Šiandienos geopolitinė situacija neretai lyginama su Šaltuoju karu, ypač dėl Europos saugumo perspektyvų, kai Rusija vėl žvangina branduoliniais ginklais, o karą Ukrainoje piešia kaip kovą su Vakarais. Natūralu, susidūrus su netikėtais reiškiniais (kaip karas kaimynystėje) arba sudėtingomis, greit kintančiomis situacijomis, norisi ieškoti analogijų tarp pažįstamų dalykų. Tačiau dabarties paveikslas daugiasluoksnis, reikalaujantis gerokai kompleksiškesnės aritmetikos, pradedant nuo Kinijos vaidmens ir didesnio galios išsiskaidymo tarp regioninių lyderių, pvz., Irano, Brazilijos, Indijos ar Japonijos, ir baigiant daug didesne informacijos sklaida, net autoritarinėse visuomenėse.

Šis tekstas gimė iš pranešimo, skaityto „Santaros-Šviesos“ suvažiavime 2023 m. birželį. Aptarsiu esminius Rusijos, Kinijos ir JAV ilgalaikių konflikto krypčių skirtumus nuo Šaltojo karo tendencijų ir kaip tai atsispindi karo Ukrainoje kontekste.

Pirmiausia verta prisiminti, kad pats Šaltasis karas nebuvo vienalytis fenomenas. Tai nebuvo tęstinio stabilumo era: svyravo ir konfliktų skaičius pasaulyje, ir galios pasiskirstymo proporcija tarp pasaulio bei regioninių lyderių, o kovojama buvo tiek karinėmis, tiek nekarinėmis (pilkosios zonos) priemonėmis.

Rusija vis dar viešai grasina branduoliniais ginklais pasitelkdama tokią retoriką kaip būdą priminti (ypač Vakarams) apie savo pasaulinės galios statusą, užtikrinamą nuo Šaltojo karo laikų. Tam tikra prasme ironiška: pastaraisiais dešimtmečiais branduolinių ginklų potencialo demonstravimas yra tapęs priemone siekti nebe pasaulio, o regionių galios centro. Šiuo būdu Rusija stato save į gretas su Šiaurės Korėja ir Iranu, su kuriuo dėl karo Ukrainoje ypač suartėjo. Turint omenyje, kad Rusija vis labiau tampa regionine nei pasauline galia, toks šio signalo interpretavimo būdas tikslesnis. 

Baltarusijoje dislokuoti Rusijos branduoliniai gink­lai didelio ažiotažo Vakaruose ar Lietuvoje nesukėlė. Nors pavojaus nuvertinti nederėtų, daugiau nerimo kelia šio tipo ginkluotės grįžimas iš diplomatinio lauko į aktyvaus taktinio karinio planavimo perspektyvas – to nematėme jau keletą dešimtmečių. Pasibaigus Šaltajam karui kurį laiką atrodė, kad ekspertizė apie Rusiją ir konvencinį karą praras aktualumą, pasaulio dėmesys persikėlė į Vidurio Rytus bei Kiniją, terorizmo problemas. Rusijos branduolinė retorika tapo vienu iš faktorių, skatinančių solidžią tarptautinę akademikų ir ekspertų bendruomenę vėl išdidžiai išsitraukti tą žinių bagažą. Vis dėlto net ir šia prasme šiandienos situacija tam brėžia aiškias ribas.

Vienas Lietuvoje gal mažiau suvokiamų branduolinių ginklų vystymo (o vėliau nusiginklavimo) aspektų – tai akademikų aktyviai plėtotas neformalus ir diplomatinis dialogas viso Šaltojo karo metais ir jam pasibaigus. Baiminantis abipusio susinaikinimo branduolinio karo atveju, tarp JAV ir Sovietų Sąjungos buvo nuolat palaikomos ne tik karinės ir aukščiausio lygio politinės komunikacijos linijos, bet ir mokslininkų, specialistų dialogas.  Pamažu susipažįstant su žaidėjais kitoje geležinės uždangos pusėje atsirasdavo galimybių reguliuoti geopolitines įtampas papildomais kanalais, nepasiekiant kritinio taško ir kuriant papildomus saugiklius. Šiuo metu beveik visi formalaus ir neformalaus dialogo kanalai su Rusija yra užsivėrę. Lietuvai iš prisiimtos vertybinės pozicijos tai gali pasirodyti kaip pageidaujamas rezultatas, tačiau, vertinant ilgalaikes saugumo perspektyvas, taip sumažinamas priešininko matomumas ir deeskalacijos galimybių spektras. Verta paminėti, jog tokio pobūdžio dialogo, kaip papildomo saugiklio ir stabilizuojančio mechanizmo, tradicija yra tokia gili ir vertinama, kad šiuo metu JAV aktyviai ieško būdų inicijuoti kažką panašaus su Kinija ir šitaip išvengti karinio konflikto.

Tarp Rusijos aktyviai naudojamų įrankių ir Šaltojo karo paralelių būtina paminėti informacines kampanijas. Lietuvai pavyko pasižymėti Vakaruose giliu ir įvairiapusiu Rusijos propagandos išmanymu, nors pasitelkus šiuolaikines technologijas žinutės sklinda greičiau, iš esmės taktika ar naratyvai nenauji. Ir čia nebūtinai stengiamasi propaguoti konkrečias tiesas – neretai kuriamas tiesos nepažinumo įspūdis dauginant įvykių versijas, interpretacijas ir siekiant atgrasyti žmones nuo domėjimosi tam tikromis temomis. Galime tai priimti kaip iššūkį – užuot nusisukę nuo sudėtingų situacijų kaip nesuprantamų, galime rinktis priimti daugiau jų atspalvių, neskubėti vertinti kaip juoda ar balta.

Taip pat verta paminėti ideologinio komponento trūkumą. Per Šaltąjį karą Rusija aktyviai siūlė komunistinę ideologiją ir rėmė tokio tipo režimus įvairiuose pasaulio taškuose (įskaitant JAV). O šiandienė Rusija atrodo labiau orientuota į esamos tvarkos griovimą. Net ir Russkij Mir retorikoje sunku aptikti esminį konst­ruojantį – o ne kritikuojantį – pradą. Europoje Rusija remia visą spektrą politikų su skirtingomis vizijomis ir kampanijomis, vėlgi labiau dekonstruodama nei kviesdama į bendrą ideologinę viziją.

Karo su Ukraina kontekste Šaltojo karo tradicija nuo pat pradžių piešia Rusiją kaip kariaujančią su visais Vakarais Ukrainos – Vakarų marionetės – teritorijoje. Nors Ukraina aktyviai palaikoma tiekiant ginklus, rengiant karius bei žvalgybine informacija, įdomu, kad iš Ukrainos konsultacijų ir derinimosi su Vakarais būta itin mažai. Neretai Ukrainos vykdomos dronų atakos  nustebina Vakarų sąjungininkus nė kiek ne mažiau nei Rusiją. Viena vertus, JAV nutekintos informacijos skandalas patvirtino nuogąstavimus, kad tokio tipo dialogas yra itin jautrus ir rizikingas. Tačiau tai taip pat riboja suvokimą apie Ukrainos karinės kampanijos progresą, perspektyvas ir galimybes aktyviai formuoti pagalbos siūlymus. Pavyzdžiui, stokojant supratimo apie perduotos ginkluotės panaudojimo efektyvumą, gedimų tipus, planuojamus karinius veiksmus ir pan. patarimai ar pagalba yra apribojami tik galimybe reaguoti į Ukrainos prašymus. 2022-ųjų vasarą Ukraina parodė šiek tiek daugiau pasitikėjimo dalindamasi planais – NATO kariai galėjo pasiūlyti Ukrainai pagalbą fasilituojant aukščiausio lygio stalo pratybas ir simuliacijas, po kurių rugpjūtį vykęs kontrpuolimas buvo ypač efektyvus.

O Kinijos, antrojo pasaulio galios centro, strategija kardinaliai skiriasi nuo Rusijos: užuot karinėmis priemonėmis laužiusi esamą santvarką, Kinija siekia savo interesų naudodama pačios santvarkos įrankius ir dažnai savo veiksmus grindžia teisiniais argumentais. Tas pastebėtina apie teritorinę plėtrą Pietų Kinijos jūroje, kur statomos salos, patruliuojama civilių žvejų laiveliais ir teisiškai ginčijamos jūrinės sienos. Aktyvaus ideo­loginio komponento skleidimo čia taip pat nėra – komunistinis režimas paramos sąjungininkams nesieja su konkrečia politine linija. Sėkminga Kinijos įtakos plėtra veikiau remiasi minkštąja galia ir ekonominiais svertais, specifiškai juos atsiejant nuo valdymo struktūros reikalavimų (ir piešiant kontrastą su JAV užsienio politika). Kinija nevengia prisistatyti kaip neut­ralus mediatorius, tiesiog siekiantis pasaulinės taikos ir klestėjimo. Toks vaidmuo itin pavyko Vidurio Rytų taikos derybose (tarp Irano ir Saudo Arabijos), tačiau panašūs bandymai Rusijos ir Ukrainos kare kol kas palaikymo (ir pasitikėjimo) nesulaukė. Ironiška, tačiau, labai norint pritaikyti Šaltojo karo analogiją šiandienos situacijai, aptartos prielaidos veikiausiai leistų Kinijos vaidmenį pasaulyje ir turimos galios lygį prilyginti anuometinėms JAV.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Civilizacijos metamorfozės, 2“, 1986

 

Per trumpą laiką Kinija stipriai išplėtė savo investicijų ir galios svertų tinklą pasaulyje, įskaitant Europą, aktyviai konkuruodama su Vakarais ir užimdama vakuumą, atsirandantį dėl izoliacionistinių politikos tendencijų. Tas pasakytina ir apie pozicijas Afrikoje, ir apie tarpininkavimą bei karinį bendradarbiavimą Vidurio Rytuose ar JAV pasitraukimą iš Afganistano. Net ir Ukrainoje, kur tebevyksta karas ir kur Kinija artimiau bendradarbiauja su Rusija (nepaisant viešai deklaruojamo neutralumo), jau 2022 m. pradėtas dialogas dėl Kinijos investicijų Ukrainos atstatymui karui pasibaigus. 

Kinijos įtaka ypač juntama ir Prancūzijos bei Vokietijos vidaus rinkose, kur platūs ir ganėtinai gilūs ekonominiai saitai mažina norą prisidėti prie griežtėjančios ES ir JAV politikos Kinijos atžvilgiu. Verta paminėti, kad Vakarų visuomenės nuomonė dėl Kinijos anaiptol nėra tokia kritiška kaip oficiali valstybių ar bendra ES ar NATO politika. Pavyzdžiui, Merilando universiteto 2021 m. atliktoje apklausoje daugiau nei trečdalis britų (37 %) ir lietuvių (35 %) neturėjo nuomonės, kurią pusę palaikytų iškilus interesų konfliktui tarp JAV ir Kinijos; net ir toje pačioje apklausoje, atliktoje JAV, panašus skaičius respondentų (32 %) buvo neapsisprendę, ar palaikyti ES sąjungininkus, ar Kiniją. Norint ilgesnį laiką išlaikyti paramą konfrontacinei politikai, tektų aktyviau susimąstyti apie viešosios nuomonės formavimą.

Vis dėlto vienu esminiu aspektu dabartinė Kinija panaši į Šaltojo karo Rusiją – tai kalbėjimas tarp eilučių. Valstybės aparatui aktyviai sekant ir stipriai kontroliuojant visuomenę, natūraliai išsivysto kontekstai, intonaciniai niuansai ir bendras supratimas, kai verbalika neša ne esminę ir galbūt net ne didžiąją prasmės dalį bendraujant, ypač jautresnėmis temomis. Lietuvoje šis reiškinys daug kam, deja, pažįstamas iš sovietmečio. Problema, kad ilgametį kontekstinį supratimą, reikalingą tokiam prasminiam laukui suvokti, turi nepaprastai maža dalis ne Kinijoje gyvenančiųjų – taigi iš išorės tiksliai vertinti stebimus procesus ar visuomenės nuotaikas tampa labai sunku. 

Paskutinės pasaulio galių triadoje – JAV. Kad ir kaip būtų ironiška, JAV turbūt vienintelės išlaikė ideologinį Šaltojo karo komponentą, nors pastarąjį dešimtmetį daugėja nusivylimo tiek demokratizacijos, tiek rinkos ekonomikos siūlomais sprendimais kompleksinėms visuomenės problemoms. Be to, liberalios idėjos apie teisinėmis normomis grįstą tarptautinę santvarką, rodos, stipriau įsišaknijo jaunesnėse demokratinėse JAV sąjungininkėse – tokiose kaip Lietuva – ne JAV. Tą galima stebėti, pavyzdžiui, aktyvioje Lietuvos kampanijoje teisti Putiną Hagos tribunole, kai pačios JAV nėra ratifikavusios Romos statuto, sankcionuojančio tribunolo veiklą (iš dalies nuogąstaujant, kad Hagos teisiamųjų suole gali atsidurti JAV lyderiai ar kariškiai dėl veiksmų Irake ar Afganistane).

Kalbant apie tarptautinę santvarką palaikančias institucijas, tokias kaip Jungtinės Tautos (ypač Saugumo Taryba), jos neretai tampa savo tikslų parodija – tarkim, Rusijai perimant pirmininkavimą 2023 m. balandžio 1 d., tebevykstant karui. Politizuotas institucinių svertų naudojimas nesvetimas ir JAV, ir tai nelieka nepastebėta tiek sąjungininkų, tiek oponentų. Pavyzdžiui, kai nuo 2021 m. pabaigos JAV įvairiais kanalais aktyviai įspėjo diplomatinę bendruomenę apie artėjančią Rusijos karinę invaziją, daugybė kalbintų diplomatų buvo skeptiški, prisiminkime JAV Colino Powello garsiąją kalbą JTO asamblėjoje 2003-iaisiais. Prieš 2 dešimtmečius JAV aktyviai telkė sąjungininkus karinei kampanijai Irake motyvuodamos masinio naikinimo ginklų grėsme, kuri pasirodė neatitinkanti tikrovės. Nors prasidėjus Rusijos invazijai JAV pastangos padėjo greitai mobilizuoti Europą, istorinė atmintis apie JAV nešamą demokratiją ugnimi ir kalaviju skeptiškai nuteikė ne tik tarptautinę bendruomenę, bet ir Amerikos visuomenę: lyderiai, siūlantys tęsti tarptautinio taikdario politiką, vis mažiau populiarūs. 

Plečiant analitinį žvilgsnį karo Ukrainoje kontekste, svarbu suvokti, kaip skirtingai karą mato pietinis pusrutulis – kurį aplenkia tiek JAV, tiek Vakarų diskursas apie Ukrainą, kaip paskutinį gintiną demokratijos bastioną. Pietų Afrika, Brazilija, Australija ar Indija nemato aiškios naratyvinės linijos apie Vakarų kovą su autoritarizmu – pirmiausia todėl, kad Vakarai iki šiol beveik nesistengė megzti aktyvaus dialogo su tokiomis šalimis dėl Ukrainos palaikymo. Skirtingai nuo aktyvių JAV pastangų Šaltojo karo laikotarpiu patraukti Pietų Amerikos ar Afrikos valstybes į savo pusę, augant izoliacionizmui, pozicijos pamažu užleidžiamos. Kiti svarbūs faktoriai, formuojantys pietų požiūrį, yra gerokai aktyvesnė Rusijos ir Kinijos prieiga prie tenykštės informacinės erd­vės bei skepsį keliančios istorinės pamokos. Vis dėlto bene svarbiausią vaidmenį atliko pastangų trūkumas palengvinant antrinių Ukrainos karo padarinių naštą pietinio pusrutulio valstybėms. Daugelis jų stipriai nukentėjo smukus grūdų eksportui iš Ukrainos ir Rusijos – tam nebuvo pasiruošta iš anksto, o bandymai kompensuoti bado padarinius buvo minimalūs (deja, tačiau Lietuvos politika, užlaikiusi grūdų tranzitą, taip pat prisidėjo prie krizės). Taip pat ne viena pietinio pusrutulio šalis patyrė ekonominę krizę dėl sutrikusio kuro tiekimo ir valiutos kurso svyravimų – o pagalba joms, deja, vėl buvo ypač ribota. Svarbu suvokti, kad įvairiausių formų paramos srautas, reikalingas daugybei tų šalių nebe pirmus metus, gerokai sumažėjo pasaulio dėmesiui nukrypus į Ukrainą. Taigi nenuostabu, kad Rusijos karinė invazija pietuose buvo patiriama kaip giluminių vietos problemų pablogėjimas, Vakarų pagalbos bei dėmesio stoka. Tad nestebina ir Rusijos ar Kinijos informacinių strategijų, kalbančių apie Vakarų dviveidiškumą dėl partnerių poreikių, efektyvumas.

Galiausiai grįžtu prie dabartinės geopolitinės situa­cijos daugiasluoksniškumo ir kompleksiškumo kaip kontrasto Šaltojo karo meto poliarizacijai. Nebėra tokių ryškių dedukcinių gairių, kurios leistų teigti, kad jei žmogus ar valstybė, tarkime, vertina verslumą ir rinkos ekonomiką, bus linkę palaikyti Ukrainą ar translyčių asmenų teises. Sunku prognozuoti ir pasirinkimus žmonių ar valstybių, matančių Vakarus kaip supuvusią vartotojišką terpę: vieniems tai atrodo pakankamas argumentas remti Rusiją ar Kiniją kaip atsvarą (įskaitant vakariečius, vykstančius į frontą kautis Rusijos pusėje), kitiems – tiesiog primena neišvengiamus demokratijos trūkumus nekvestionuojant jos kaip sisteminės santvarkos, dar kitiems tai tampa priežastimi atsitraukti nuo politinio ir visuomeninio gyvenimo lauko kaip nepažinios terpės.

 

Eglė Elena Murauskaitė – Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, tarpdisciplininė praktikė.