Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Implozija

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Sala, kurios nėra“ Aleksandras Špilevojus gvildena mintį apie galimybę apsigyventi kūrybos pasaulyje ir atsiriboti nuo aplinkos. Tyrinėjamas J. Miltinis formaliai bando įtikti visiems režimams, kad tik galėtų kurti teatrą, apsigyventi kūrybos pasaulyje.

O gal Rusijoje vyksta kažkas panašaus ir būtent todėl nematome beveik jokio pasipriešinimo? Pamenu vieną iš Rusijos pabėgusią bičiulę, pasakojančią apie repo kūriniuose apdainuojamą rusišką dzenbudizmą, kur OM rimuojama su OMON – tave muša, o tau dzen. Galbūt raginimas nepainioti kultūros ir politikos kyla būtent iš čia. Iš nuojautos, kad kultūra yra neliečiamame atskirame pasaulyje. Akivaizdu, toks užsidarymas tik padeda puviniui plisti.

Nestatyti paminklų reikia drąsos

Praėjus kuriam laikui po Lukiškių aikštės skandalų, tuštuma ima atrodyti vis palaimingesnė. Nieko nepastatę, teisę spręsti palikome savo pačių ateities versijoms. Tai optimistinė laikysena, kuriai būtina nuojauta, kad ateitis ateis, kad joje būsime įžvalgesni ir protingesni, kad nešimės mažiau provincialaus didaktiškumo, turėsime daugiau laisvės.

Sigitai Simonai Paplauskaitei praėjusiame „Literatūros ir meno“ numeryje pasvarsčius, kad senamiestį vis labiau uždarome įvairiomis taisyklėmis bei nurodymais ir išstumiame iš jo laisvę ar pačią gyvybę, sukirbo mintis: viešosios erdvės ima panėšėti į savitą „Monopolio“ lentą. Joje interesų grupės skuba įterpti tam tikrą ženklą ar savų idėjų reprezentaciją, kuri ilgus metus lems, kaip su tomis erdvėmis galima elgtis.

Viena vertus, šitaip galima apsisaugoti nuo agresyvaus NT vystymo ar grubiai primetamų viešųjų erdvių pertvarkų, kita vertus, mūsų gyvenamos vietos virsta kapais, na, jei ne kapais, tai šventovėmis su atitinkamais ritualais. Priešais Filharmoniją pastatyta Jono Basanavičiaus skulptūra ir pašalinta stovėjimo aikštelė tarsi sugrąžino keliasdešimt kvadratinių metrų miestiečių džiaugsmui, tačiau sklinda ir samprotavimų, kad šalia tautos tėvo šiukštu negalima rengti lauko kavinių ir juo labiau svaigintis alkoholiniais gėrimais. Patriarchui nepatiktų – šachas.

Esame didaktiški ateities atžvilgiu. Nepasitikime vieni kitais, nepasitikime savo vaikais ar anūkais, todėl vietoje takelių tiesiame bėgius, kad judėjimas būtų be nuokrypių. Galbūt esminė problema – nesugebėjimas mylėti savo senamiesčio su visa jo istorija (nes juk lenkus ar žydus dažniau nutylime), nesugebėjimas perskaityti tų autorių ar išmokti tų eilėraščių, kuriuos iškalame. Juokinga, kad iškalti galima tiek atmintinai, tiek ir sienoje. Vėliau iškaltus akmenyje tekstus skaito samanos, kaip rašė Stasys Jonauskas.

Teigiamas pavyzdys – garsinė patirtis „Glaistas“ (dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys). „Glaiste“ vaikštoma po buvusį Vilniaus getą, jo praeitį atveria buvusių gyventojų istorijos, įgarsintos jų pačių balsais ir papildytos muzikinių kompozicijų bei paties Vilniaus vaizdyno, garsyno. Toks pasakojimas persmelkia. Panašiai pamenu ir „Misiją Sibiras“, vykau 2014-aisiais. Žygiuodami per taigą nemažai dainavome. Vietiniai tremtinius prisiminė dainuojančius net tuomet, kai teko patirti sunkiausius išbandymus.

Tyla – fundamentalioji nata*

Po operacijos daugiau nei mėnesį beveik nepalikau namų. Probėgšmais skaičiau Ray’aus Bradbury’o knygą „Vienišasis prišaukia mirtį“. Jam atitarė Olivios Laing „Vienišas miestas“: „Koks jausmas būti vienišai? Panašu į alkį: alksti, o visi aplinkui ruošiasi puotauti. Tas jausmas kelia gėdą ir nerimą, yra išspinduliuojamas ir į išorę, todėl vienišas žmogus vis labiau izoliuojasi, vis labiau atitolsta.“ Izoliacija nubloškė į vieną kitą filmą, pasaulio tyrinėjimus per langą bei socialines medijas. Feisbukas ar instagramas sukuria iliuziją, kad dalyvauji, esi sūkuryje. Viską išjungus ima spengti tyla. Baisu pagalvoti apie vienatvę, kuri lauks iš fronto grįžtančių karių, kai Ukraina laimės.

* Iš „Salos, kurios nėra“.

Zigmas Pakštaitis – pasakotojas.