Sofija Andruchovyč (g. 1982) – rašytoja, vertėja, kilusi iš Vakarų Ukrainos Ivano Frankivsko miesto, gyvojo klasiko Jurijaus Andruchovyčiaus duktė. Jos kūrybos kraityje: 3 apsakymų knygos, 3 romanai, knyga vaikams. Romanas „Feliksas Austrija“ 2014 m. buvo įvertintas prestižiniu „BBC Ukraine“ metų knygos apdovanojimu, o 2015 m. ji gavo Josepho Conrado-Korzeniowskio premiją. Naujausias romanas „Amadoka“ (2019) – jaudinantis pasakojimas, kuriame susipina sudėtingos tebesitęsiančio karo su Rusija, XX a. 4 dešimtmečio stalinistinių represijų ir Holokausto Ukrainoje istorijos. S. Andruchovyč rašo tiek pat įžvalgiai, kiek ir aštriai, tyrinėdama sudėtingas žmogiškąsias praeities ir dabarties patirtis.

Esu susipažinusi su S. Andruchovyč kūryba. Taip pat teko versti jos ir J. Andruchovyčiaus esė. Interviu „Суспільне Культура“ Sofija teigia:

„Rašau tekstus, kuriuose apmąstau, aprašau tai, ką stebiu gatvėse: išgirstus pokalbius, situacijas autobusuose ir traukiniuose, keliaujant.

Tai ir tapo pagrindine tema. Situacijos pasienyje ir autobusuose – tai daugiausia moterų istorijos. Matau moteris iš įvairių Ukrainos vietų: vienos jų neteko vaikų, kitos skundžiasi dėl kokių nors buitinių dalykų, o trečios tiesiog keliauja dėl patogumų ir to neslepia. Įvairiose vietovėse yra tiek daug skirtingų apraiškų, ir jos visos vienu metu atsiskleidžia viename autobuse. Vadinasi, net ir vienas autobusas yra visuomenės dalelė, šios akimirkos atspindys.“

Vertėja

 

Rafał Komorowski nuotrauka

 

Velykų išvakarėse su suome rašytoja Satu vaikštinėjame po Vieną. Mugėje nusiperku kvapnių bičių vaško avinėlių – dovanų mamai ir dukrai.

Satu vedasi dviratį. Po kelių valandų kitoje Vienos pusėje jai grigališkojo choralo choro repeticija. O kol kas mudvi einame susitikti su mano drauge, kuri plataus masto invazijos pradžioje su sūneliu atvyko į Vieną.

Pakeliui pasakoju Satu, kad kartais šiose kelionėse jaučiuosi gana keistai. Esu už jas dėkinga, dėkinga už dėmesį, už skirtą laiką, bet vis apima jausmas, tarsi būčiau aptriušusio keliaujančio cirko artistė, į kurio pasirodymus žmonės ateina ne dėl įdomios akrobatikos, o kad pažiūrėtų į suluošintus ir deformuotus aktorius. Ir pareikštų jiems užuojautą, taip.

Sakau Satu, kad dėl to nieko negalima padaryti. Net ir didžiausiomis pastangomis suprasti vis vien beveik neįmanoma. Tarsi skleistumei spalvą, o tavo pašnekovai gebėtų suvokti tik kvapą. Tarsi kalbėtume apie skirtingus receptorius arba skirtingus tų receptorių kalibrus. Paprasčiausias palyginimas, žinoma, yra susijęs su skirtingomis kalbomis. Telieka susitaikyti ir priimti šią neįmanomybę. Ir tęsti toliau. Nes atjauta, pastangos ir mėginimai – svarbiausia.

„Tai tarsi savotiškas karo porno. Galimybė iš arti pažvelgti į šį tą pribloškiamo, į kieno nors kito kūniškumą, į autentišką kančią ir kūno trapumą, bet iš saugaus atstumo. Įsivaizduoti, ką iš tikrųjų išgyvena kiti, pravirkti ir pasibaisėti. Ir pajusti palengvėjimą, nes tai vyksta ne tau.“

Sakoma, karas – ne metaforų metas. Tarsi metaforos būtų šis tas lengvabūdiško ir nederamo, vaikiški žaidimai ar kraštutinumai, prabanga ir perteklius, nesuderinami su gyvybės ir mirties klausimais.

Tačiau galbūt kritiniu metu metafora tampa pačia reiškinių esme, todėl gali būti ne iškart pastebėta. Metafora tampa pažodinė. Fizinė. Ji praranda sparnus ir lengvumą, nerūpestingumą ir nevalingumą, gebėjimą skraidyti, plasnoti nuo reiškinio prie reiškinio. Jos nenusakomi atspalviai, turėję keistis nuo menkiausio regėjimo kampo pokyčio ir spindulių lūžio, panašiai kaip benzino lašas balos paviršiuje arba standūs vabalų sparnai, sustingsta tam tikra spalva. Ar tada ji liaujasi būti metafora? Tai kuo ji tampa?

Karas plūsta iš rytų, tačiau jo apraiškų geografija įvairi. Vakarinės Ukrainos sienos – lūžio linija, per kurią jo poveikis ir pasekmės išgaubtai išryškėja tuo labiau, kuo realesnis atrodo bėgimas nuo tiesioginio pavojaus.

Sienos – tikėtinos perėjimo tarp būsenų vietos: grėsmės ir saugumo, beviltiškumo ir vilties, baimės ir ramybės, neapibrėžtumo ir pusiausvyros, siaubo ir netekčių – ir nutolimas nuo jų. Tikėtinos – taip, bet tikrovėje šios vietos tik sustiprina neįmanomybės suvokimą: net jei žaizdos užsitrauks, jos amžinai sopės, pokyčiai yra negrįžtami, o ateityje laukia tik dar gilesnis atotrūkis, dar labiau neapibrėžtas netik­rumas.

Pasienyje sustiprėja ribinės būsenos. Daugybę valandų trunkantis naktinis laukimas priartina kūną ir fizinę savijautą prie moralinės būsenos. Dalijimasis ta pačia transporto priemone su dešimtimis kitų žmonių, jų patirčių stebėjimas, negalėjimas atsiriboti, prisilietimai ir išgyvenimų, suvokimų, įspūdžių, bendro diskomforto susidūrimas, balansuojančio pakenčiamumo riba, pasinėrimas į kitus vaidmenis ir kitus likimus – mažytis nuotykis, persikeliant iš taško į tašką, tampa logišku simboliu proceso, kuriame tai, kas individualu, tokioje pribloškiančioje padėtyje netenka prasmės, kaip lengvai ištrinami atskiro žmogaus ypatumai, kaip stebėtinai paprastai nuo jų nusigręžiama. Kaip neįmanoma pabūti atskirai, atsitverti, daryti savo ir nedalyvauti: kvėpuojate tuo pačiu oru, dalijatės ta pačia erdve, laukiate tą patį neapibrėžtą valandų skaičių. Ir tie, kurie mėnesius tūnojo po žeme bombų slėptuvėse. Ir tie, kurie neteko artimųjų. Ir tie, kurie trokšta bent trumpam atsidurti ten, kur nestaugia oro pavojaus sirenos. Ir tie, kuriuos pirmiausia domina finansinės ir materialinės paramos programos.

Mieli ir nemalonūs, apgailėtini ir švelnūs, įžūlūs ir bedaliai, bejausmiai ir išvarginti – visi jie pasirodo esą suaugę su tavimi, ir tu negrįžtamai pasiklysti jų fone.

„Čia, Vokietijoje, keista girdėti šį kolektyvinį „mes“. Čia kiekvienas kalba tik už save“, – ukrainiečių rašytojui sako vokiečių žurnalistas.

Šiame teiginyje susivienija naivumas ir pranašumas. Nes naivu tikėtis, kad visada, bet kokiomis aplinkybėmis žmogus yra apsaugotas nuo maišymosi su kolektyvu. Kad tau niekados nekils reikalas daryti pasirinkimo nesirinkimo naudai.

Tas ukrainiečių rašytojas kitados buvo nepataisomas pacifistas ir leftistas. Jau daugiau nei metus jo laisvė jam nebepriklauso – įstojo į kariuomenę.

Ukrainietis, pastaruosius 15 metų buvęs novicijumi budistų vienuolyne, Korėjoje, karo pradžioje grįžo į Ukrainą medituoti su pagalbos reikalingais žmonėmis. Jis žino, kad neribotą laiką negalės išvykti iš šalies. Jis gali būti paimtas į kariuomenę, kur privalės žudyti.

Jis pasakoja apie gyvenimą vienuolyne: niekam nerūpi, kas tu esi, koks esi, ką mėgsti, o kas tau kelia atmetimo reakciją. Ištisas dienas dirbi patį juodžiausią, nuobodžiausią fizinį darbą: diena po dienos ir metai po metų gludinatės vienas į kitą ir į monotoniškų dienų rutiną, tampate vienodi ir beveidžiai, nelyg bulvės, kurios ilgai trinasi tarpusavyje besisukančiame būgne. Vis dėlto kai kurios bulvės turi šiek tiek kitokią formą. Ir kitokį prieskonį, kai iš jų pagamini.

Žmogus – ne bulvė. Kartais jo žmogiškumas pasireiškia tuo, kad sąmoningai leidžiasi sukamas būgno. Žmogus negali nežinoti, kokie pavojai gresia.

Vengrijos pasieniečiams, regis, itin malonu kuo ilgiau laikyti sieną kertančius ukrainiečius nežinioje. Stengiasi, kaip galėdami, nepraleisti jų į kitą pusę. Jie negaili savo laiko ir stropiai atlieka įtemptą darbą.

Mano sutiktas Vengrijos pasienietis nė karto nepalygino pase esančios nuotraukos su paso turėtoju, nė karto nepažvelgė į jokį gyvą veidą. Užuot tai daręs, jis stovėjo ankštoje kabinoje vidury nakties su skaičiuotuvu rankoje ir kruopščiai suvedinėjo kiek­vieno sienos kirtimo spaudo duomenis, bandydamas nustatyti, kas viršijo užsienyje praleistų dienų skaičių. Viršijusiems be žodžių nurodė – į kairę. Visiems kitiems galvos linktelėjimu – į dešinę.

Lenkų pasieniečiai turi savo ypatingą formulę, kaip kreiptis į ukrainiečius: „ponas“, bet tujinant. Jų kreipiniuose nėra šauksmininko linksnio. Gramatinis žmogaus orumo pažeminimas. „Ateik, ponas, čia. Kam sakau, ponas.“

Vienas tų pasieniečių ilgai ir nuosekliai vertė rusakalbį ukrainiečių autobuso vairuotoją taisyklingai ištarti lenkiškai „dvidešimt aštuoni“. Tas laužė liežuvį ir raudonuodamas slėpė akis it suglumęs maž­vaikis. Galiausiai jį išgelbėjo viena keleivė iš Vakarų Ukrainos, kuriai lenkiška tarsena nekėlė sunkumų. Šios moters dėka autobusas pagaliau galėjo pajudėti.

Po kelių minučių tas pats vairuotojas šūkavo Ukrainos pasieniečiui, komentuodamas vieną iš kolegų, važiuojančių priešais: „Ko tikėtis iš šitų zapadencų? Jie juk patys protingiausi!“

Riba tarp savų ir svetimų itin netvirta ir slidi. Kartais jos tiesiog neįmanoma apibrėžti ir užtvirtinti.

Kaip atskirti, kada kalbame apie savus, o kada apie svetimus? O kai kalbama apie savus, kurie kelia prieštaringus jausmus? Arba apie svetimus – idealizuojamus ir pasisavinamus?

Tos moterys, dėl kurių autobusai vėluoja ilgas valandas, nes jos tikisi slapta prasivežti papildomą butelį degtinės arba kelis pakelius cigarečių. Arba ta moteris su trimis vaikais, grįžtanti į Ukrainą, pusę autobuso užgriozdinusi humanitarinės pagalbos krepšiais: dešimtimis lygintuvų, elektrinių virdulių, pagalvių ir antklodžių, dulkių siurblių ir virtuvės kombainų. Arba ta, kita, kuri per pusę Europos į savo kaimą Ivano Frankivsko srityje vežė 50 colių televizorių. „Jį man padovanojo globėjai“, – tikino.

Sykį teko keliauti vienoje kupė su „teta Liuda“ iš Kyjivo. Jos sesuo apsigyveno Austrijos miestelyje, įsikūrusiame snieguotų Alpių apsuptyje.

„Tame miestelyje gyvena tik pensininkai – pagyvenę žmonės, kurių jauniausiems – apie septynias dešimtis. Našliai arba netrukus tokie tapsią. Po pietų jie išeina į pagrindinę gatvę prie rotušės ir susėda ant suoliukų po medžiais. O keturiasdešimtmetės ukrainietės priaugintomis blakstienomis ir paputlintomis lūpomis vaikštinėja priešais juos pirmyn ir atgal, vildamosi ištekėti ir pasilikti ten su visam.“

Toks dabar gyvenimas daugelyje Europos miestukų, kur dar visai neseniai buvo velniškai nuobodu.

Teta Liuda man papasakojo daug neįtikėtinų istorijų. Štai jos seseriai pavyko ištekėti už austro, bet, visų pirma, jis buvo už ją jaunesnis, o antra, – privertė ją pasirašyti vedybų sutartį, pagal kurią būsimoji žmona įsipareigojo neskųsti jo teisės dukart per mėnesį lankytis bordelyje.

Ji taip pat papasakojo, kaip iš savo balkono Rusanivkoje ne kartą regėjo skrendančias rusų raketas ir dronus – taip arti, kad norėdama galėjo pirštų galiukais paliesti jų šonus.

Tačiau mane labiau sudomino jos sūnėno, autisto paauglio, istorija. Ukrainoje jis negalėjo lankyti mokyk­los – perdėm pažeidžiamas kentėjo nuo nesuprantamų bendraklasių užuominų ir pašaipų.

Alpių miestuke tokių dalykų nėra. Berniuką priėmė į vietinį šachmatų klubą, ir jis jau laimėjo keletą varžybų. Juo žavimasi. Jis jaučiasi laimingas.

Jis nebekrenta ant grindų tampomas traukulių, išsigandęs sprogimų ir drebinamų pastatų, nebereikia leisti ilgų valandų slėptuvėje tarp nepažįstamų žmonių, kurių buvimas jam sukelia fizinę kančią.

Dabar jis tik žaidžia šachmatais. „Jis taip juos mėgsta, kad mato absoliučiai visur, – pasakoja teta Liuda. – Atnešiau jiems apvalių saldainių su Mozarto portretu, ir Tolikas pradėjo su jais žaisti partiją.“ 

Mano išsiskyrusi pažįstama, kenčianti nuo vienat­vės ir slegiama naujų aplinkybių lavinos, užgriuvusios ją Miunchene nuo tada, kai ten išvežė tris savo vaikus, ryžosi nueiti į pasimatymą. Vyras, parodęs susidomėjimą tinderyje, iš karto jai papasakojo, kad akylai seka naujienas iš Ukrainos, visa širdimi palaiko ir net savo balkone iškabino mėlynos ir geltonos spalvų vėliavą. Nežinau, ar šis faktas turėjo kokios nors įtakos moters seksualiniam susidomėjimui.

Tądien, kaip ir kiekvieną dieną, N. turėjo pasiimti vaikus iš skirtingų mokyklų, nuvežti juos į būrelius ir papildomus užsiėmimus, pakeliui nupirkti jiems reikalingų drabužių ir pamaitinti pietumis. Tapo aišku, kad į svečius ji vėluos.

Visas keturiolika minučių, kol N. lėkė iki sankryžos priešais namus, kur jis jos laukė, uždususi ir suprakaitavusi telefonu klausėsi jo priekaištų. Suaugusieji taip nesielgia. Tai nepagarbu. Tai infantilumo ir nebrandumo įrodymas. Vėluojančiam žmogui negalima patikėti net paprasčiausių dalykų. Tai nemandagu. Primityvu. Tai rodo atsilikimą ir moralinį tingumą. Ir kaip jam derėtų jaustis – jis specialiai jų susitikimui paruošęs salotų, bet kadangi ji pavėlavusi, jie neturėsią laiko jų suvalgyti!

N. artėjo prie jo apimta kaltės. Pavargusi ir prislėgta, išsekusi nuo dienos darbų, blaškymosi ir įtampos. Vis prašė atleisti. Jis pasakė atleidžiantis.

Paaiškėjo, kad šis 44 metų vyras nuomojasi kambarį dideliame būste kartu su kitais žmonėmis. Jai teko su jais susipažinti. Vyras nusivedė N. į balkoną ir pademonstravo vėliavą. Ji tikrai plevėsavo vėjyje. „Nebuvo lengva ją čia pritvirtinti, turėjau nusipirkti ir prisukti specialius kabliukus.“

Po to buvo seksas. Už durų girdėjos žingsniai ir balsai. Bendroje virtuvėje kažkas šildė lazaniją.

Po valandos ir penkiolikos minučių vyras žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, kurio nebuvo nusiėmęs: „Tau metas. Rytoj turiu anksti keltis į darbą.“

Jis įdavė jai porciją salotų. Baltos mišrainės. „Skaičiau, kad jūs, ukrainiečiai, labai ją mėgstate ir gaminate per religines šventes, susiradau receptą.“ Tik dešrą jis pakeitė šitakiais, o vietoj majonezo įmaišė rapsų aliejaus.

„Tau bus sveikiau“, – atsisveikindamas pasakė.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė

Dwutygodnik.com