Visuomenė kaip karo teritorija

Tradicinis karas – tai fizinis priešingų jėgų (grupuočių, politinių grupių, valstybių) konfliktas, arba ginkluota kova, apibrėžtoje teritorijoje. Tačiau karas vyksta ne vien mūšio lauke, kokioje nors teritorijoje, karas vyksta ir visada vyko taip pat ir sąmonėse, vaizduotėje. Į tai pradedama atsižvelgti šiuolaikinėse karo teorijose įsivedus hibridinio karo terminą. Išskiriamos trys hibridinio karo teritorijos: tradicinis karo laukas, konflikto zonos vietiniai gyventojai ir tarptautinė bendruomenė. Kai kurie šiuolaikinių karų mąstytojai bei praktikai išvis mato radikalų kovos lauko pasikeitimą: antai hibridinio karo sąvokai skirtame Kęstučio Kilinsko straipsnyje cituojamas rusų generolas Gerasimovas prieš septynetą metų tvirtino, esą dabar karo objektu ir tikslu tapo visuomenė, o ne teritorija.

 

Pianistas Lenkijos–Ukrainos pasienyje. Ivano „Grozny“ Compasso nuotrauka

 

Bet ką reiškia visuomenė kaip karo laukas? Ką reiškia karo perkėlimas iš teritorijos į visuomenę? Visuomenė gali būti suvokiama fiziškai (tarkim, civilių gyventojų netiesioginis įtraukimas į karą ar, priešingai, atgrasymas), bet gali būti suvokiama ir kaip tam tikra sąmonės sfera. Tokiais atvejais kalbama apie propagandą, dezinformaciją ir pan., t. y. aktyvų sąmonės formavimą, jos „bombardavimą“ vadinamuosiuose informaciniuose ir ideologiniuose karuose.

Visuomenės sąmonė: teritorija ar įsiteritorinimas?

Bėda ta, kad žmonių sąmonę suvokiant kaip naują kovos lauką, ji tapatinama su tuščia teritorija, kuri užimama, užgrobiama, pavergiama, apgyvendinama vaizdiniais bei idėjomis. Bet šis vaizdinys klaidina, nes tose teritorijose, dėl kurių kovojama, kas nors jau gyvena arba jose galima gyventi. Juk teritorija – tai gyvenamas žemės plotas, kurį užėmusios grupės – žmonių ar gyvūnų – jį valdo, pajungia savo galiai, t. y. kontroliuoja, saugo, gina jo ribas. Taigi, kaip nebūna tuščių teritorijų, taip neegzistuoja tuščia sąmonė lyg tuščias indas, į kurį būtų pilami vaizdiniai, įsitikinimai.

Sąmonę tiksliau būtų suvokti ne kaip teritoriją, o kaip teritorizavimą – judėjimą, kurio metu sąmonė nuolat įsi-, išsi- ar persiteritorina, t. y. ieško, kur įsikurti, apsigyventi, apsistoti. Sąmonė nėra kokia nors stabili erdvė, ji pati formuoja ar perdaro teritorijas, jas apleidžia ar jų ieško. Tai teritorijų ieškantis nomadinis judėjimas, kuris mėgina bent laikinai stabilizuotis erdvėje, rasti tam tikrą poziciją, įsišaknyti, įsitvirtinti. Kai kurie klajokliai virsta sėsliais gyventojais – jie niekada nebepakeičia savo užimtų pozicijų, tačiau toks sustojimo, stabilizavimosi, stagnacijos judesys nepaneigia judrios, nomadiškos sąmonės prigimties. Skirtingai nuo gyvūnų, sąmonė gali įsiteritorinti į bet ką: prisiminimą, fetišą, idėją, teoriją, tikėjimą. Tiesa, kai kurie gyvūnai gali įsiteritorinti į kito gyvūno (ar šeimininko) kūną, tokiu atveju virstantį mobilia teritorija. Gyvūnų pasaulyje teritorija dažniausiai sutampa su žeme, nors nebūtinai (pvz., langustų migracija po vandeniu, žuvų migracija). O štai žmonių pasaulyje teritorija ir žemė dažnai nesutampa. Žmogus ne tik savo žemę (nuosavybę) gali perkelti į kitą teritoriją, jo teritorija – tai, į ką jis įsikabina mintimis, įsišaknija jausmais, pasisavina ar su kuo tapatinasi, – gali nesutapti su žeme, kuria vaikšto jo kūnas, netgi gali su ja neturėti nieko bendra.

Nuo faktinio karo prie sąmonės karo

Tad sąmonė nėra tuščia užgrobiama teritorija, ji pati nuolat įsiteritorina ar išsiteritorina ir ji gali būti faktorius, nulemiantis pačių karinių įvykių buvimą arba nebuvimą – kariavimą arba atsisakymą kariauti. Savo ruožtu karas – ne tik faktiniai įvykiai, bet ir jų suvokimas. Klaidingai manoma, kad suvokimas (taip pat jo išraiškos – pavadinimai, vaizdiniai) būtinai eina paskui įvykius. Sąmonė gali nulemti pačius įvykius, nes, priklausomai nuo suvokimo, žmonės kokį nors konfliktą laiko savu ar nesavu karu ir atitinkamai į jį įsitraukia arba ne.

Antai prancūzai nesipriešino nacių invazijai. Nors užgrobus Lenkiją, Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, bet prancūzų kareiviai beveik metus prasėdėjo nieko neveikdami apkasuose, o vokiečiams įžengus į jų teritoriją ir vyriausybei paskelbus paliaubas, išsiskirstė. Tiesa, jie to nevadino „nemūsų karu“, jie tai pakrikštijo „keistu karu“ (o vokiečiai – „sėdimu karu“). Tam, aišku, buvo daug priežasčių, bet visi sutaria dėl vienos: po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame žuvo kone 1,5 mln. prancūzų, žmonės nebenorėjo kariauti. Tiesa, vėliau dalis gyventojų įsitraukė į rezistenciją, o dar vėliau ir į atvirą kovą, bet tai nebuvo masinis reiškinys.

Jei sąmonė išsiteritorina iš tos žemės, kurioje vyksta karas, nereikia stebėtis, kad žmogus ne tik jame nedalyvauja, bet ir iškeliauja iš tos erdvės, emig­ruoja, tampa „žmogumi be vietos“. Antai Jonas Mekas, labai aiškiai ir blaiviai suvokęs karo situaciją ir save joje, pagaliau Lietuvos situaciją, knygoje „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ rašo: „Aš neatskiriu šautuvo nuo lopetos (...). Aš nei kareivis, nei partizanas. Aš poetas. Tegu didieji kariauja, o mes maži, visi visados per mūsų galvas lipo. Spurdysies, tai tave tarp dviejų didelių ratų sutrins, kaip nieką. Mažom tautelėm, patekus vidurin, kuo daugiau mūsų gyvų išliks – tuo geriau.“ Tuometėje Lietuvoje nebuvo galingų informacijos priemonių, kurios sistemingai formuotų masių ir masinį požiūrį į karą – tokį, kuriam neatsispirtų nė patys kritiškiausi protai. Tais laikais šitaip suformuotos masės su žiniasklaida priešaky nereikalavo iš kūrėjų viešai išpažinti, kuriai stovyklai jie priklauso, vienareikšmiškai angažuotis „mūsų karui“. Pvz., J. Mekas dienoraščiuose teigia: „Jeigu jūs norit prikišti, kad man stoka patriotizmo ar drąsos – tai eikit po velnių. Jūs sukūrėt šitą civilizaciją, ir šitas sienas, ir šituos karus, ir aš nei suprantu, nei noriu nei jūsų civilizacijos, nei jūsų karų ir, susimildami, atstokit nuo manęs ir žiūrėkit savo pačių reikalų (...) O aš – aš esu laisvas ir jūsų karuose.“ Kas dabar be pasipiktinimo, be kaltinimo slaptu ar nesąmoningu „tarnavimu priešo jėgoms“ galėtų skaityti tokius žodžius, jei juos rašytų koks nors šiuolaikinis menininkas?

Tiesa, ne visi emigravusieji pasiduodavo, Dariaus Kuolio žodžiais tariant, rezignacijai ir išsižadėdavo rezistencijos. Kai kurie toliau dalyvavo pokario kovose persiteritorinę, t. y. iš kitų žemių (plg. Algirdo Juliaus Greimo organizuotą rezistenciją iš Vakarų). Tokiu atveju akivaizdžiausiai teritorija atskiriama nuo žemės: sąmonė įsiteritorina ten, kur jos kūno nėra, ir dalyvauja kare iš nuotolio. Dalyvavimas kare vaizduote, intensyviai maitinamas visų žiniasklaidos priemonių, įsiteritorinimas į karą, vykstantį svetimoje žemėje, – būtent taip nutiko daugumai lietuvių su Ukrainos karu.

Kaip tik šie komplikuoti atvejai ir atrodo įdomiausi, kai savoje žemėje vykstantis ar vykęs karas laikomas ne „mano“, o „jūsų“, „didžiųjų“, karu ar, priešingai, kai svetimoje žemėje vykstantis karas tampa „mūsų karu“. Ir tas mūsų / jūsų nėra stabilus, jis gali keistis istorinėje perspektyvoje.

Antai Antrasis pasaulinis karas, ypač jo dalis, sovietų vadinta Didžiuoju Tėvynės karu, – lietuviai iš jo visiškai išsiteritorino, tarsi tai būtų buvusi gamtos stichija, kuri užėjo, ėjo ir praėjo. Kadangi tėvynės teritorija, jos ribos pasikeitė, tai nebelaikoma lietuvių karu, nepriklausomai nuo to, kad jis vyko ir lietuvių žemėse, taip pat nuo to, kiek jame lietuvių dalyvavo ir žuvo. Kas dabar beprisimena, kad Didžiajame Tėvynės kare dalyvavo du populiariausi to meto lietuvių rašytojai – Paulius Širvys ir Jonas Avyžius? Dabar lietuvių karas – tik po Antrojo pasaulinio vykęs partizaninis karas. Tuo metu jis nebuvo suvokiamas vienareikšmiškai, anaiptol ne visi lietuviai jį laikė savo karu, tačiau dabar jis tapo visų lietuvių karu, arba didžiuoju nacionaliniu mitu, kaip sako istorikai, priešpriešinamu kitam mitui – Didžiajam Tėvynės karui. Partizaninis karas tapo tokia savaimine suprantamybe, kad dabar paslapčia smerkiami arba niekinami tie, kurie tada nepanoro jame dalyvauti, nelaikė jo savo karu (pvz., jaunas Justinas Marcinkevičius: kodėl gi jis neišėjo į mišką, kaip išėjo kai kurie jo klasės draugai ar kai kurie kiti poetai, tarkim, Bronius Krivickas? Ai, tai jau tada jis buvo lojalus sovietų valdžiai, nes nenorėjo su ja kariauti...).

Šio didžiojo nacionalinio mito – Partizaninio karo – vis stiprėjantis palaikymas lietuvių sąmonėse, tikėtina, ir suformavo atitinkamą karo supratimą, požiūrį į karą, ypač gynybinį, kai priešinamasi okupantams. Tai galbūt paaiškina, kodėl lietuviai ne tik nedvejodami Ukrainos karą ėmė vadinti „mūsų karu“, bet ir ėmė reikšti nepasitenkinimą, kodėl mes jame nedalyvaujame, tiesiogiai neįsitraukiame, kodėl tik stebime. Ir ne tik mes – visas Vakarų pasaulis, o ypač Europa. Kodėl tas supuvęs Vakarų pasaulis nenori kariauti? Ak, juk jie visada žiūrėjo tik savo naudos, juk jie mus išdavė ir po Antrojo pasaulinio – atidavė rusams... Niekšai ir veidmainiai. Su visa savo vadinamąja aukštąja kultūra, menu, filosofija, teoriniu mąstymu.

Susiskaidžiusioje Europoje tarp tų, kurie nenori (pasaulinio) karo, ir tų, kurie tvirtina, esą mes jau visi dalyvaujame (pasauliniame) kare, o ukrainiečiai žūsta už visus, taip pat ir už mus, išryškėjo dvi karo vaizduotės: tradicinė, karą siejanti su ginama teritorija, ir šiuolaikinė, karą suvokianti visų pirma kaip visuomenės karą ir karą visuomenėje. Faktinis karas pasitelkus šiuolaikines informacines technologijas greit ir lengvai virto sąmonių ir vaizduočių karu.

Į karą įsiteritorinusi sąmonė

Kas gi mūsuose nutinka su „mūsų karu“, vykstančiu nemūsų teritorijoje? Visų pirma, jis visokiais būdais aproprijuojamas, kad virstų vis labiau savu: jo vardu daromi visokiausi geri, pasiaukojantys, bendruomeniški, bet ir ligšiol eiliniai darbai. Šioje apropriacijos veikloje, sakyčiau, išsiskiria intelektualinis ir meninis pasaulis. Menininkai kartu su visais demonstruoja ne tik solidarumą, kurį nuolat deklaruoja, bet ir užslėptą sąžinės graužatį, lyg juos kas nors kaltintų: kaip drįstat užsiimti tokiais dalykais, kai vyksta (mūsų) karas? Ir tada jie jaučia būtinybę pateisinti savo veiklą: šias parodas, šiuos koncertus, šiuos spektaklius darome dėl Ukrainos. Dar niekada menas neatliko tokio tarno, pastumdėlio ir net įkaito vaidmens kaip lig šiol.

Dar baisesni procesai vyksta intelektualų pasaulyje. Kai kurie iš jų dėl karo ėmė išvis atsižadėti savo veiklos – niekieno neverčiami. Jiems ne tik visa tai, ką ligšiol darė – skaitė knygas, rašė straipsnius, – pasidaro beprasmiška. Negana to, jie ima smerkti visus kitų šalių intelektualus, menininkus, apskritai gyventojus – „visus tuos prancūzus, vokiečius, italus“, – kurie neparodo uolaus noro kariauti, dalyvauti vienokiam ar kitokiam kare, pagaliau, aukotis, atsisakyti gerovės. Kaip jie drįsta viso to nelaikyti savo karu, mūsų karu? Kaip jie drįsta nenorėti kariauti? Kokie niekšai! Kokie veidmainiai! Už juos juk kariauja ir žūsta kiti.

Neturint savos kariuomenės, kuri dalyvautų „mūsų kare“, atrodo, visa visuomenė tampa kariuomene ir ima gyventi pagal karo logiką: viskas, kas daroma, turi būti karui arba dėl karo; tik karas pateisina bet kokią veiklą, suteikia jai vertę. Intelektualai ar menininkai – visi dvasinės sferos darbuotojai (tebūnie tai skamba juokingai mūsų supragmatiškėjusioje visuomenėje) – ima savo veiklą vertinti pagal karo mastelį, tarsi karas būtų ne kokia nors visuomeninio būvio išimtis, o jo esmė ar pagrindas, įgalinantis pagal jį viską matuoti ir vertinti.

Kas dar daroma „mūsų karo“ vardu? Atvirai pasisakoma už cenzūrą. Per visuomeninę televiziją vesdama diskusiją viena pažangiausių žurnalisčių lyg niekur nieko atvirai stebisi, kodėl valstybė neįveda knygų cenzūros kovodama su propagandine literatūra iš Rusijos. Kadangi propaganda veikia kaip virusas, viešųjų ryšių specialistas Kęstutis Gečas siūlo valstybei pasirūpinti „mąstymo saugumu“ ir „nepalikti visko kritiniam mąstymui“, nes, matote, „visuomenė yra labai įvairi“...

Baisiausia, kai intelektualai pasiduoda per karą ypač suintensyvėjusiai tyliajai (švelniajai) propagandai: kad egzistuoja tik vienas teisingas požiūris, kad visi turi žiūrėti, reaguoti vienodai. Užuot kaip tik kūrę požiūrių daugį, aiškinę ar mėginę suprasti reak­cijų įvairovę, balsų polifoniją. Užuot gynę supratimą, kad neįmanomas vienas požiūris, viena neginčijama tiesa. Tai nereiškia, kad visi galvoja teisingai, bet tai reiškia, kad visi turi teisę galvoti skirtingai, o kiekvienas galvojimas nulemtas tam tikros perspektyvos, tam tikrų interesų, istorijos, papročių ir pan., kuriuos tik intelektualai ir gali paaiškinti, nes jie tam turi įrankių. Na, negalima norėti, kad prancūzai, italai ar vokiečiai Ukrainos karą vertintų taip pat, kaip lietuviai. O ką jau kalbėti apie didžiulį iš esmės neteisėtą mąstymo supaprastinimą, kai tokios milžiniškos heterogeniškos visuomenės redukuojamos į tautinius vienetus – prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai. Nelaimė tai visuomenei, kurioje net intelektualai yra tapę švelniosios propagandos aukomis ir patiki, jog tiesa viena ir visiems privaloma. Nelaimė tai visuomenei, kurioje intelektualai kartu su dauguma tampa sėsliais gyventojais ir su visam apsigyvena saugioje sensus communis teritorijoje. Užuot savo pačių visuomenėje buvę svetimšaliais, į tai, kas vietiniams įprasta, žvelgę svetimo – susvetimėjusiomis – akimis. Užuot buvę klajokliais, nepakenčiančiais jokio galutinio įsitvirtinimo kokioje nors žemėje.

Jei propagandinis karas – tai sąmonės, kaip teritorijos, užėmimas, tuomet intelektualų karas – teritorijų atiminėjimas iš sąmonės ir vertimas keliauti ieškant naujų teritorijų. Intelektualų karas – tai sąmonės išteritorinimas ir vertimas persiteritorinti.

Vincas Pilkauskas gimė Panevėžyje, aukštuosius mokslus baigė Kaune. Prieš 10 metų išsikėlė ūkininkauti į Pelyšėlių kaimą Anykščių rajone.