Viršelyje – Eitvydo Doškaus filmo „Čia buvo Vilnius“ kadras.

 

Mano vilnietiškoji tapatybė pasijuto užbaigta, kai apsigyvenusi viršutiniame daugiabučio aukšte Antakalnio gatvėje troleibusus pradėjau stebėti iš viršaus. Vaikystėje važiuojant Žolyno gatve susižavėjimą ir pagarbų jaudulį keldavo troleibusų parke išrikiuotos, lyg nakčiai sumigusios jų eilės. Jie buvo mano miesto mitologijos dalis. Kartais pagalvoju, kokią metamorfozę turės išgyventi mano vilnietiška tapatybė, kai iš gatvių dings paskutinis troleibusas. Ar jų, pavienių, sumuziejintų, užteks pakasyti nostalgijos niežulį?

Sykį aptikau mintį, kad nostalgija atminčiai yra tas pats, kas kičas – menui. O kaip nepaslysti ant nostalgijos dokumentuojant tai, kas neišvengiamai sentimentalu? Panašu, kad atsakymą užčiuopiau Eitvydo Doškaus trumpametražiame filme „Čia buvo Vilnius“ („Once Upon a Vilnius“) – protingai pasirinkti, ką cituoti, ir drąsiai kurti pasaką. Svetlana Boym įvardijo nostalgiją kaip ilgesį ne(be)egzistuojantiems namams – veikiau metafiziniams nei fiziniams. E. Doškus režisūrinį debiutą dėlioja kaip pasaką ar meilės laišką flirtuodamas su nostalgijos paribiais, tačiau pajėgia jos išvengti. Kaip ir bet kokio ilgesio. Operatorius ir režisierius Vilniaus nesiilgi ir tai jį gelbsti nuo kičo.

„Čia buvo Vilnius“ savąjį personažą fiksuoja be patoso, su atida ir švelnumu. Miestas sudėtas į poetišką, estetizuotą pasakojimą, jo kasdienybė be vizua­lios taršos, liudijančios tarp vitrinų, pavežėjų priusų, lauko reklamos stendų verdant prozišką gyvenimą. Net ant prekybos centro stogo išrikiuoti dinozaurų muliažai per vieną iš vos kelių ironiškų mirktelėjimų ištraukiami iš komercializuoto kičo kategorijos. Pramogų parkelio dinozauras lyg iš požemio tiesiai į stovėjimo aikštelės viršutinį aukštą galvą iškėlęs Vilniaus baziliskas praryja praskrendantį lėktuvą. „Pilną turistų“, – sakytų man „Go Vilnius“. „Pilną svajonių palikti Vilnių užnugaryje“, – atsakyčiau.

E. Doškaus įkvėpimu režisūriniam debiutui tapo Almanto Grikevičiaus 1966-ųjų „Laikas eina per miestą“. „Čia buvo Vilnius“ nepolemizuoja su A. Grikevičiaus chrestomatiniu kūriniu. Jis drąsiai, bet neįžūliai skolinasi grikevičišką poetiką, žaidžia subtiliomis citatomis ir tūpteli kelis nepretenzingus reveransus, lyg tyčia sutampančius su miestietiškos žmonių būties ženklais. Saulės žaidimas su bateliais ant grindinio, Antano Sutkaus objektyvo besiprašantis orkestro šokėjos žvilgsnis per petį, kameros judesyje iš pakylėtos šventės į abstraktų mozaikinį ornamentą susiliejanti šokėjų minia – visi šie kadrai atrodo neįkyriai pažįstami, įsirašę į vizualų miesto kultūros kodą ir noriai leidžiasi cituojami.

Baltą A. Grikevičiaus arklį čia keičia kitos figūros, balansuojančios tarp sakralumo, socialinės mitologijos ir ironijos: popiežius papamobilyje, Dalai Lamos užnugaryje pakumpęs Vytautas Landsbergis, Vilniaus Rožytė. Jie – čia ir ryškiausi abstrakčios E. Doškaus Vilniaus scenografijos svetimkūniai, ir savotiškos visuomenės mitologemos: miesto, valstybės, civilizacijos simboliai. Visi jie prasilenkia Vilniuje, pro visų kojas, rodos, uodegą brūkšteli nešienautuose sostinės žolynuose cimpinanti benamė katė.

Vis dėlto pasakiškumą filmui atneša ne žmonės ar simboliai, bet tuštuma ir nutylėjimai. Vilnius juntamiausias Neries rūke, tuščiose gatvėse, savo pačių vienatvėje pasiklydusiose skulptūrose. Miesto vaizdas čia – kylantis: per dangoraižių stiklą, virš miegamųjų rajonų, tų pačių skulptūrų kojomis, tačiau aukštyn juda tik žiūros taškas; pats Vilnius neauga, neplinta ir nesistiebia. Statybiniai kranai lieka snausti statybvietėje, Profsąjungų rūmus kramto griovimo mašinos, darbininkai kloja veją aikštėje ar sizifiškai plauna grafitį nuo daugiabučio sienos. Vilnius filme – nei amžinai jaunas, nei vienaragiškai augantis, nei pasiklydęs nostalgijos patose. Jis auga ir mąžta vienodai, cikliškai; nelieka būtinybės nei fantazuoti apie ateities aukštumas, nei graudintis žvalgantis į praeities ženklus.

 Paskutiniuose filmo akorduose Vilnius apgobiamas žiemiško įmygio, išmezgamos visos miesto frag­mentų akys, tėkmė ir judėjimas, statybos ir griūtys. Per miesto personažą režisierius įsiamžina dabarties akimirkoje ir be didelio vargo paleidžia ją pasroviui į praeitį. E. Doškaus rankose Vilnius sudeda bluostą iki kito kameros bučinio – svarstau, ar praėjus dar pusei šimtmečio atsiras vietos cituoti jau ne vieną, o du per miestą einančio laiko metraščius.

 

Monikos Pietarytės nuotrauka

 

Agnė Vidugirytė – kultūros reiškinių stebėtoja ir komunikuotoja.

 

Publikaciją remia Vilniaus miesto savivaldybė