Suskaičiavau: įsigyventi naujoje vietoje man užtrunka apie dvi savaites. Taip, dvi košmariškas savaites, kurios slenka lyg du mėnesiai tuščioje spintoje. Tikiu, tiesa slypi ne anapus, bet banalybėje, o gyvenimas prasideda nuo rutinos. Būtis be rutinos yra viena gryniausių kančios formų.

Karina, draugė, pas kurią apsigyvenau Lesteryje, mano pirmąsias dvi savaites Anglijoje apibūdino kaip „psichavimą su PMS požymiais“. Panikavau. Gėdijausi eiti ieškoti darbo kavinėse ir baruose. Ilgai vaikščiodavau gatvėje aplink nusižiūrėtą vietą, bet galiausiai apsisukusi eidavau kitur. Darbo paieškos vyko dviem etapais: pirmuoju įsivaizdavau, jog visi manęs šioje šalyje labai laukia, todėl, nenorėdama žmonių įžeisti atsisakydama pasiūlyto darbo, turiu itin atsargiai rinktis vietas, kur noriu dirbti. Mano darbo patirtis, įgyta Lietuvoje, yra neįkainojama, o CV iškaltas aukso plokštėse, todėl duoti jį bet kam yra parsidavinėjimas. Antrasis etapas prasidėjo, kai pamačiau, jog auksiniame CV savo telefono numerį išgraviravau neteisingai. Ištaisiau ir per dieną visą miestą apdalijau jau popieriniu gyvenimo aprašymu, kurį iš trijų puslapių sutraukiau į vieną. Aukso amžius baigėsi. Pradėjau dirbti padavėja indiškame restorane.

Apie darbą ten, apie kolegas indus, nuolat tarpusavyje bendraujančius tik indiškai, apie siūlymą tekėti už pinigus, bangladešiečio žmonos pavydą ir kitus rytietiškus prieskonius papasakosiu po to, kai aprašysiu būsto radimo ir gyvenimo naujuose namuose istoriją.

Pas Kariną pagyvenau tik keletą dienų, kol jos namo šeimininkė pradėjo burbėti. Dar man neatvykus įspėjo, jog nenorėtų, kad rytų europiečiams užgriuvus kas nors dingtų iš namų... Užsibūti ilgiau – jokios galimybės, todėl dar aukso amžiuje ėmėme dairytis kambario. Man nesiliaujant panikuoti, draugė kartą grįžo namo rankoje laikydama popieriaus skiautę.

– Radau, – sako savimi patenkinta, –­ tau tobulą kambarį žaliame name!

– Žaliame?

– Taip! Ekologiškame! Nėra šaldytuvo, skalbimo mašinos, šildymas minimalus... – skaito visą sąrašą iš skelbimo jau rinkdama telefono numerį. Niekas neatsiliepia.

– Ką? Kaip aš išgyvensiu be šaldytuvo?.. Be skalbimo mašinos?! Kare, nesvaik! – beveik šaukiu ant draugės.

Kol aš garsiai priešinausi idėjai kraustytis į tokį namą, Karina surado internete 80 namų pagal skelbime nurodytą pašto kodą.

– Važiuojam, – sako, – paieškosim, telefonu niekas neatsiliepia.

– Kaip mes jį rasim be tikslaus adreso?

– Paklausim žmonių, čia rašo, kad šeimininkė namuose moko vaikus groti smuiku. Gatvėje visi turėtų tai žinoti.

Nebesipriešinau, žinau, norėdama Karina suras tą namą, net jei reikės belstis į 80 durų. Jau po minutės sėdėjom ant dviračių ir mynėm reikiama kryptim. Gatvė, kurios ieškojom, pasirodė esanti vos už penkių minučių kelio ir besiremianti į kolektyvinių daržų tvorą, kurioje esančius vartus kaip tik tuo metu rakino plačiapetis pusamžis vyras. Paklaustas, ar žino, kur gyvena smuiko mokytoja, bakstelėjo pirštu į orą priešinga kryptimi nei daržai ir apibūdino:

– Ten, renovuotas namas su nepjauta žole priekyje ir saulės baterijomis ant stogo.

Prirakinam dviračius prie kieme gulinčio medinio dviračių stovo. Aplinkinių namų kiemuose ir gatvėje matyti tik automobiliai. Karina nemindžikuoja, prišokusi prie durų ir neradusi skambučio, energingai pabeldžia į duris. Kartą. Paskui dar sykį. Pasigirsta žingsniai, kažkas ateina! Abi sustingstam, durys atsiveria ir prieš mus tarpduryje pasirodo iš 7 dešimtmečio nužengusi, regis, niekaip pasaulio naujienų nepaveikta plačiai besišypsanti hipė ilgais žilstelėjusiais plaukais, žemę šluojančiu sijonu, sudurstytu iš skirtingų spalvų medžiagos skiaučių.

Džina – žaliojo gyvenimo propaguotoja, aktyvistė ir mano naujoji „šeimininkė“. Sutarėm iš karto, kad įsikelsiu po poros dienų, mokėsiu 70 svarų per savaitę ir laikysiuos visų namų taisyklių. Turėjau priprasti tualete nuleisti vandenį tik po „didelio“, taupyti vandenį ir prausdamasi, ir plaudama indus, arbatai vandens plikyti tik tiekai puodelių, kiek ketinu iškart išgerti, nejungti šildymo, jei temperatūra namuose nenukrenta žemiau 17 laipsnių, šildyti ne visą namą, tik kambarį, kuriame esu, ir ne daugiau 17 laipsnių...

Pirmą dieną įsikrausčius, Džina aprodo namus, savo darbo kambarį, kuriame moko vaikus groti smuiku pagal Suzuki metodą, svetainę, kurioje į akis krinta dvi lubas siekiančios knygų lentynos, tvarkingai laikančios pagal alfabetą surikiuotas knygas. Virtuvėje ir koridoriuje stovi eilės penkialitrių stiklainių, pripildytų birių maisto produktų ir užsuktų raudonais dangteliais. Džina paaiškina, juose – sauso maisto atsargos. Kartą per metus ji ir dar 20 žmonių užsako iš didmenininkų didelį kiekį įvairiausių kruopų, miltų, riešutų, aliejaus, kitų ilgai išsilaikančių produktų, kuriuos paskui išsidalija ir laiko namuose kaip atsargas. Sužinojau, jog toks apsipirkimo planavimas sutaupo bene trečdalį maistui išleidžiamų lėšų.

Aprodžiusi namą Džina nusiveda mane į savo daržą.

– Gali imti iš jo ką nori, – netikėtai rėžia.

Ne iškart supratau, bet Džina – komunistė. Šiering is kiering buvo jos alfa ir omega dar prieš atsirandant feisbukui. Man, tiesą sakant, svarbiausia, kad dalijasi vakariene. Jau keletą mėnesių esu sumažinusi pieno ir mėsos produktų kiekį savo racione, todėl veganiška dieta neatrodo labai baisi. Sutarėm, jog pirmąsias savaites, kol gausiu algą, už nuomą atidirbsiu namuose. Skutau žolę, nukirpau gyva­tvorę, išdažiau kambario lubas. Komunikacijos specialistė, mokslo administ­ratorė, kultūros vadybininkė, padavėja, sodininkė, dažytoja –­ šiuo karjeros vingiu visų nuostabai labai didžiavausi. Mano rankos pasirodė galinčios ne tik popierius kilnoti ar tarškinti kompiuterio klaviatūra, bet ir a t l i k t i apčiuopiamus darbus.

Džinos namuose renkasi aplinkosaugininkai, taikos aktyvistai, su savo misijomis keliaujantys aplink pasaulį (iš jų sužinojau, jog Džinos mama garsėja taikos kampanijomis visame pasaulyje ir net buvo nominuota Nobelio taikos premijai), ją lanko atsiskyrėliai menininkai, mokslininkai, keistuoliai, gyvenantys karavanuose. Feministės ir feministai. Štai Haris ką tik grįžo iš Airijos, kur rengė kampaniją dėl abortų legalizavimo. Sam išleido knygą, kurioje surinko biseksualių moterų ir vyrų istorijas. Ana nuolatos kampainina Lesteryje šviesdama visuomenę dėl oro taršos ir kviesdama miestiečius naudotis dviračiais kaip alternatyvia transporto priemone. Jie kalbasi apie politiką, knygas, santykius, seksualumą, klimato kaitą, dalijasi veganiškais receptais, organizuoja susitikimus, mokymus, festivalius. Man atvykus, Džina kaip tik buvo bebaigianti kartu su komanda organizuoti „pasidaryk pats“ principą propaguojantį festivalį, kuriame buvo galima išmokti pasidaryti reikalingus daiktus iš įvairiausių atliekų ar sutaisyti sulūžusius, nebeveikiančius rakandus, dviračius, namų apyvokos prietaisus.

Prisipažinsiu, į viską žiūrėjau įtariai. Istorijos apie užgrobiamus oro uostus, siekiant atkreipti dėmesį į lėktuvų teršiamą orą, į vandenyną mėtomi ato­minių laivų valdymo aparatai, siekiant sustabdyti militarizaciją, kelionė „pakeleivingais“ laivais per Atlantą, siekiant kuo mažesnės taršos, – viskas skambėjo lyg bepročių kliedesiai. Be to, nuolat ramybės nedavė Džinos seksualinė orientacija...
Tą vakarą, kai mudvi su Karina ją užgriuvom, pas Džiną kaip tik svečiavosi jos partnerė su dukra. Tai buvo mano pirmoji pažintis su t i k r o m i s lesbietėmis. Žinią, jog gyvensiu žaliame veganiškame name be mėsos, šildymo, šaldytuvo ir skalbimo mašinos bei su krūva taisyklių, visiškai užgožė mintis, kad gyvensiu su l e s b i e t e. O kaip dabar reiks elgtis? O jei ji mane bandys vilioti, ką tada reiks daryti? Ar aš dabar irgi tapsiu lesbiete? Ką reiks mamai pasakyti? Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, tačiau jas kam nors išpažinti neturėjau drąsos. Bijojau, kad visi ims galvoti, kad ir aš T O K I A, juk vyro šalia tai neturiu, keliauju viena, na, tikrai, kaip kokia homikė...

Įsikėlus mane kurį laiką ramino mintis, kad Džina jau turi partnerę. Bet efemeriška apsauga greit subliūško sužinojus, kad namo šeimininkė ir jos partnerė yra poliamoros (poly­amorous), t. y. turi daugiau nei vieną partnerį ar partnerę. „Garantuotai dabar ir mane norės įtraukti į savo klaną“, – nerimau ir kūriau galvoje vaizdinius, kaip grįžtu pas tėvus į kaimą iš užsienių su p a r t n e r i a i s. Ką pagalvotų kaimynai? Močiutė?

Iš prigimties esu lipšni būtybė. Vis taikausi paliesti pašnekovą pokalbio metu, neišlaikau padoraus atstumo. Glaustausi, glėbesčiuojuosi neieškodama didesnės progos ar gilesnės prasmės. Su Džina tapau robotu: kampuota ir atsargia. Ji žengia žingsnį prie manęs, aš du atgal. Ji į virtuvę, aš iš jos, kad tik nesusiliestume mažoje patalpoje, kad tik neįsižiebtų kokia kibirkštėlė ir aš nebūčiau užkrėsta homoseksualizmu. Vos įžengusi į vonią, paleidžiu vandenį bėgti, kad tik ji „netyčia“ neįgriūtų vidun teisindamasi, jog negirdėjo manęs. Vonios durys be užrakto.

Vieną rytą prieš man išbėgant į darbą Džina informuoja, jog po poros dienų ateis meistrai šlifuoti ir iš naujo perlakuoti medinių namo durų. Atsiprašo dėl būsimų nepatogumų ir įspėja, kad į namus galėsime įžengti tik po devintos vakaro. Pasiūlo dėl to kartu eiti vakarienės pas Aną, Lesterio dviračių propaguotoją. Greit mintyse sumetu, ką galėčiau veikti atsisakiusi vakarienės. Greičiausiai bibliotekoje po darbo kimščiau beigelį su flapjacku. Pasiūlymą priimu. Jau žinojau, kad Ana ir jos partneris Haris yra biseksuali pora, bet vienas vakaras praleistas su jais atrodo nebūsiąs žalingas...

Vakarop grįžusi namo išgirstu Džinos balsą. Pakeliu akis – persisvėrusi per savo miegamojo langą, ji moja man ranka.

– Tūla, labas, kaip tu? Gerai, taip, klausyk, meistrai užtruko lakuodami grindis, todėl aš dabar negaliu išeiti iš namų. Ar tu galėtum eiti viena ir aš tada vėliau prisijungčiau?

Nenoriu. Niekur viena eiti nenoriu, bet juk po langais nestovėsiu? Į namo vidų įeiti irgi dabar negaliu.

Gerai, eisiu viena.

– Džina, – sakau desperatiškai, – plyz dont lyv me aloune vier.

Suvedu į savo telefono GPS Anos namų adresą ir išeinu. Prisistatau anksčiau, nei buvo sutarta, todėl ilgai stoviniuoju prie namo gatvėje. Ima lyti. Kažkur toli varpai sumuša ketvirtį po šešių. Dar 15 minučių palauksiu, nusprendžiu. Iškenčiu 5 ir beldžiuosi į duris. Jas atidaro garbanė vaikišku balsu Evelyn, Anos ir Hario nuomininkė, nors aš negaliu atsikratyti minties, kad ir sugulovė...

Namo viduje barška puodai ir zvimbia galingi maisto smulkintuvai. Sužinojau, kad desertui ruošiami veganiški morengai. Įsismoltokinome. Apie darbus, veganizmą, apie namo remontus. Ana apgailestauja, kad priruošė per daug maisto, pasirodo, turėjo ateiti dar pora svečių, bet paskutinę minutę persigalvojo. Būsim keturiese, sako, tu su Džina ir mes su Evelyn. Haris išvykęs su reikalais į Londoną. Man pasidaro neramu. Kompanija mažų mažiausiai neaiški. Aktyvistės, matai, kampainerės kažkokios, dar lesbietės tikriausiai visos: neužtikrinta esu tik dėl Evelyn. Iš kur jos gauna pinigų šitom nesąmonėm? Ana jau kurį laiką nedirba... Užsiima verbavimu jaunų merginų ir moterų, taip, būtent, – staiga viską suprantu ir atsisėdu prie stalo strategiškai pabėgimui patogioje vietoje: prie pat durų.

Nepastebimai plepant prabėga laikas, jau aštuonios ir maistas paruoštas, bet Džinos nėra. Evelyn pasiūlo jos dar keletą minučių palaukti. Palaukiam 20 ir nusprendžiam sėsti vakarienės, kol maistas visai neatšalo. Garuose virti brokoliai, trintos bulvės, apvirto garbiniuotojo kopūsto ir burokėlių lapų pagardas, šviežios kopūsto ir morkų salotos. Viskas labai paprasta, bet skanu. Siekiu šaukšto pakartoti brokolius, kai kažkas pasibeldžia į namo duris. Džina! Puiku, nudžiungu, vadinasi, greit eisim namo.

Džina pasirodo sulyta ir nešina dideliu krepšiu.

– Pasiėmiau rūbų ir dantų šepetuką. Prigriebiau rūbų ir tau miegui, – atsisukusi sako man, o aš nelabai suprantu, kas vyksta.

Džina greit paaiškina: grindys nušveistos ir nulakuotos, bet į namus galime grįžti tik ryte. Praeis 6 valandos, kol lakas išdžius. Ana maloniai pasiūlo mus priimti nakčiai:

– Atleiskite, bet jums teks miegoti vienoje lovoje, namuose tik vienas kambarys svečiams.

Aš susimuistau, noriu sakyti, jog eisiu nakvoti pas Kariną, bet net nežinau, ar ji namuose. Kur aš eisiu devintą vakaro, lauke pliaupiant lietui? Sutrinku, nenoriu parodyti, kad išsigandau miegoti vienoje lovoje su moterimi. Kiek kartų miegojau su draugėmis! Bet juk Džina l e s b i e t ė... Visą vakarą nebegaliu ištarti nė žodžio, klausausi spalvingiausių istorijų apie praeityje vykdytus žygius gelbėjant pasaulį, apie rengtas kampanijas, įkurtas organizacijas, nuveiktus darbus ir tegalvoju apie tai, kaip jos viena su kita mylisi.