Jorgas Chouliaras (Γιώργος Χουλιάρας, g. 1951) – graikų poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas, šiųmetinio tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ svečias. Nors gimė Salonikuose, nuo 1975 m. mokėsi ir vėliau ilgokai dirbo Niujorke bei Dubline. Ten ne tik užmezgė ryšius su anglakalbiais poetais ir redaktoriais, bet ir stebėjo Graikijos kultūros gyvenimą iš tolėliau, o tai suteikė galimybę apmąstyti savos kultūros unikalumą ir ribas. Amerikoje ir Airijoje dėstė, teikė patarimus įvairioms kultūros institucijoms, rašė straipsnius apie kultūros naujienas, vertė, dirbo atstovu spaudai Graikijos Respublikos ambasadoje Vašingtone. Dabar gyvena Atėnuose, yra kelių literatūros ir kultūros tarybų narys, Graikijos rašytojų sąjungos prezidentas.
2014 m. J. Chouliaras apdovanotas itin svarbia Atėnų akademijos premija už poezijos knygą „Atsiminimų žodynas“, kurią pats vadina „abėcėliniais antimemuarais“, ir už viso gyvenimo darbą. Kūryba versta į bulgarų, prancūzų, italų, japonų, turkų ir kitas kalbas, publikuota prestižiniuose leidiniuose. J. Chouliaro poezijai kertinė yra vertimo sąvoka: jis aiškino klasikinės Graikijos tradiciją moderniam pasauliui, naująją graikų kultūrą Amerikai ir atvirkščiai, ypač jį domino susikalbėjimo ir tiesos klausimai, jų nestabilumo problemos, tapatybės (de)konstravimas, savumo ir svetimumo patirtys.
Kas pasikeitė, o kas liko taip pat per 40 kūrybos metų nuo „Ikonoklazmo“ (1972) iki „Rašalo takų“ (2005) ir „Atsiminimų žodyno“ (2013)? Kaip jūsų rašyme meilės, atminties, mirties klausimai buvo svarstomi tada ir dabar?
Niekas nepasikeitė, tačiau viskas kitaip. Tęstinumas įmanomas tik dėl pertrūkių. Tai būdinga ir individų gyvenimams, ir visuotinei istorijai. Be to, yra du atminties tipai: tai, ką kiti prisimena apie mus, ir tai, ką patys apie save užmirštame. Žinojimas, kad mirtis gali ištikti bet kuriuo momentu, senstant leidžia susikurti nemirtingumo iliuziją, nes tikimybė mirti vis didėja. Meilės ir mirties simbiozė neįmanoma ir tuo pat metu būtina. Todėl meilė išlieka svarbiausia varomąja jėga: mylime kitus, mylime gyvenimo reiškinius (tai dar vadinama smalsumu) ir taip bent truputį sušvelniname savimeilę. „Nuolat bandyk, nuolat klysk, klysk geriau“ („Keep trying, keep failing, fail better“), – siūlė Samuelis Beckettas. Nepritark. Nesiginčyk. Įrodyk. Stenkis pasiekti Franzo Kafkos lygio humorą. Venk apsimestinio rimtumo, kad ir ką darytum. Nevenk į save nutaikyto sarkazmo. Žmogaus gyvenimo tragedija – kad tai yra komedija. Netiražuok savęs. Bandyk įveikti sau įprastus ir patogius įvaizdžius, motyvus, žodžius. Tavo biografiją turbūt geriau parašys kas nors kitas. Viename interviu, kurį daviau JAV, manęs paklausė: „Ar jūs postmodernus?“ – „Ne, aš postantikinis“, – atsakiau.
„Rašau, kad nepamirščiau / nerašau, kad pamirščiau / nepamiršk, kad rašau.“ Kas jus pastūmėjo rašyti poeziją ir kas skatina kurti toliau?
Rašymas yra skaitymo pasekmė, o skaitymas – rašymo. Abu šiuos įgūdžius įgyjame kultūroje ir šia prasme jie abu nenatūralūs. Vis dėlto jie tokie, kaip kiti įgūdžiai: kai juos įgyji – iš dalies mėgdžiodamas vyresniuosius, iš dalies mokykloje ir už jos ribų, – beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad iki tol buvo kitaip. Niekas negimsta rašytoju, vieno žmogaus gyvenimas per trumpas rašymui sukurti, nors kartais atrodo, jog kasdien vėl ir vėl išrandame dviratį. Kūryba yra nemirtingumo konspiracija, nesėkminga pastanga apgauti mirtį ir paslapčiomis nusiųsti raštelį rytdienai. Užrašyti žodžiai įkuria salas begaliniame šnekos archipelage. Todėl poezija visada apsimeta ir privalo apsimesti, kad grįžta į sau prigimtą sakytinę formą. Pabandykite išgirsti muziką transkribuotoje šnekoje. Nors žmonės įsivaizduoja, kad kūryba – būdas save išreikšti, iš tiesų tai išraiškingiausias būdas save paslėpti. Poezija yra visos literatūros įsčios: ji teikia medžiagą, iš kurios vėliau nulipdomi ir angelai, ir demonai. Kalbu apie žodžius ir skaičius, meilę, kuri yra būtiniausia kūrybos sąlyga – net jeigu kartais mylima šiurkščiai. Rašytojai ir toliau rašo tarsi pirmą kartą – veikiausiai ir patys neužfiksuoja, kada gimsta pirmasis jų eilėraštis. Jo nereikia išnešioti. Kalbos nematerialumas yra poetų kuriama materija.
„Literatūra nėra, kaip kartais iš jos tikimasi, paguoda, poilsis ar pramoga sielai. Literatūra, kaip utopija, visada yra ir tikrovėje egzistuojančio toposo kritika.“ Kaip poezija ir apskritai literatūra prisidėjo prie graikų tautos formavimosi? Koks jų vaidmuo šiandien?
Poezija sukūrė Graikiją. Skamba kaip hiperbolė, bet šį teiginį patvirtina ryškūs pavyzdžiai tiek iš antikos, tiek iš modernybės. Homero epai, kuriuos visada nešiojosi Aristotelio mokinys Aleksandras, kūrė ir formavo ryšius tarp graikų, išsibarsčiusių nuo Itakės iki Mažosios Azijos ir nuo pietinių salų iki šiaurės Makedonijos. Iki moderniojo nacionalizmo epochos taip susidarydavo tautos. Daug vėliau Dionisijas Solomas, poetas, prisiėmęs tautos dainiaus vaidmenį (jo eilės tapo nacionaliniu himnu), įsivaizdavo Graikijos kaip modernios valstybės atsiradimą. Tuo pat metu lordas Byronas paaukojo gyvybę dėl vietos, kuri, anot jo, padariusi jį poetu, o jo bičiulis Percy Bysshe’as Shelley pareiškė, kad „visi esame graikai“, nors ten niekad nebuvo lankęsis. Poezija tapo „normatyvine disciplina“. Graikijos įnašą į moderniąją pasaulio literatūrą apytikriai apibrėžia Konstantinas Kavafis ir du Nobelio premijos laureatai (Odisėjas Elitis ir Giorgas Seferis, – vert. past.). Aišku, kai atžalos lyginamos su žinomais ir daugiau pasiekusiais tėvais, ištinka nusivylimas, todėl poezija šiandien kartais suvokiama tik kaip priebėga stojus sunkiems laikams. Dabartis vertinama atlaidžiai. Kad ir ką darytume, to niekada nebus įmanoma palyginti su iškiliausiais praeities darbais. Tas pats tinka ir literatūrai. Vis dėlto jokia kalba negali išlikti be literatūros, o be kalbos neįmanoma gyventi.
Jūs priskiriamas vadinamajai 8 dešimtmečio kūrėjų kartai. Kas šią kartą išskiria iš kitų?
Tai karta, pradėjusi rašyti poeziją suvaržymų ir nerimo dėl ateities sąlygomis. Graikijoje po pergalės prieš nacius Antrojo pasaulinio karo metais vyko dar ir pilietinis karas. (...) Karinė diktatūra po jo užgniaužė lūkesčius, kad politinė ir socialinė situacija greitai normalizuosis. Pokario „kultūrinės rekonstrukcijos“ procesas, kaip mėgstu jį vadinti, sustojo, nors ir prieš chuntos režimą nebuvo lengva sekti užsienio tendencijas. Necenzūruotų publikacijų trūkumą papildė atsinaujinęs poreikis kurti. Radosi visko: nuo atviro protesto iki aliuzijų prisodrinto kalbėjimo, kartais prasprūsdavusio cenzoriams pro akis. Siurrealistiniai eilėraščiai buvo ne mažiau alegoriški nei liaudies dainos. Tokia vakarietišką formą įgavusi Rytų Europos patirtis dar labiau iškreipė Graikijos literatūrinį Šiaurės, Pietų, Rytų ar Vakarų tradicijų kompasą. Iškilo nemažai jaunų autorių: kiekvienas savaip stengėsi išplaukti ant bangos. Todėl skeptiškai vertinčiau sampratą, kad „karta“ reiškia tik tai, jog daugybės autorių pirmosios publikacijos pasirodė tuo pat metu ir dėl to tarsi leido ignoruoti vyresniuosius. Kai banga nuslūgo, nebeatrodė sąžininga kritikuoti gaują sekusius šunelius, nors pats labiau mėgstu kates – jos savarankiškesnės.
8 ir 9 dešimtmečiais su bičiuliais įkūrėte ir redagavote svarbius literatūrinius žurnalus, pvz., „Tram“ („Tramvajus“) ir „Hartis“ („Žemėlapis“). Gal galėtumėte trumpai pakomentuoti literatūrinių ir kultūrinių projektų būklę interneto amžiuje?
Knygos, žinoma, nepakeičiamos, bet jos tinkamesnės rezultatui, o ne procesui demonstruoti. Pastarasis gerai matomas periodinėse publikacijose – ir popierinėse, ir elektroninėse. Kultūrinė spauda atspindi akimirkos gyvybę. Skaitmeninė revoliucija (neišbaigta, kaip ir visos revoliucijos) yra ir palaiminimas, ir prakeiksmas, kurio literatūra ir kiti menai negali išvengti. Vis dėlto apie rezultatus kalbėti dar per anksti, Graikijoje nedaug projektų, tyrinėjančių iki tol neatrastas skaitmeninės medijos galimybes. Seniau žmonės filmuodavo spektaklius ir manydavo, kad kuria filmus, – tai panašu į spaudos situaciją internete. Vis dėlto verta skatinti glaudesnį literatūros ir interneto ryšį. Žinau, kad čia daug fragmentacijos. Žinau, kiek čia šlamšto. Bet tikrai neketinu prisiimti burbančio senuko pozicijos ir aiškinti, kad jaunimas klauso „ne tos“ muzikos. Visi turi teisę klysti.
Kalbant apie ekonominę krizę – koks Graikijos rašytojų sąjungos vaidmuo, kokias graikų literatūros, ypač jaunųjų autorių, perspektyvas galite įžvelgti?
Graikijos rašytojų sąjunga buvo įkurta po diktatūros žlugimo tam, kad sutelktų poetus, prozininkus, eseistus, vertėjus ir literatūros kritikus kovai už žodžio laisvę ir sudarytų geresnes sąlygas jų profesiniams interesams skleistis. Pirmasis garbės prezidentas buvo O. Elitis. Sąjungos tikslai visada aktualūs, todėl ji, kaip svarbiausia Graikijos rašytojų organizacija, ir toliau instituciškai arba jos nariams veikiant individualiai atstovauja Graikijos rašytojams šalies viduje ir užsienyje, išsako savo nuomonę apie kultūrai svarbius klausimus, prisideda prie vietinių ir tarptautinių kultūrinių iniciatyvų. Be to, tebesitęsiant ekonominei krizei, Sąjunga turi spręsti pačius banaliausius buities klausimus, pvz., pasirūpinti rašytojų sveikatos draudimu, pensijomis, mokesčiais, kad jie apskritai galėtų išgyventi tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Kaip matote, visuotinai išrinktos tarybos, kurios nariai į šias pareigas siūlėsi savanoriškai ir už tai negauna jokio atlygio, užduotys sudėtingos – be minėtų dalykų, jai tenka užtikrinti ir tai, kad į Sąjungą būtų priimami jauni autoriai laikantis įstatuose numatytų vidinio recenzavimo reikalavimų. Būtina pabrėžti, kad rašytojai gali kurti beveik bet kokiomis aplinkybėmis, tačiau jų kūrybos recepcija, sklaida, poveikis tokiu atveju smarkiai priklauso nuo to, kaip juos remia jų organizacijos.
Ar diplomato ir poeto vaidmenys susiję? Kaip kūrybą paveikė tai, jog ilgai gyvenote ir dirbote užsienyje?
Nors psichiatrai sako, kad bipoliškumas yra sutrikimas, bet jis judina pasaulį. Yra daug poetų diplomatų, kuriuos skaitytojai galbūt žino: Pablo Neruda, G. Seferis, Octavio Pazas. Tiesą sakant, lingvistiškai tai šiek tiek susiję. Juk žodis „diplomatinis“, t. y. „susijęs su tarptautiniais santykiais“, pradėtas šia reikšme vartoti XVIII a., nes ant lotyniškų tarptautinių sutarčių ar chartijų rinkinių būdavo žodis „diplomaticus“. O jis kilęs iš senovės graikų „diploma“, reiškusio per pusę sulenktą popierių. Toks sudvejintas buvimas gerai apibūdina diplomatiją, mat su ja praktiškai susiję žmonės privalo ne tik atstovauti savo valstybei svetur, bet ir reprezentuoti svetimą šalį grįžę namo. Poezija – garsų ir reikšmių šalis. Poetas bando jai atstovauti kitoje šalyje. Rašytojai gyvena kalboje (kartais daugiau negu vienoje), kuri tuo pat metu jiems ir namai, ir tremtis.
1986 m. sakėte, kad „naujoji graikų kultūra galėtų būti laikoma paradigminiu pavyzdžiu, (...) demonstruojančiu svarbiausius modernaus kultūrinio gyvenimo impulsus“. Kaip pakomentuotumėte Graikijos kultūrinę patirtį praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams? Kokia šiandien Graikijos vieta pasaulio vaizduotės erdvėje?
Mes nuolat perrašinėjame praeitį, kad galėtume pralenkti ateitį. Sudėtingas (daug žadantis, bet erzinantis, utopiškas ir kartu distopiškas) graikų santykis su savo praeitimi tebelieka ypač įdomus tiems, kuriems sunku rasti gyvenimo prasmę. Be to, didelė dalis žodyno, būtino norint veikti intelektualiniame lauke – nuo politikos iki fizikos bei metafizikos, nuo teorijos iki praktikos, – pirmiausia radosi graikų kalboje. Kitos kalbos šiuos žodžius perėmė arba graikų kalbos pavyzdžiu pasidarė savus neologizmus. Graikija – šalis, egzistuojanti vaizduotėje, nes ją visi suvokia kaip Vakarų kultūros išeities tašką. Todėl Graikija – vis dar ta vieta, kur galima atrasti ir save, ir pasaulį. Ši dovana neįkainojama ir neišmatuojama. Bet tokie pat svarūs ir jos priedai, nes pernelyg brangios dovanos dažniausiai apsunkina gyvenimą.
Interviu pirmąkart publikuotas „Greek News Agenda“ 2017 m. rugsėjo 4 d. Autoriui sutikus vertė Elžbieta Banytė
Jorgas Chouliaras
Tiltai
Akis už dantį galėjo pasakyti gydytoja
kai nusukau žvilgsnį paskendęs jos krėsle
nes ji dirbo stačiomis o aš užsisvajojau
apsvaigęs nuo į akis jai lendančių
plaukų švelnaus siūbavimo
išrasčiau prietaisą kuris be atodairos ištraukia
po gydytojo kepure sukištas kasytes
gundančias dreifuoti aistros prospektais
ir skersgatviais kurie kaip Bruklino tiltas
tame nepaprastame Harto Crane’o eilėraštyje sujungia
jos namus su Manhatano gydytojų kabinetais
bet nemanau kad ji kada nors būtų kažką tokio pasakiusi
nes reikalavimai odontologams itin dideli
ir kas dar turi laiko skaityt senuosius tekstus
kurie tiltais sujungtų patį Atlantą
ir ant savo sparnų parneštų šitą angelą
atgal į Lenkijos žemę kur jo bedantis
senelis sapnuodavo besišypsančius rabinus
Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė