Aleksandr Garin. Kaukės ir darbas namuose yra individualizacija aukštesniu lygiu

Viruso sukelta krizė apnuogino visas problemas, visas nūdienės valstybės nesuvirintas siūles. Nebeaktualios tapo senosios paradigmos apie kairiuosius ir dešiniuosius politikus – paradigmos, kurios ankstesnėje ekonominėje epochoje padėjo susitvarkyti su sunkumais. Kairioji paradigma – daugiau valstybės, liberalioji dešinė – daugiau iniciatyvos atskiram žmogui, atskiram regionui, atskirai veiklai. Tapo aišku, jog mums reikia visuotinės gerovės valstybės, kurioje derinama ir cent­ralizacija, ir decentralizacija. Mes įėjome, medicinos analogus vartojant, į teisingo vaistų dozavimo sferą. Kaip ir vakcinuojant: per silpna dozė bus neefektyvi, per stipri užmuš. Pernelyg silpna valstybė bus neefektyvi, pernelyg stipri sunaikins vystymosi principus.

Mes visi stebime, kaip dabar dėl nesusieinančio federalizmo traška amerikietiška visuomenės sistema. Ten, kur yra laisvė, reiškiniai, kuriuos atnešė koronavirusas, sukelia aštrią reakciją ir gyvą diskusiją, o ten, kur laisvės nėra, nėra ir reakcijos, traukinys tiesiog važiuoja neteisinga kryptimi. JAV diskusijų dalyviai, žinoma, prisimena bazinius demokratijos pagrindus, kas yra visuotinės gerovės valstybė, kaip suderinti visus valdymo aukštus. O aš visada prisimenu senuosius Atėnus, kuriuose piliečiams mokėdavo už tai, kad jie vaikščiotų į teatrą ir žiūrėtų Euripido ir Sofoklio tragedijas – tai buvo eilinio piliečio mokykla, akivaizdus demokratijos vadovėlis.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš ciklo „Borders / Ribos“. Iš parodos „Nuojauta“ („10 tiltų“, Turgaus g. 19, Klaipėda).

 

Realybę, be abejo, reikia vertinti per istorijos prizmę. JAV, kaip valstybė, formavosi iš apačios, centras buvo toks silpnas, koks tik gali būti. Iki prezidento Franklino Roosevelto, įvedusio griežtesnį valstybinį reguliavimą. Tuomet jis gelbėjo šalį nuo Didžiosios depresijos. Buvo aišku: reikia rūpintis žmonių gyvenimais, o tam būtina centralizacija. Tokia politika iš esmės truko iki 8 dešimtmečio, iki Ronaldo Reagano. JAV viskas taip gerai sukosi, kad centralizaciją imta vertinti tik kaip apribojimo sistemą. Ir štai dabar jie nusirito iki to, kad viena valstija iš kitos mėgina paveržti medikamentus. Nes centrinė valdžia neturi teisių, nes Donaldas Trumpas remiasi individualizmo paradigma. Decentralizuota valdžia kritinėmis sąlygomis neveikia.

Pasižiūrėkime į tiesioginę priešingybę – VFR, kurioje nieko panašaus nevyksta. Vakarų Vokietija po triuškinančio karo išvystė nuostabią federalizmo formulę. Viskas susilydo nuo viršaus iki apačios, visuose aukštuose gyvuoja tam tikras mentalitetas. Maxo Weberio administravimo idėjų realizacija – subsidia­rumo principas, tarpusavio papildymo principas – apačioje turi būti išspręsta tai, kas neišsprendžiama viršuje.

Rusija ar Brazilija? Čia viskas aišku: centras valdo pagal autoritarinį kinišką pavyzdį. Realiai susivokiančios administracijos nėra, yra kaži koks jovalas, virš kurio dabar tvyro nežinia, mirtingumo ir susirgimų statistika nutylima, problemos sušluojamos po kilimu. Reikia vėl prisiminti šiuolaikinės valstybės pagrindus – jau nėra kairiųjų ir dešiniųjų, nei tie, nei tie grynu pavidalu nebeveikia. Reikalingas globalizmas, bet ne visa kita ėdantis centro globalizmas. Gerą pavyzdį, beje, pateikia Graikija. Ne tokia jau turtinga šalis dėl administracinio chaoso po finansinės krizės prieš 12 metų smuko. Ir pažvelkite: kažkodėl puikiai susitvarkė su koronaviruso problema, nes jai nusibodo ideo­loginio pobūdžio Aléxio Tsípro valdymas, valstybė išsirinko pragmatišką, teisingai reaguojantį premjerą ir jis padarė tai, ką reikėjo padaryti.

 

Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš ciklo „Borders / Ribos“. Iš parodos „Nuojauta“ („10 tiltų“, Turgaus g. 19, Klaipėda).
Neringa Poškutė-Jukumienė. Iš ciklo „Borders / Ribos“. Iš parodos „Nuojauta“ („10 tiltų“, Turgaus g. 19, Klaipėda).

 

Rusijos mafijozinio pobūdžio vertikalė užsmaugė viską, kas gali kvėpuoti ir judėti apačioje – faktiškai pagrindinės gyventojų masės nuosavybė ir teisės eksproprijuojamos, produktas kyla į viršų ir ten padalinamas siauram ratui. Toks afrikietiškas, bloga žodžio prasme, modelis. Rusijoje viskas tampa archaika. Tai reiškia, kad nacionalinis lyderis laiko save burtininku ir netgi daugumos tokiu yra laikomas – problemas jis gali išspręsti vienas pats.

Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro – nieko nebijantis mačo, netgi virusas prie jo nelimpa. D. Trumpas instinktyviai eina į tą pačią pusę („Aš geriu vaistus, kuriuos man rekomenduoja gydytojai“), tiktai demokratinė sistema jį prilaiko. Tai irgi archaika. Rusijoje, tiesa, vado kietumas jau išsisėmė, nes su virusu tokiu būdu nepakovosi.

Anglijos populistai, pavyzdžiui, Borisas Johnsonas, iš pradžių irgi vaidino kietuolį ir gerokai pavėlavo reaguoti, bet dabar, po asmeninės ligos, radikaliai pasikeitė. O toliau Jungtinėje Karalystėje jau turi reaguoti žmonės, demokratijos mechanizmai, rinkimai. Tose šalyse, kuriose gyventojai pakankamai visuomeniški ir išsilavinę, kuriose suvokiama, kas yra mokslas, o elitas neatsitolinęs nuo daugumos ir neegzistuoja pats sau, krizės atveju veikiama geriau.

Danija padarė tai, ką siūlė dar komunistai – visiems išdalino pinigus. Tačiau komunistai svajojo ekonomikos atsisakyti visiems laikams, o Danija, natūralu, atsisakė tik tam tikram laikui. Danijoje paprastas žmogus nebijo netekti darbo, nes valstybė jį krentantį pagauna. Štai koks daniškas pavyzdys! Nūdienės ekonomikos reikalavimas čia – tu gali netekti darbo, nes inovacijoms reikės naujos gamybos, sena gamyba naikinama. Ką daryti su žmonėmis? Jeigu juos paliksi likimo valiai, jie išrinks prezidentą populistą, kuris padovanos žmoneliams senų laikų nostalgiją. Taigi krentantį danų pilietį valstybė pagauna, jis nelieka be lėšų, verslininkas naudojasi inovacija, o kažkas vakarykščio būtinai sunaikinama. Toks balansas – ne per daug centro, bet ir ne per mažai.

Lengviausia viską daryti, žinoma, protestantiškose šalyse, kuriose gyvuoja darbinė ir socialinė etika: reikia būti sąžiningam, reikia statyti visuotinės gerovės valstybę, kartu išsaugant individualizaciją. Labai šiuolaikiškas požiūris, nes jaunimas dabar siekia ne tiek pinigų, kiek individualaus gyvenimo stiliaus. Valstybės užduotis – padėti žmogui būti lanksčiam. Naikinama tradicinė gamyba, tu negali tikėtis, kad įsidarbinęs gamykloje dirbsi ten iki mirties. Tau prireiks ką nors keisti savo profesijoje ir gyvenime. Tu privalai būti lankstus, išties išsilavinęs, bet tai tikrai ne socialinis darvinizmas, kai visus išmeta ir išgyvena tik stipriausieji.

„Aš noriu atskleisti savo gabumus!“ Ir valstybė turi tau padėti. Šito archajiškoje Rusijoje nėra. JAV taip pat problematiška, nes ir ten daug darvinizmo. Nuo R. Reagano laikų, kai sakėme „ekonomika“ arba „rinka“, galvojome, kad jos egzistuoja savaime, atskirai nuo valstybės. Netiesa, nes ekonomika yra visuomenės organizmo dalis, ji gyvuoja pagal bendras taisykles. Negali teigti: kuo mažiau taisyklių, tuo geriau ekonomikai. Jokiu būdu! Visų šalių lobistai taip ir užsidirba – sėdi politikų kabinetuose ir įdėmiai stebi, kad tik priimama nauja taisyklė neduotų naudos konkurentams...

Tai, kas dabar vyksta JAV, turi ypatingą reikšmę. JAV išvystyta tokia ekonomika, kad jos modelis arba padeda, arba trukdo visiems likusiems, tai yra visoms Danijoms ir Vokietijoms, netgi visai Europai. Ką nors padaryti nepriklausomai nuo Amerikos modelio globaline prasme beveik neįmanoma.

Komunizmas ir kapitalizmas, jų koncepcijos teigia, kad galima užprogramuoti šalį, surasti sisteminį sprendimą, kuris ir temps visuomenę į reikiamą pusę. Mes su tokios mąstysenos epocha atsisveikinome. XX a., patyrę fašizmą ir komunizmą, supratome, kad žmogus yra laisva būtybė, gali spręsti pats. Sprendimai gali būti įvairūs ir labai sunkūs. Prisiminkim biblinę sūnaus paklydėlio istoriją. Ten brolis nepatenkintas, kad paklydėlis po ilgų beprasmių klajonių grįžo namo, o tėtušis vis tiek jam suteikia malonių. Brolis sako tėvui: „Kas gi čia darosi? Visą laiką buvau su tavimi, o dabar mudu gauname vienodai.“ Tėvas atsako: „Jis kančiose rinkosi sau teisingą kelią, o tu ir taip buvai apdovanotas – viskas tau buvo gerai. Tu iš pat pradžių buvai teisingame kelyje.“

Ši istorija savotiškai charakterizuoja epochą, iš kurios išėjome. Suvokėme, kad žmogaus vystymasis nėra automatiškas. Pagarba atskiro žmogaus potencialui kaip tik ir reiškia, kad mūsų netenkina bandos mentalitetas. Ypač koronaviruso laikais. Juk fašistai pasakytų: taigi gerai, gyvas liks tik tas, kas sugebės.

Štai kas nuostabu: virusas iš visuomenės pareikalavo individualizavimo. Kaukės, atstumas, darbas namuose! Tam tikra prasme tai yra įdvasinimas, individualizacija aukštesniu lygiu. Žmogus, kaip biologinė būtybė, tampa autonomiškas, bet neatskirtas nuo likusiųjų, jis, kaip individas, gauna dar didesnę reikšmę – didesnę savo teisių prasme, kurios ir suteikia individualų gyvenimo stilių. Žinoma, užgimsta noras, kad nugalėtų geroji žmonijos pusė, bet kiekviena diena kelia naują dilemą. Nebūtų dilemos, nebūtų laisvės problemos, tuomet apskritai neegzistuotų gero ir blogo problema. Ar renkamės aukščiausią lygį, ar renkamės socialinį darvinizmą, primityviausią biologizmą?

 

Parengta pagal „Radio Svoboda“ interviu (2020 05 31)

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

 

Draugai