Tautvydas Urbelis. „Britanika“. Sovietinis gigantizmas ir kapitalizmo neurozė

Architektūra gimsta diktuojamoje erdvėje, tačiau ilgainiui tampa belaikė ir efemeriška. Pastatai prasmę atranda daugiabriauniuose naratyvuose, jų koridoriai veda į vaizduotės užkaborius, o sienos susilieja į daugialypę miesto patirtį. Infrastruktūra įkūnija mūsų praeitį ir sugeria ateities lūkesčius. Ribos tarp architektūros topologijos ir mūsų vidinių išgyvenimų pamažu blunka, generuodamos miglotą medžiagiškumo ir fantazijos erdvę. Šioje klampioje erdvėje galima aptikti ir vieną iš nykstančio Kauno simbolių – nebaigtą statyti viešbutį „Britanika“.

 

„Britanika“
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Kęstučio g. 26
Architektūros tipas: Profesionalus, skaitmeninis
Architektai: Alfredas Paulauskas
Stiliai: Vėlyvasis modernizmas, skaitmeninis modernizmas
Metai: 1977–1988, 1988–2025, 2025–2049
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Sovietmetis, vėlyvasis kapitalizmas

 

///

Žvarbus lapkričio vėjas kandžioja mano rankas, kol rakinu spyną ant metalinių grotų. Grotų, kurios skiria dvi realybes – Kauno ir „Britanikos“. Mano tikslas – nebaigto statyti pastato stogas. Lipdamas laiptais tikiuosi geriau suprasti „Britaniką“ ir jos santykį su Kaunu. Tarp manęs ir stogo – 14 aukštų, išsidėsčiusių 50 metrų siekiančia vertikale.

Vos pradėjęs lipti šio urbanistinio vaiduoklio laiptais nejučiomis imu galvoti apie tūkstančio metų istoriją skaičiuojančias Japonijos šventyklas, perstatomas kas 20 metų, apie gintaro kambarį ir savo paskirties netekusius Roterdamo postmodernistinius biurų pasta­tus. Visi šie objektai egzistuoja tiek realybėje, tiek fantazijoje, konkrečiame laike ir belaikėje erdvėje. Gimę įkūnyti vieno laikotarpio troškimus, jie stengiasi išlikti naujomis socialinėmis, politinėmis ir urbanistinėmis sąlygomis. Nėra skirtumo, ar kalbame apie šventyklų perstatymą, ar gintaro kambario legendą, ar biurų paskirties keitimą – visais atvejais architektūra turi privilegiją į daugybę gyvenimų. Žingsnis po žingsnio suprantu, jog „Britanika“, tarsi atšiauri betono šventykla, yra nuolatos perstatoma. Pastatas, peraugęs net ir drąsiausias sumanytojų svajones, šiandien gyvuoja konkuruojančių realybių sankirtose.

 

Manto Ščajevo nuotrauka
Manto Ščajevo nuotrauka.

 

///

Prieš akis atsiveria pirmasis (per)statymas 1986-aisiais. Žengiu ant ką tik išlietų pastato betoninių laiptų ir akimirksniu pajuntu sovietinės megalomanijos ir nepamatuotų ambicijų dvelksmą. Jis visur: pastato pertvarose, armatūros sutvirtinimuose ir darbininkų veiduose. Šį jausmą sustiprina garsus ZIL sunkvežimių gausmas ir nekokybiško benzino kvapas. Kylantys mūrai įkūnija laikotarpį, kai miestas turėjo būti užpildytas įvairiausiais kūnais – betoniniais, geležiniais, gyvais ir menamais. Tai laikotarpis, kai didžiosios ideo­logijos kilo aukščiau už ambicingiausią dangoraižį. Didžiojo plano dalis buvo ir „Britanika“, gimusi Alfredo Paulausko galvoje ir iškilusi šimtams darbininkų ir dešimtims sunkiosios technikos kūnų ritmingai judant blėstančių komunizmo idealų ritmu. Šiame grandioziniame plane miestas iškyla iš pavienių, chaotiškų objektų sankaupų ir tampa funkcionuojančiu organizmu. Visos šio organizmo dalys sinchronizuojasi į vientisą urbanistinį ritmą, turintį užtik­rinti miesto išlikimą ir plėtrą. Atskiros, nepaklusnios ar nenaudingos dalys identifikuojamos, integruojamos, o nepavykus integ­racijai – eliminuojamos iš organizmo. „Britanikos“ pirminis uždavinys buvo užpildyti organizme atsivėrusį stygių – nepakankamą laikino apgyvendinimo vietų skaičių mieste. Vėliau, nepavykus įvykdyti šios užduoties, organizme gimė naujas poreikis – kuo didesnis biurų plotas, išreikštas kvadratiniais metrais. Naujosios megalomanijos motyvas. Norint padidinti biurų plotą, pilkasis Kauno monolitas turėjo griūti ir užleisti vietą moderniam savo palikuoniui. Tiesa, ir šis planas liko neįgyvendintas. Vietoje jo, sulaukėme per­statymų etapų, kai „Britanika“ išties griuvo, bet dėl hologramų ir papildytos realybės miestiečiai net nepastebėdavo šių procesų, o kadangi pastatas tapo reikšmingu miesto artefaktu, jis buvo atstatomas lygiai toks pats.

 

Manto Matulionio nuotrauka
Manto Matulionio nuotrauka.

 

///

Liesdamas pastato viduje išaugusius žolynus galvoju apie Jamesą Lovelocką, britų mokslininką, išradėją ir teoretiką, kartu su mikrobiologe Lynn Margulis XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje suformulavusį Gajos hipotezę. Anot šios hipotezės (šiandien jau – teorijos), žemė yra save reguliuojanti sistema. Žemėje egzistuojantys gyvieji organizmai sąveikauja su negyvąją aplinka, taip sudarydami kompleksišką, planetos išlikimą užtikrinančią sistemą. Šioje sinergija grįstoje sistemoje sąveikos prasideda nuo mikroskopinių dalelių ir tęsiasi iki globalių reiškinių. Gajos hipotezę galima pritaikyti ir miestui, kurio dalys yra glaudžiai susijusios, o pokyčiai nuvilnija per visą urbanistinį audinį. Tačiau suvokdami miestą kaip savireguliuojantį mechanizmą susiduriame su esmine problema, nuo kuriuos kenčia Gajos hipotezė ir kurią jaučiu stovėdamas vienoje iš „Britanikos“ laiptinių. Šios problemos ašis – tikėjimas, kad miesto, sistemos, organizmo dalys yra svarbios tik tiek, kiek užtikrina sistemos išlikimą. Lipdamas „Britanikos“ laiptais, liesdamas sijas ir augalus, skaitydamas jos istoriją ir komentarus, žvelgdamas į nuotraukas ir vaizdo įrašus, suprantu, jog kiekviena miesto-organizmo dalis perauga savo vienatinę funkciją palaikyti sklandų miesto funkcionavimą ir ima gyventi nenuspėjamą gyvenimą. „Britanika“ niekada netapo viešbučiu, biuro pastatu ar paveldo objektu. Pastatas tiesiog įsiliejo į miesto audinį kaip daugiareikšmis kūnas, generuojantis vis naujas prasmes ir patirtis, kuriantis ir ardantis simbolinę miesto tapatybę.

 

Manto Matulionio nuotrauka.
Manto Matulionio nuotrauka.

 

///

Kojose jaučiu lengvą nuovargį. „Britanikoje“ aukštai nesužymėti, todėl tik apytiksliai galiu pasakyti, kur esu. Viena aišku – pilkasis Kauno architektūros kardinolas buvo perstatytas visai neseniai. Viskas lygiai taip pat, kaip ir prieš 30 metų, kai paskutinį kartą čia lankiausi, bet akivaizdu: pastatas patyrė grandiozinę transformaciją. Kranai milžiniškomis žnyplėmis ardė betoną tarsi besvorę putą. Žiežirbų spiečiuose vientisos geležinės sijos virto metalo laužu, o didingi pastato kontūrai išnyko dulkių debesyje. Buvo tikimasi, kad pasitelkus šį ritualą išnyks istorijos apie korupciją ir nepotizmą, kad bus nuplautas gėdos jausmas dėl apleisto giganto miesto centre ir užsimirš planuotojų klaidos. Buvo tikimasi, kad trupantis betonas ir lūžtantis metalas stebuklingai ištrins praeities miesto šešėlius.

Dulkėms nusėdus laukė atstatymo darbas. Kitaip nei statant pirmąjį kartą, šį sykį nebuvo girdėti rusiškų keiksmažodžių, lauke netvyrojo saliarkos kvapas, o darbų pradžioje kalbų nesakė nuskalbtu kostiumu vilkintis CK atstovas. Vėlesni perstatymai taip pat skyrėsi nuo pastarojo. Vienuose atmosfera kaito nuo svaiginančių pažadų pastatyti puikiausią statinį visoje Europoje, kituose visus gniuždė ekonominio sunk­mečio sukeltas nusivylimas ir laukinio kapitalizmo pagirios. Būta ir visai nežymių perstatymų – kartais tyliai už uždarų durų, pasidalinant įtakos sferomis ir finansiniais paskatinimais, kartais viešai ieškant užuojautos sutrikusiuose miestiečių veiduose.

Tiesą pasakius, šį kartą nebuvo net dulkių. Jas akimirksniu susiurbė išmanieji siurbliai, o oro tyrumą užtik­rino modernūs filtrai. Dulkių debesys buvo paskubomis sugeneruoti 3D projekcijomis, siekiant pridėti šiek tiek autentikos. Nebuvo ir darbininkų ar darbų vadovų. Viską tyliai dirbdamos statė autonominės mašinos, o jas valdė nepriekaištingi algoritmai. Teritorija labiau priminė Briano Eno koncertą, o ne statybų aikštelę. Dar prieš prasidedant darbams, ankstesnio pastato vietoje iškilo milžiniška „Britanikos“ holograma. Net ir atidžiai įsižiūrėjus nebuvo galima atskirti, kur baigiasi holograma ir kur prasideda statomas pastatas. Darbams pasibaigus, socia­linių tinklų sraute šmėstelėjo pabaigtuvių pranešimas, kurį akimirksniu nustūmė kitos naujienos, individualizuotos reklamos, siūlančios amžiną gyvenimą debesijoje, ir dank memai. Išvažiavus statybinėms mašinoms, holograma nebuvo išjungta, o jos saulės baterijos veiks dar du šimtus metų. Tankus pikselių tinklas apgaubė grubų pastato fasadą tarsi skaitmeninė drobė, galutinai suliedama konkuruojančias realybes.

Kontekstualumo ir urbanistinės integracijos ištroškę ekspertai vienbalsiai nutarė, kad pastatas jautriai įsilieja į išskirtinį Kauno Naujamiesčio urbanistinį audinį ir subtiliai atkartoja monotonišką modernizmo ritmą. Išties nei ekspertai, nei paprasti miestiečiai negalėjo pasakyti, jog pokyčio apskritai būta. Pastatas perstatytas atomų tikslumu, užtikrinant visavertį autentikos potyrį.

 

Manto Ščajevo nuotrauka.
Manto Ščajevo nuotrauka.

 

///

Pažvelgiu pro apvalų langą, pastebiu siaurą tarpelį tarp pastato ir hologramos. Žvelgiant iš lauko šio tarpo nematyti – pastatas tobulai susilieja su savo reprezentacija, o skaitmeninio pasaulio aktyvuota fantazija tampa realybe. Galbūt „Britanika“ visada tebuvo ftarpio geismus. Reikia pripažinti, šiame pastate praleistas laikas turi keistą poveikį. Tarsi į realybę persikėlęs Andrejaus Tarkovskio režisuotų „Soliario“ ir „Stalkerio“ mišinys. Riba tarp rea­lybės ir fantazijos ima trūkinėti.

Vaiskios lapkričio saulės nušviestas pastatas atrodo kaip nepajudinamas monolitas. Tačiau liečiant pastatą pirštai užčiuopia aižėjančias sienas ir sutrūkinėjusias sijas. Ar gali būti, kad „Britanika“ griūna? O gal mes patiriame visai kitą procesą? XIV a. gyvenęs vokiečių teologas ir matematikas Heinrichas iš Langenšteino, kitaip žinomas kaip Heinrichas vyresnysis iš Hesės, suformulavo ekscentrišką teoriją, kad iš vieno yrančio kūno gali atsirasti visiškai kitas. Pavyzdžiui, iš mirusios lapės spontaniškai gali gimti šuo. Pritaikydamas platumų ir ilgumų matematines teoremas irimo procesui analizuoti Heinrichas įžvelgė pūvančio kūno galimybes generuoti arba pernešti naujas gyvybės formas. Galbūt alchemija ir metafizika gali padėti suprasti „Britaniką“?

Įtrūkiai sienose rodo, kad kiekvieną kartą vos perstačius gigantiškąjį Kauno vietoženklį prasideda irimo procesas. Milijardai mikroskopinių cemento atomų, elekt­ros impulsų ir terabaitai duomenų pasklinda po miestą. Bandymai išlaikyti vientisą pastato struktūrą akimirksniu žlunga. Statinys ima keisti formą, tūrį, jo geo­metrija negrįžtamai persikreipia, o funkcinis laukas išplinta į projektuotojų nenumatytus horizontus. Akivaizdu, kalbame ne tik apie pastatą, kaip materialų objektą, bet pastatą, kaip duomenų konsteliaciją, geismo algoritmą, architektūrinę viziją, socialinį konstruktą, urbanistinį mikropasakojimą. Yrantis pastatas daugina ir gimdo naujus vaizduotės asambliažus. Irdamas viešbutis tapo vaiduokliu, sovietinis gigantizmas – kapitalizmo neuroze, o pastatą priglaudusi laikinoji sostinė – Europos kultūros sostine. Trupantys „Britanikos“ kontūrai pasklido po begalę realybių ir tarsi belaikis glitchas amžiams įsirėžė į skaitmenizuotos Kauno pasąmonės tinklą.

 

Manto Ščajevo nuotrauka.
Manto Ščajevo nuotrauka.

 

///

Kopiu aukštyn. Vienoje iš laiptinių pamatau juodais dažais išpurkštą tagą „Paulauskas X Kurokawa“. Greičiausiai tai architektūros studentų darbas, simboliškai primenantis apie potiesios politikos įtaką architektūrai. Ar iš tiesų „Britanika“ buvo šių dviejų architektų kolaboracija? Dar visai neseniai atsakymas būtų aiškus, bet šiandien situacija gerokai painesnė. Kas iš tiesų yra kolaboracija, kai kalbame apie pasta­tą? Idėja gimsta architekto galvoje, bet jos ištakos slypi nenutrūkstamame informacijos sraute. Ar šiame sraute Kisho Kurokawa darė įtaką A. Paulauskui? Galbūt turėtumėme kalbėti ne apie tiesiogines įtakas, o apie neapčiuopiamas vaizduotės įpjovas – žavėjimąsi tais pačiais kūrėjais, buvimą panašiose situacijose ar artimą pasaulėvaizdį. Galbūt kolaboracijos įvyksta po pastato pastatymo. Retroaktyvūs bendrystės ryšiai užmezgami tarp niekada nebendravusių kūrėjų.

Prieš mano akis „Britanikos“ kambariai virsta informacijos celėmis, kurios jungiasi į nuolat kintančius tinklus. Kiekviena celė generuoja savo unikalų kodą, kiekvienas naujas tinklas užmezga laikinas sąsajas su kitais materialiais ir nematerialiais objektais, galiausiai suformuojančiais nuolat mutuojantį hiperobjektą. Hiperobjektas perauga miestą-organizmą – tai triukšminga begalės objektų konsteliacija, kurios neriboja siejanti struktūra. Tai jaudinanti ir bauginanti mūsų gyvenamosios erdvės išraiška.

 

///

Kūnu perbėga šaltis. Metas kopti aukštyn. Pasiekiu viršutinį aukštą. Mane pasitinka balandžių išmatos ir pasakiškas miesto vaizdas. Lipu ant plytų krūvos, rankomis prisitraukiu prie ertmės, pro kurią pasiekiu paskutinį pastato aukštą. Praeinu pro erdves, turėjusias tapti prabangiomis mansardomis. Neišsipildžiusių svajonių tuštybę įgarsina šaižus vėlyvo rudens vėjo švilpimas. Apsidairau. Leidžiantis saulei miestas atrodo kerinčiai. Rausvi atspalviai nudažo Kauno dangoraižių fasadus, šviesa lūžta į tūkstančius raibuliuojančių spindulių ir užlieja vakarėjantį miestą. Apačioje vaikšto žmonės, jų siluetai primena nepaklusnius pikselius, drumsčiančius miesto statiką. Dar keli žingsniai ir aš – ant stogo. Beliko paskutinė kliūtis ir būsiu pasiekęs savo tikslą. Rankomis užsikabinu už metalinių konstrukcijų, prisitraukiu, dedu koją ant šalimais esančios sijos, stojuosi, dar kartelį ir po savo kojomis pajuntu tvirtą, derva nulietą pagrindą. Aukštutinis pastato stogas.

Muslimgauze muzika skamba ant didžiojo monolito stogo. Betono nevaržomi garsai nugula ant miesto stogų, tik vos juntamai suvirpindami apačioje lėtai judančių miestiečių išvargintas jusles. Muslimgauze – tai britų eksperimentinės muzikos kūrėjas Bryano Joneso, kurio žavėjimasis musulmoniškuoju pasauliu ryškiai atsispindėjo kuriamoje muzikoje. Arabiškos ir elektroninės muzikos mišinys apgaubia miestą tarsi garsinis šydas (gauze angliškai reiškia „šydą“). Miestą, kuris vis dar nejaukiai susigūžia išgirdęs žodį „musulmonas“, miestą, kuris savo Kitą – žydiškąjį palikimą, – brutaliai sunaikino prieš daugelį metų. Vietoje gyvybingos kultūros liko pusbalsiai pasakojimai, vietoje siaurų gatvelių ir parduotuvių knibždėlyno – pagrindinė komercijos arterija, įvilkta į pastišinį praeities rūbą. Kaip prieš 100 metų, taip ir prieš 30 metų, taip ir dabar, miestas kratosi savo Kito, bet kartu negali be jo gyventi. Kad ir kas būtų tas Kitas – etninės mažumos, nebefunkcionalūs architektūros objektai ar urbanistinės dykros, – miesto identitetas gimsta iš raibuliuojančio konflikto, negailestingo kitoniškumo konstravimo. Nebenaudojami objektai paliekami likimo valiai, apgaubiami spalvingais brezentais ar griaunami. Į šiuos objektus baksnojama pirštais, jie tampa skandalingų antraščių puošmenomis ir primena apie miestą, kurio nebenorime. Tačiau „Britanika“ sugėrė visus šiuos bandymus, trupėjo į šipulius ir atgimdavo su kiekvienu pretenzingu laikotarpio įgeidžiu.

 

///

Stoviu ant tamsoje skendinčio stogo. Mieste pamažu įsižiebia šviesos. Margaspalvis LED šviestuvų peizažas atsiveria prieš mano pavargusias akis. Jaučiu, kaip kraujas pradeda tekėti man iš nosies ir lėtai pasiekia lūpas. Kapiliarai neatlaikė aukščio, o galbūt begalinio noro geriau suprasti „Britaniką“ ir Kauną. Leidžiu smulkiems, tamsiai raudoniems lašams kristi ant dervuoto stogo. Galvoju apie Gają, hiperobjektus ir daugialypę architektūrą. Nesu tikras, ar bent vienas iš jų paaiškina „Britaniką“ ir ją priglaudusį miestą. Griautas, atstatytas, virtęs į dulkes ir elektros impulsus – amžinasis statinys pasklido po bekraštę erdvę kaip informacinis ūkas, kuriame nebeįmanoma atskirti rea­lybės nuo fikcijos, medžiagiškumo nuo pasakojimo.

 

Muslimgauze „Mullah said“:

 

Tekstas ir nuotrauka yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.