Palikimas

Jau buvo koks mėnuo po Romualdo Granausko mirties.

Skambina jo žmona Genovaitė:

– Nei šį, nei tą pasakysiu, kaip norit, taip darykit. Sandėliuke, namo apačioj, yra šiek tiek visokios medienos, Romo pirktos, kai jis dar meistravo. Jeigu norit, galit pasiimti.

Atvažiavau pažiūrėti. Įsivaizduokime seno daugiabučio namo (Gerosios Vilties gatvėje) rūsio sandėliuką. Visai nedidukas. Bet trumpos novelės meist­ras sugebėjo jame įsirengti staliaus darbastalį, pasidaryti lentynėles įrankiams, įnagiams, vinims ir t. t.

Lentas, tašus bus dėjęs ant paties pritaisytų skersinių. Ten ir pamačiau likučius. Paėmiau porą lentų ir šiek tiek tašelių, – kas nesunkiai tilptų į automobilio bagažinę. Dar Genutė pasiūlė keletą veržtuvų, ir mielai juos paėmiau, nes maniškiai mažoki. Viską atsivežiau į Mardasavą ir padėjau kluone, atskirai.

Metęs leidėjo darbą vis daugiau laiko praleidžiu savo skaitymų ir rašymų kambaryje, kuriame visos knygos po ranka. Čia kalbu apie Vilnių. Iš to kambario galima išeiti į balkoną, kybantį virš Mildos gatvės. Šis man nelabai patinka, nes išėjęs gaunu gatvės garsų ir vaizdelių, žinomų visiems, turintiems malonumo gėrėtis šiukšlių konteinerių aplinkos siužetais. Bet į šitą balkoną, kai vakaroju prie rašomojo stalo, išeiti man tiesiog arčiau.

Tad štai. Pavasarį vis pagalvodavau, kad reikėtų man pensininkui kokio suo­liuko tame balkone.

Kai atvažiavau į Mardasavą ir žvilgtelėjau į Granausko medienos atsargų krūvelę, iš karto viską pamačiau. Buvo sėdimoji lenta (ant krašto Romo ranka pieštuku užrašytas ilgis 0,97) ir keturi tašai, tinkami kojoms ir skersiniui. Kai viską susipjausčiau, atliko menkas galiukas.

Gautos medžiagos diktavo konstrukciją. Pirmą kartą dariau suoliuką su X formos kojelėmis.

Granauskinis tebus toks.

Būtų viskas.

Bet dar šis tas.

Baigiau daryti tą suoliuką. Sudėliojau įrankius į savo vietas. Veržtuvai, gauti kaip Romo palikimas, savo vietos dar neradę. Sumetu juos į plastiko maišelį, pasidedu ant priepirčio suolo ir sėdu parūkyti. Pjūklai ir plaktukai nutilę, tad juodasis strazdas kiemo žolėje straksi čia pat. Cigaretei įpusėjus tas maišelis sušlama ir dunksteli ant grindų.

2015.V.19

 

 

Paskutinis sekmadienis

Algimanto Kunčiaus fotografijų paro­da. Didelė, gal didžiausia jo paroda Nacionalinėje dailės galerijoje.

Taip susiklostė, kad nuėjome jos pažiūrėti paskutinę parodos dieną, gruodžio šeštąją. Nuo savosios Mildos gatvės iki galerijos ėjome pėsti, bemaž valandą. Eidami matėme daug vaizdų ir „objektų“, kuriuos netrukus pamatėme ir Kunčiaus akimis. Nes Vilnių jis kant­riai fotografuoja.

Kad buvo paskutinė parodos diena, tai ir Algimantas ten vaikštinėjo, šnektelėjome, matėm, kad paskutinio sekmadienio (tai netyčinė aliuzija į Antano Šabaniausko dainą) vaizdelius jis retkarčiais fiksuoja nediduke kamera.

Kai kalbėjomės su Algimantu antrą kartą, jau beveik apėję parodą ir vėl atsitiktinai susitikę, pasakiau jam: „Tavo fotografijų visumos tekstas, jeigu kalbėtume semiotikų sąvokomis, būtų toks: „Žiūrėkite, čia yra ką matyti.“ Dar kažką sakiau, – kad padaryta labai daug, kad įvairovė, kad pasigrožėjimą fotografijomis turtina atpažinimo, prisiminimo malonės – matai, kaip tas namas, tiltas, medis atrodė tada, tavo jaunystės akimis. Dabar užrašiau gal sklandžiau, negu galėjau pasakyti paro­dos gaudesy. Bet mudu su juo kalbėtis pripratę, abu vienas kitą bemat suprantame net ir iš trupančios, nerišlios kalbos.

Žmona, kai jau ėjome atgal, paklausė, kaip ir kada su Algimantu susipažinome, ir man išsprūdo: „Toks tokį...“ O kada? Gerai nežinau, seniai. Kai ką ir darę esame kartu: diskutavę, sprendę, balsavę. Ir knygų kartu esame padarę.

Mane labai erzina kone kasdien pasakomi žodžiai, kad Lietuvoje nesą kultūros politikos. Jie tiesiog įžeidžia daugybę žmonių. Na, ne taip svarbu, kad įžeidžia, svarbiau, kad neteisybė. Ji yra, toji Lietuvos kultūros politika, nes apie ją nuolat galvoja, turi jos supratimą ir net, pasitelkę savas asmeniškas galimybes, įgyvendina (jau turbūt aišku, kad kalbu ne apie ministrus ar kitokias valdžias) Algimantas Kunčius, Antanas Sutkus, Viktorija Daujotytė, Vytautas Martinkus, Irena Veisaitė, Romualdas Budrys, Saulius Sondeckis, Juozas Budraitis, Giedrius Kuprevičius, Liucija Stulgienė, Rimas Tuminas, Zita Kelmickaitė, Bronius Leonavičius, Kornelijus Platelis, Janina Rutkauskienė, Aldona Ruseckaitė, Saulius Valius... Daugtaškis, daug taškų.

Negalima sakyti, kad nėra, jeigu yra žmonių sąmonėje ir darbuose.

Atsiprašau, nusprūdau.

Būna, kad su Algimantu pasimatome, pasikalbame kokį penketą kartų per metus. Niekad nesiaiškinome, kaip turėtume vadinti savo santykius. Nes abiem aišku, kad esame draugai. Štai tokios rūšies draugai. Man gera, kad kultūros žmonių pasaulyje tai yra įmanoma ir net savaime suprantama.

Kas čia darosi?

Buvai parodoj, kas buvo, tas buvo, vidurnaktį, kai virš tavo galvos vienas po kito leidžiasi lėktuvai, supratai, kad norėtum ir turėtum kažką užsirašyti, ir štai rašiklis pats rašo visai ką kita.

Taigi ką, ką norėjau užsirašyti?

Bėga vėl prieš akis kintantis Vilnius, Pavilnio ir Niūronių vaizdai, egzistencines formas įgyjantis kopūsto lapas, saulėgrąžos galva, Pašilaičių statybvietės blokai, skardinės lėkštės ant palangės, Marcelijus Martinaitis su baltu triušiu ant rankų, berniukas su verbomis prie Aušros vartų (fotografijos meno klasika), atlaidų paveikslai, debesys, vandenys, lapai, sienos, langai, atspindžiai, šešėliai...
Apie visa tai negebėčiau pasakyti, ir ne mano tai darbas.

Norėjau užsirašyti, pasirodo, vos keletą žodžių: rimtis, susikaupimas, vaizdus ir jų šviesą pasirenkanti išmintis bei intuicija, objektų fotografinio vertinimo ramus realizmas, kadro visumos ir detalės pojūtis (kelias, akmenukas, jo įduba).

Algimantas Kunčius yra prifotografavęs daug gyvenimo teisybės. Tas gyvenimas būtų tekėjęs lygiai taip pat, jeigu niekas jokio meno kalba nebūtų apie jį nieko sakęs. Bet kad jau Kunčius pasakė, tai į tą gyvenimą įsiliejo. Kasdieniniam gyvenimui nebūtinu ir nenorminiu būdu. Šių laikų filosofuojantys išminčiai tai vadina būties prieaugiu, kurį sukurti tegali menas.

2015.XII.7

 

Apie prozą

Turėjo būti 2013 metų ruduo.

Rašytojų sąjungos kieme sutinku Romualdą Ozolą. Smagiai nusiteikusį. Pasikalbame apie šį bei tą. Be kita ko, paminiu, kad prieš dieną kitą į leidyklą buvo užėjęs Vytautas Landsbergis. Paklausė, ar nesiimtume leisti jo eilėraščių. Ozolas yra buvęs knygų leidėjas, tad kalbuosi su juo leidėjams žinoma kalba. Joje būna specifiškų juokelių. Prisipažinau, kad Landsbergiui, padaręs užtrukusią pauzę, tariau eilėraščių neimsiąs. Paaiškinimą sutrumpinau iki trijų žodžių. Tada Landsbergis: „O prozą?“ Aš: „Prozą paskaityčiau.“

Tą pačią dieną, maždaug po valandos.

Iš Gedimino prospekto pasuku link rašytnamio ir vėl susitinku Ozolą. Turbūt baigusį tvarkyti reikalus ir einantį kitur.

Stabtelim.

– O aš tai savo prozos norėjau pasiūlyti. Romaną. Bet pasakojot apie Landsbergį, tai kažkaip...
Ir šypsosi.

– Romaną? Paskaityčiau!

Dabar jau aš juokiuosi.

Dar pajuokavo, kad jam būtų buvę geriau, jeigu Romualdas Granauskas nebūtų parašęs savo autobiografinių pasakojimų. Jo romano laikas esąs tas pats, realijos, patirtys...

Prisiminiau tuos pokalbius dėl to, kad ką tik baigiau rašyti Ozolo romano „Pradžių knyga“, jau išleisto, trumpą recenziją leidiniui „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Skaitydamas romaną supratau, kodėl vienas Romualdas paminėjo kito Romualdo rašymus. Yra tiesiog stebinančių sutapimų.

O kaip Landsbergio proza? Knyga „Jotvingių giesmės“ irgi jau išleista, net anksčiau. Poeziją išleido kas kitas.

2015.XII.28

 

Nebylusis kinas

Šįvakar, teisingiau sakyti – šiąnakt, nes jau po pirmos, pažiūrėjau per televiziją filmą „Artistas“. Anonsuotas kaip romantinė komedija. Žiūrėjau dėl to, kad sekmadienis, ir dėl to, kad režisierius įsidėmėtas – Michelis Hasanavicius. Girdėjau, kad lietuviškos kilmės, ir girdėjau, kad geras. Filmas puikus ir liūdnas. Baigiamas, tiesa, per gražiai. Tai prilipdyta.

Nors sukurtas 2011 metais, yra nespalvotas ir padarytas kaip nebylusis kinas. Svarbiausiasis veikėjas, beje, Valentinas, yra nebyliojo kino žvaigždė. 1927 metais jį visi tiesiog dievina. Ir filme jis žavus. Bet štai kino studija, kurioje jis tada reiškiasi, paklusdama laiko balsui, nusprendžia pereiti prie garso filmų. Artistas nedvejodamas pasipriešina, trenkia durimis. Ir visais požiūriais žlunga. Nežlunga tik kaip jaučiantis ir mąstantis žmogus. Juo blogiau jam –­ ekrano žvaigždei.

Valentinas, naktį galvojantis apie Valentiną, sąmonės krašteliu kliudo savo ir bendraamžių rašymus. Liekame kine, kuris – nebylusis? Garsūs, garsėjantys, triukšmingi balsai stelbia žiopčiojimą ir titrus. Laiko tai balsas. Kuo skirčiausi nuo Valentino? Nesu jokia žvaigždė ir šią permainą vertinu visai ramiai.
Kronika.

Užsirašęs šiuos žodžius išeinu į bal­koną. Moteris ar mergina, kasvakar privažiuojanti pagyvenusia balta „Audi“ konteinerių kačių pašerti, yra privažiavusi. Esu rašęs apie ją, rašinėlis „Katės ir kiti“ spausdintas „Šiaurės Atėnuose“. Buvau pagalvojęs, gal parodyti jai, bet ne.

Kol stoviu, atsitinka šis tas nematyta. Iš tako, kuris supa mano ir namo kaimynų matomą Varnų kalną ir kuriuo kasdien uoliai vaikšto žmonės ir žmonės su šunimis, kažin koks padaras –­ gal motociklas, gal keturratis – tamsoje pavaro takeliu aukštyn. Beveik iki kalno viršūnės. Šiaip ar taip, – burzgina ir žybčioja aukščiau negu mūsų ketur­aukščio stogas.

Kitkas šiomis dienomis jau matyta. Gatvėje pastatytas didžiulis metalo konteineris, į kurį kraunamos remontuojamo, pertvarkomo buto atliekos –­ plytos, betono nuolaužos. Butas parduotas, nupirktas ir tvarkomas savaip. Kieno tas butas? Justino Marcinkevičiaus.

2015.XII.21

 

Sapnas su Albinu Bernotu

Kažin kokia išvyka, yra rašytojų ir ne tik.

Mus veda į urvą. Tai apsilankymo pramoga. Iš pradžių einame, toliau pasilenkę, paskui keturiomis, jau reikia ir šliaužti. Su Albinu liekame dviese. Vis žemiau ir žemiau, siauriau ir siauriau, baisu, ar bepralįsim, tada nei pirmyn, nei atgal.

Taip šliaužiant urve monotoniškai dunksi Bernoto eilėraštis, jo niekad neparašytas. Prabudęs atsiminiau tik tiek:

Ką tu vienas žinai,

Ir kad tai...

Tą patį sapnavau antrą kartą.

2015.XII.17