Spalio mėnesio horoskopas

Sveikas, dienorašti,

kodėl gyvenimas toks neteisingas? Jau 2 savaites pliaupia be perstojo, miesto parke purvo kone iki kelių, net senelio kaliošus sugebėjau prisemti. Šaldytuve baigėsi ledai, negavau finansavimo bienalei. Negana to, gatvėje mane susistabdęs meras atskaitė pamokslą.

– Dzievuliau švenčiausias, – jausmingai pradėjo, paskui susitvardė ir tęsė jau tvarkingai literatūriškai, – kada tu pagaliau suaugsi? Visos tos tavo antimeno antibienalės daro mums gėdą prieš Lietuvą ir pasaulį. Vien estų performerių delegacija, kuri mūsų svetingame mieste viešėjo praėjusiais metais, centre išmindė tris hektarus baltų rožių plantacijos. Du tavo mokiniai, parke netyčia krisdami iš medžio, pataikė tiesiai į fontaną ir taip sužlugdė ketverias vestuves, kurios čia taikiai fotografavosi. Vanduo nepataisomai sugadino ne tik 5 ružavas pamergių sukneles. Nusiplovė arčiausiai stovėjusios svočios makiažas, pateko į gruntinius vandenis ir likusios neišmindžiotos rožės nusidažė visomis vaivorykštės spalvomis. Mes su Maryte savaitę vargom, kol joms grąžinome natūralią heraldinę spalvą. Gyventum kaip visi normalūs žmonės, blogiausiu atveju nusipirktum molbertą ir ramiai sau tapytum, – patarė nueidamas.

Mano kaimynas tapytojas, šiaip gan ramus žmogelis (tas, kur nešioja kepurę iš folijos) prieš savaitę užgėrė, tad, pasikonsultavęs su ateiviais iš kosmoso, surašė ir išsiuntė krūvą skundų, kuriuose teigiama, kad pasivertęs vilkolakiu nunešiau jo kalakutą, ir teiraujamasi, kas šią netektį kompensuos. Per savaitę iš įvairių instancijų gavau 54 reikalavimus pasiaiškinti, kaip šitaip galima ir kada pagaliau visa tai baigsis. Nors kai kurių kompetentingų įstaigų atstovai sutiko, kad vilkolakiai įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, todėl vienas kitas kalakutas dėl šios nykstančios rūšies gali ir pasiaukoti.

Bandžiau paglostyti Marytės katiną, šiaušiantį pro šalį, bet ir tas tik tyliai po nosim nusikeikė ir piktai nusisuko...

Brangus dienorašti,

čia ir vėl aš. Pagaliau parašiau atsakymus į visus gautus skundus, 15 paskutinių net surimavau. Juos išsiuntinėjau į visas 54 instancijas, kai kuriuos atšviečiau ir išklijavau mieste ant stulpų. Dar patykojęs užsipuoliau merą:

– Ar žinai, kad aš, galima sakyti, badauju, – rėkiau jam į ausį, – net normaliai ledų porcijai neužtenka, ką jau kalbėt apie dar vienos tarptautinės bienalės organizavimą. Kas kitas, jei ne mano mokiniai ir aš, garsina miestą Lietuvoje ir pasaulyje? Baltijos šalyse mus žino ir vertina bent septyni estų performeriai.

– Gerai, tik nestauk. Še, imk tiems savo ledams, užteks dar ir bienalei, – kažkodėl atsileido meras, – galiu dar pridėti ir molbertui, jei nori. Gerai jau gerai, bala nematė to molberto, tik nustok mane kratyti. Pastatyk ant žemės.

Mano Zodiako ženklas irgi Svarstyklės, taigi, kaip galbūt iš pateikto pavyzdžio supratote, be visokių memuarų, ašaromis aplaistyto dienoraščio bei jame sudžiovintų kvietkų, taip pat nesibaigiančios nuotaikų kaitos ir aš nė iš vietos. Tačiau menas reikalauja savo aukų. Tad tenka užversti naujausių auksinių minčių rinkinį, užpūsti žvakę (velnias, nusideginau antakį) ir, pasiėmus nedidelį portatyvinį pergamento, rašalo ir gulbės plunksnos komplektą, traukti į miestą aprašinėti parodų. Svarbiausia pakeliui nepamiršti kokius 7 kartus įsižeisti. Progų visada yra – beeinant gali sulyti, apkakoti balandis, galima paslysti ant banano žievės ar šlapio pageltusio lapo.

Tarkim, Gusto Jagmino tapybos parodos („TVANAS. Stań się!“ galerijoje „Meno niša“ veiks iki spalio 24 d.) pavadinimas man taip pat pasirodė nebloga proga įsižeisti. Visų pirma, ne tik M. K. Čiurlionis, bet ir šio rašinėlio autorė yra taip (lenkiškai) pavadinusi vieną savo šedevrų, visų antra, sunku iškoduoti, ką vis dėlto Gustas visu tuo norėjo pasakyti. Parodos anotacijoje kalbama lyg apie tvaną (už galerijos lango tikrai beveik potvynis), lyg apie tai, kad jos autorius negali netapyti. Tačiau šis veikėjas tuo ir yra neeilinis, kad nepasiaiškinęs darbuose jungia beveik nesujungiama – lenkiška ir lietuviška, kairiąją Redo Diržio retoriką ir Vilniaus tapytojų liaudies lyrinius nukrypimus. Rezultatas kiek netikėtas – dar vienas Čiurlionis. Kuo jis čia dėtas, kaip minėjau, nelabai supratau, bet tapyba gera, be to, paroda netikėtai atskleidžia netgi dvi pikantiškas meno visatos paslaptis. Pirma – minėtasis Redas vis dėlto tapo (jis ir jo molbertas, manau, ir slepiasi po tuo DAMTP, anonimiškai dalyvaujančiu parodoje), antra – man rodos, Alytaus dailės mokykloje nelegaliai klonuojami čiurlioniai (reikės pranešti atitinkamoms instancijoms).

Vilniaus dailės akademija yra daug rimtesnė įstaiga, kur niekas nieko neklonuoja, tiesa sakant, panašu, kad niekas metų metais ir nesikeičia. Tačiau gal ir gerai, smagu pamatyti senąjį koridorių, kur viskas iki menkiausių detalių atrodo taip pat, kaip prieš 20 metų. Galerija „Krematoriumas“, pasirodo, yra irgi nė kiek nepasikeitusi patalpa su keramikų krosnimi. O prie tos krosnies jau 20 metų prirakintas sėdi Rokas Dovydėnas, kuris VDA ir specialiųjų tarnybų užsakymu tamsoje vienas sau nagrinėja senovės kinų keramikos plagijavimo galimybes („Plėviakojis vs Louhan part two“ veiks iki spalio 21 d.). Anot paties autoriaus, jis naudoja vietinį molį ir stengiasi jį paversti panašiu į kinišką porcelianą. Dar bando sujungti įvairius istorinius kontekstus, suvesti tikrus ir šiaip išgalvotus veikėjus. Kai kurios jo sukurtos istorijos išties įspūdingos ir dramatiškos, tie veikėjai be galo ekscentriški, net žiaurūs, po savęs paliekantys vien mirtį ir ašaras. Tiesa, taip yra veikiau autoriaus surašytame tekste, pačios vazos to beveik neatspindi, jos tiesiog žavios ir lengvos, gal dėl to kaltas piešinys grafitu. Tačiau tie Roko pasakojimų siaubai suintriguoja ir taip lengvai nepaleidžia, bent man ir darbuose norėtųsi matyti daugiau to pažadėtojo dramatizmo. Tad Rokui prieš nosį vėl užrakinu duris ir nešu grąžinti raktą akademijos budėtojui. Grįždama laiko koridoriumi atgal, pastebiu, kad vis dėlto šis bei tas pasikeitė. Ogi prie valgyklos ant sienos vėl kabo Leninas, kurio mano laikais čia tikrai nebuvo. Tiksliau, garsiojo tapytojų penketuko diplominių ir šiaip kursinių darbų paroda, tikriausiai tęsinys „Titanike“ vykstančios šios legendinės tapytojų grupės retrospektyvos (galerijoje „Titanikas“ paroda veiks iki spalio 22 d.). Taigi greta kitų dabar sunkiai iškoduojamų revoliucinių ir darbo lenktynių peripetijų bei veikėjų čia puikuojasi šis pasaulio išminčius, Raimundo Sližio paveiksle guviai diskutuojantis su kitais niekuo tarpusavy nesusijusiais istoriniais personažais. Beveik toks pat kaip Roko sumanymas, dar pagalvoju nueidama.

Arvydo Šaltenio piešinių parodoje („Paišau kaip gyvenu“ galerijoje „Kairė–dešinė“ veiks iki spalio 28 d.) irgi nagrinėjamas žmogaus ir istorijos santykis, bet čia kaip tik akcentuojamas patriotizmas, kai kur gal net truputėlį per daug. Tačiau piešinys ir dienoraštis yra itin subjektyvūs dalykai, ypač jei autoriui tai beveik tapatu, taigi visa kita šiuo atveju tiktai skonio reikalas. Paroda tikrai labai stipriai sukalta, nors, atrodytų, visi tie stalčiuose dulkantys piešiniai, dienoraščio fragmentai, ant sienų pieštuku užrašytos mintys – kaip reta sunkiai suvaldoma medžiaga.

Aišku, jums gali kilti klausimas, kam išvis reikalingas piešimas iš natūros, kai jau seniausiai išrasta fotografija? Atsakymą pateikia vienas parodos eksponatų. Pasirodo, piešinys kartais yra vienintelė priemonė užfiksuoti kai kuriuos istorinius įvykius. Nemanau, kad autorius ir jo kūrinys būtų gyvi ir sveiki sulaukę šių dienų, jei A. Šaltenis tuomet būtų pabandęs iš arti nufotografuoti Petrą Repšį, ką tik išmestą iš Dailės instituto.

Tačiau tai jums neturi rūpėti, mieli mano svarstykliukai, geriau pažiūrėkime, ką jums žada žvaigždės? Ogi nežada nieko, nes jei nieko neveiki, nieko ir nenutinka – nei blogo, nei gero. Su tuo visus ir sveikinu, taip pat laiminu iš savo aukštybių, nes jūs esat tiesiog angeliukai žemėje. Tik, neduok Dieve, nepersitempkite, nes tuoj vėl tapsite irzlūs ir pikti. Taip, geriau sėdėkite ten, kur jau savaitę nejudėdami kiurksot, nebent galite iš šaldytuvo pasiimti dar po vieną porciją ledų. Jau septinta? Nieko tokio, šioks toks antsvoris dar niekam niekada nėra pakenkęs, kaip ir lengvas it pienės pūkelis kvanktelėjimas. Ir nezirzėkit, leiskit man pagaliau pabaigti.

 

Mielas dienorašti,

šiandien man sukako 50. Meras įteikė didelę puokštę baltų rožių (viena kažkodėl violetinė) ir suteikė miesto garbės piliečio titulą. Susitarėm, kad tų performerių iš Estijos į bienalę daugiau nebekviesiu. Šiaip buvo smagu – švietė saulė, miesto parke grojo dūdų orkestras. Suvalgiau 7 porcijas ledų. Net Marytės katinas ta proga atsileido, šypsojosi sau į ūsą tįsodamas prieš bobų vasaros saulutę.

Na, gerai, mano mielas dienorašti, jau bėgsiu, su meru čia rengiam varžybas, kuris suvalgys daugiau porcijų ledų. Gyvenimas nuostabus!

P. S. Ir Čiurlionis – jokia ten ne mergelė.