliausią būdą skaityti teritoriją – susidarant didžiausią įspūdį ir nenukrypstant į mažiau reikšmingas detales – lyg kokią romano santrauką. Žinoma, svarbus motyvas yra žalos gamtai minimizavimas, tačiau neabejotina, kad šie objektai turi ir kultūrinę paaiškinančių metanaratyvų konstravimo funkciją.

 

Julija Račiūnaitė. „Neišvengiamas gamtovaizdis 2“
Julija Račiūnaitė. „Neišvengiamas gamtovaizdis 2“

 

Grįžkime prie prabangos architektūros idėjos. Iš tam tikrų vertybinių pozicijų galima kritikuoti tokią infrastruktūrą, kaip tenkinančią vien lengvo gamtos vartojimo siekiančių žmonių poreikius, ribojančią ar niveliuojančią gamtos patyrimo ir įprasminimo įvairovę, įspraudžiančią ją į pažinimo ar grožėjimosi kategorijų rėmus. Kita vertus, šis procesas tęsis, nes įvairios valstybinės ir tarpvalstybinės infrastruktūros į tai investuos. Juk esant bent minimalioms demokratinio visuomenės sugyvenimo sąlygoms, lengviausia demonstruoti tolesnę raidą būtent tokio dekoratyvesnio aplinkos tobulinimo keliu. Svarbus ir turizmo skatinimo motyvas, kuriam taip pat būtinas lengvas ir sklandus gamtos – nacionalinio pasididžiavimo – perskaitomumas. Taigi gamta, tikėtina, vis labiau panašės į tekstą, kurio pasakojimo linija bus kruopščiai konstruojama ir apaugs įvairiais metatekstiniais komentarais, tapdama skaidresnė ir paaiškinta, o pagal visus šiuolaikinius kanonus didžiausią galią turės dievišką žvilgsnį įgyjantis gamtos skaitytojas.

Pastaruoju metu pavieniai menininkai vis dažniau atkreipia dėmesį į įvairias su gamtos ir kultūros hibridais susijusias kuriozines situacijas, nebūtinai tiesiogiai kalbėdami apie šiame tekste aptartą architektūrinį gamtos įrėminimą. Toks gebėjimas atsispirti vien hipnotizuojančiam gražių įerdvintų pasakojimų poveikiui labai svarbus kritinio sąmoningumo elementas. Ar jis taps platesnės visuomenės savivokos dalimi ir ar bandysime iš pamatų permąstyti savo santykį su gamta bei įprastiniais jos patyrimo būdais (nesakau, kad ap­žvalgos bokštus reikia griauti) – ateities klausimai.


Tekstas ir iliustracijos yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

Draugai