1976-ieji metai. Studijuojame Vilniaus universitete psichologiją su filosofine specializacija. Praėjo antikos filosofija, viduramžių. Kiek nuobodoka. Tarsi norėtųsi sprukti pas grynuosius psichologus. Trečiame kurse paskelbtas Søreno Kierkegaard'o seminaras. Ateinu į auditoriją – mūsų nedaug, penki „specializantai". Sėdi Arvydas Šliogeris ir nekreipdamas į mus dėmesio skaito tekstą. Ant jau panaudoto popieriaus –­ kita lapo pusė kažkada prirašyta ir perbraukta. Sėdžiu, klausausi ir staiga ištinka tai, ką Šliogeris pavadintų Esmo žaibu. Netikėtai supranti –­ filosofija, pasirodo, gali būti labai įdomi, užburianti, viliojanti, vedanti paskui save, tačiau skaidri ir aštri lyg kristalas. Į ją galima susibraižyti smegenis, tačiau jos nebegalima apeiti, palikti, pamesti, nepastebėti. Tai nebuvo susitikimas su daiktu kaip išslystančios Tikrovės prieiga, kaip sakytų Šliogeris. Veikiau Kanto nusakyta didingumo pajauta: susitikimas su tuo, kas pranoksta kasdienybės ribas.

Protestavau. Piktinausi, kad neteisingai vertina Nietzschę. Kažką ironiškai kliedėjau apie profesoriui atsitiktinai išsprūdusius „kvarkus". Jokio įsižeidimo, jokios kovos. Vyriškai, elegantiškai, tarsi netyčia užklausia: „Nesuprantu, ko tu supykai dėl tų kvarkų?" Gilinausi. „Niekį ir Esmą" skaičiau kaip unikalaus dvasinio intensyvumo dokumentą. Jis buvo parašytas per tris šimtus dienų ir aprėpė ne tik mąstymo įvykius, bet ir kraštutines filosofo sąmonės patirtis. „Knyga atsirado netikėtai, po dvejų metų, ją parašiusio žmogaus praleistų pragare ir kartais prarasdavusio viltį, net viltį gyventi" (p. 9), – ramiai ir oriai konstatuoja autorius pratarmėje, priimdamas savo parašytą knygą kaip likimo ar Senojo šeimininko dar vieną atsiųstą dovaną, pridurdamas, kad, ko gero, tai jau paskutinė. Nes per daug jau buvo skirta tų dovanų. Per daug prirašyta knygų, visko patirta, išgyventa, visko per daug. Likimas vieną dieną juk užriša dovanų maišą.

Bet neužrišo. Po „Niekio ir Esmo", o gal net kartu, naujas posūkis – fotosofija. Filosofas pasiima fotoaparatą. Pasuka vaizdo link. Keliasi prieš patekant saulei ir išvyksta gaudyti pirmųjų saulės blyksnių, pasiklydusių tarp debesų, saulėtų spalio miškų, vėjo gūsių. Tarsi naujas posūkis, bet iš esmės išaugantis iš bendros Šliogerio filotopinės jausenos. Giedrei Kadžiulytei, vienatinei leidyklos „Apostrofa" dvasiai – ir leidėjai, ir redaktorei – ateina į galvą geniali idėja: susieti „Melancholijos archipelagus", kuriais pasibaigia antrasis „Niekio ir Esmo" tomas ir kuris čia atrodo lyg apendiksas, su Šliogerio fotografijomis. Rezultatas – unikalus. „Melancholijos archipelagai" tobulai išreiškia Šliogerio filosofavimo prielaidas. Prieš pradėdama skaityti atsiverstą puslapį, dėmesingai įsižiūriu į nuotrauką, autoriaus pamatytą „liepsnovaizdį" kaip tikrovės blyksnį, stengiuosi išgirsti tą tobulą tylą, kuri gaubia rytmečio saulėje skendinčią vietovę šiapus horizonto. Kaip pastebėjo Leonidas Donskis, šiose nuotraukose atsiveria sukrečiantis grožis. Kai pajuntu, kad į mane įsismelkia šie degantys nuo rytmečio saulės tikrovės ūkai, pasuku kalbos link: perskaitau, kaip filosofas pats neišvengiamai grįžta į kalbą. Kažkaip pavadina nuotrauką, ir pavadinimo netikėtumas, o kartu ir tikslumas priverčia krūptelėti: „Cheopso viltis", „Budos sapnas", „Senas yra gyvenimas", „Nevermore", „Dvi saulės", „Beveik", „Karštieji rūkai", „Antinomija", „Kita akimirka" ir t. t. Tada skaitau tekstą ir kažkuriuo momentu vaizdo, šuolio į kalbą ir paties teksto gelmės dermė trenkia į sąmonę dar vienu žaibu. Pirmą sykį gyvenime skaitydama filosofinį tekstą imu ir pravirkstu. Sukrečia absoliutaus tapatumo įvykis. Jokios kritinės minties, atstumo, analizės. Knygoje labai tiksliai beveik išsakyta Niekio sūnaus (o kartu ir Niekio dukters, nors Šliogeris nemanė, kad moterys gali pajusti Niekį) neišsipildantis Tikrovės ilgesys. Melancholija – ne pasirinkimas, ji ištiktis, glūdinti pačioje mirtingojo netobulybėje. Niekio sūnus šioje knygoje tampa Tylos kūdikiu, kantriai belaukiančiu savo Godo – Tikrovės kaip transcendencijos blyksnių. „Mums tereikia būti kantriems ir susitaikyti su savo melancholija, kaip kad su ja susitaiko ir Herakleitas, ir Platonas (...)", – rašo Šliogeris (p. 142).

Tylos kūdikio situacija kasdienybėje dviprasmiška: „Jis gyvenantis pirmykštėje girioje, o priverstas trintis didmiesčių gatvėse; jis – mylintis saulę, vėją, dykumas, debesis, vandenynus, žuvis, kalnus ir žolę, o priverstas būti taktiškas, mandagus, diplomatiškas, gudrus, vaizduoti „meilę artimui" ir „daryti karjerą". Jam nemalonu visa tai, kas bent iš tolo primena kultūrą ir kalbą, o jis priverstas „daryti kultūrą" ir kalbėti, kalbėti, kalbėti... Jis kvėpuoja ne oru, o tyla, bet pasmerktas gyventi plepalų balagane. Tylos kūdikis; kalba jam yra kankinimo staklės, bet likimas verčia jį kalbėti daugiau už plepiausius plepius. Kalba jam reikalinga tik tam, kad paslėptų savo kilmę iš tylos, savo abejingumą, šaltakraujiškumą, skepsį, kurį normalūs žmonės vadina net cinizmu" (p. 127). Kuo daugiau žmonių, tuo storesnė Niekio pluta, dengianti daiktų paviršių ir paslepianti nuo mūsų Tikrovę. Tikroji Tylos sūnaus lemtis – giliai suvokta vienatvė.

Vienintelė Tylos sūnaus filosofinė paguoda – pati melancholija, vedanti nežmoniškųjų daiktų link. Melancholija, kylanti iš niekada neišsipildančio Transcendencijos pažado. Kita vertus, yra dalykų, kurie negali nuvilti. Galima nusivilti žmogumi, bet niekad nenuvils nežmoniškųjų daiktų patyrimas, leidžiantis daiktams būti tokiems, kokie jie yra patys savaime, be žmoniškųjų tatuiruočių, – sako filosofas. Daiktai esti tokie, kokie jie yra anapus mitų ir anapus kalbos, nes daiktų nežmogiškumas nekalbiškas. „Užtat mūsų melancholija –­ kerinti ir netgi džiaugsminga (...)" (p. 91), užbaigia šią meditaciją.

Netgi kalba savo giliausiose gelmėse yra melancholiška, gimusi iš pamatinės esmo stokos, iš Tuštumos, iš bevaisio geismo, iš niekio, ji pati pasmerkta sakyti, kas neišsakoma. Kalbos masyvas yra ištisinis ilgesys. Lygiai tokia pat melancholija smelkia meilę. Tobulos meilės nesama kaip ir tobulos kalbos, nes ir meilėje, ir kalboje įausta pati mirtingojo netobulybė. „Juk net išsipildžiusi meilė neišsipildo ir tėra tik stokos išraiška, neįmanomo pripažinimo ilgesys" (p. 58). Transcendencijos ironija – štai kur tikroji mūsų melancholijos tėvynė. Belaukdamas transcendencijos blyksnio Tylos kūdikis suvokia, kad tai neįvyks. Transcendencija nepriartėja. Net melancholijos negalima pagaminti. Melancholijos mašina užstringa. Todėl net melancholija yra dovana. „Pamatinis gyvenimo pojūtis – melancholija. Tai artėjimas prie bedugnės rugiuose, prie Transcendencijos žaibo ir mirties. Ši būsena nenusakoma: štai tu jauti, kaip liepsnojančiais rudens miškais ateina mirtis – tokia artima ir tokia tolima, tokia gundanti, tokia švelni, kad tau net silpna" (p. 44).

Mirtis panėšėja į tą, kurią Jeano Cocteau filme sutiko Orfėjas, anapusybėje ieškodamas Euridikės – tolima, artima, gundanti ir švelni. Tačiau Šliogerio meditacijoje mirtis artėja nelyg liepsna: „Liepsnojančiais rudens miškais ateina mirtis." Ugnis tampa stichija, vedančia Tylos kūdikį Esmo link. Jis nuolatos siekia patirti transcendentinės Saulės blyksnius, Kitą patiria kaip Esmo žaibo paliktą išdegintą žaizdą. „Ugnis kaip nuostabiausia Niekio ir Esmo gyvenimo, pačios jų gyvybės metafora. Herakleitas unikalus: niekas nei iki jo, nei po jo tiek nepriartėjo prie Transcendencijos paslapties", „Esinija gyvena liepsnodama" (p. 145).

Šliogeris ilgai mąsto apie Mozę, stovintį liepsnojančio krūmo akivaizdoje. Mozė susitinkąs su liepsnojančiu krūmu visiškoje vienatvėje, dykumoje; liepsnojantis krūmas, kaip juslinis štai šitas, irgi įleidęs šaknis į kosminę vienatvę. Krūmo absoliutų transcendentiškumą įtvirtina liepsna: prie jo negalima prieiti pernelyg arti – jis nudegins. Liepsnos neįmanoma išgirsti, tik pamatyti: „Liepsna atsiveria iš atstumo, kurį galima įveikti tik akimis. Be to, liepsna išvis nepagaunama ir nesustabdoma; tai nykstanti forma, įvietinanti bėgančią Transcendenciją, kurios niekaip ir niekada negalima pasisavinti, įžmoginti, hominizuoti" (p. 120). Liepsna yra galios ir energijos stichija. Filosofinė melancholija įveikia pasaulio nyksmą liepsna. „Šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo niekas nesukūrė nei iš dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti", – sakė Herakleitas. „Sangrąža yra amžina, – sako Šliogeris, – nuolatos vyksta sugrįžimas to, kas niekada nesugrįžta." Tačiau Tylos kūdikis nėra nelaimingas. Sako sau: „Esi laimingas kaip skambantis varpas" (p. 87). Atplaukia asociacija su Andrejaus Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas" pabaigoje nuaidėjusiu varpo gausmu.

Melancholiją gaubia ne tik liūdesys, jos antroji pusė – neįkainojamas žavesys: „Tačiau visas mūsų gyvenimo –­ vystančio gyvenimo – žavesys kyla kaip tik iš melancholijos. Kas gali būti žavingiau už mingančią rudens miškų auksinę melancholiją, žvaigždžių ūkų melancholiją, nykstančios žodžio reikšmės melancholiją, provincijos melancholiją, megapolio naktų melancholiją, Rilke's eilutės melancholiją?.. Argi ne melancholiškas ir Esmo žaibas – tai nykstantis pažadas ir žadantis nyksmas, tas pažadas, kuris niekada neištesimas? Jo kerai ir žavesys – būtent iš to netesėjimo" (p. 17).

Belieka pridurti: argi ne melancholiškas ir šis pokalbis, šis mėginimas paminėti filosofo gimtadienį, lyg siekis nors trumpam sustabdyti nyksmą, kas iš anksto pasmerkta nesėkmei ir netesėjimui. Kita vertus, net ir šis laiko slydimas ir užprogramuotas neišsipildymas palieka galimą ir turbūt neatsakomą klausimą: kur gi iš tiesų glūdi šis Šliogerio atvertos ir mintimi prijaukintos melancholijos žavesys?

Tekstas spalio 27 d. skaitytas konferencijoje „Arvydo Šliogerio filosofijos fenomenas", skirtoje A. Šliogerio 70-mečiui.