Skambina jauna graži poetė, klausia, ar neturiu eilėraščių žydų tematika, apie holokaustą, girdi, sudaroma antologija. Greitomis mintyse peržvelgiu viso netrumpo gyvenimo kūrybą, prieš akis iškyla tik viena eilutė, kur ironiškai panaudoju senos, vaikystėje nežinia iš ko išmoktos, šiandien politiškai nekorektiškos, o gal net neapykantą kurstančios skaičiuotės frazę. Ne, sakau, neturiu. Ir gailiuosi, kad nesu nieko parašęs tokia visiems svarbia tema, kad mano vardas ir pavardė netenka galimybės sušmėžuoti tarp kitų garbių vardų.

Tik vėliau pagalvoju, kad yra daugybė kitų temų, kuriomis nesu nieko parašęs. Pavyzdžiui, neturiu eilėraščio apie karą Ukrainoje, nors 2014-ųjų vasarą valandų valandas leisdavau prie kompiuterio ir televizoriaus sekdamas įvykius, o tarpais rengiau naują poezijos knygą, perrašinėjau ir rašiau naujus eilėraščius. Ir nė vienos eilutės apie karą, net apie labdaros siuntinį, į kurį, be šilto megztinio, prožektoriaus bei kitų pravarčių niekučių, įdėjau ir nežinia kaip nuo karinės tarnybos sovietų armijoje užsilikusius beveik nenešiotus žieminius batus. Nors anokia čia nežinia, kaip jie užsiliko, – tokia jau šeimos tradicija, persiduodanti genais nuo Sibiro laikų – a vdrug pravers.

Neturiu eilėraščių apie Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, kuriame dalyvavau grįžęs atostogų iš sovietų armijos. Neturiu tekstų ir apie Baltijos kelią, nors tada stovėjau apsiašarojęs greitkelyje kažkur prie Maišiagalos. Neturiu jų ir apie 1991 metų įvykius, nors sausio 13-osios naktį su broliu stovėjome susikibę rankomis prie televizijos bokšto, kol desantininkai automatų buožėmis nubloškė mus šalin, grįžome į namus pranešti, kad esame gyvi, o tada išvažiavome prie Parlamento, pavėžėjo vyras kruvina galva, vykstantis į ligoninę miesto centre, visą naktį budėjome prie rūmų, paryčiais grįžome į Karoliniškes pailsėti, o kitą rytą vėl kulniavome link Parlamento, statėme barikadas, nešiojome metalo konstrukcijas, betono luitus. Apie bičiulį, kuris tądien atsisakė eiti prie rūmų, nes turįs vaikų, apie rašytoją, kuris, sutiktas Lenino prospekte, pareiškė, kad ten net nesiruošia rodytis, nes „visi jie“ tik bando atitraukti jį nuo rašymo, apie istoriką, kuris aiškino vengiantis pavojų, nes tautai reikalingesnis jo protas, apie savo žmoną ir sūnų, likusius namuose. Apie močiutę, kuri, girdėdama už lango tankų šūvius, puolė krautis džiovintą duoną (džiovino ją visą gyvenimą) į rezgines dejuodama, kad vėl veš į Sibirą.

Neturiu eilėraščio ir apie svarbiausią žmogų savo gyvenime – mamą, ar bent jai skirto. Na, galėčiau prisiminti sveikinimą „Tau, mano mamyte, pirmieji, pirmieji žiedai“, užrašytą ant paties piešto atviruko praėjusio amžiaus maždaug 7 dešimtmetyje, bet žodžiai jame ne mano, taigi lyg ir nesiskaito.

Tad apie ką, po galais, ta poezija, jeigu reikšmingiausi dalykai gyvenime lieka paraštėse? Visad turėjau tokį įtarimą, kad rašau ne taip, galvoju ne taip, gyvenu ne taip, ir tai tęsiasi jau 6 dešimtmečius. Pasiteisindamas galėčiau atsakyti į lotynų kalbą sufasuotu pusfabrikačiu dubito ergo sum, dar pridurti, kad poezija visad vaikšto aplinkiniais keliais, tik kam turiu teisintis? Ar ir taip mūsų gyvenimai nuo Romos laikų, kai teisė atrodė puikus civilizacijos išradimas, nevirto ištisiniais pasiteisinimais, įteisinimais ir išteisinimais?

Tačiau turiu eilėraščių apie tėvą. Regis, apie tėvą rašytojai rašo gerokai dažniau negu apie motiną. Kur čia Freudas pakastas? Ar tikrai tėvas yra svarbesnė figūra rašytojo gyvenime, o gal atvirkščiai, apie svarbiausius ir gražiausius dalykus neverta rašyti? Norvegas Karlas Ove Knausgårdas romane „Mano kova“ iš esmės visą tomą skiria tėvui. Skaitant kyla klausimas – ar romano veikėjo tėvas jam yra daugiau davęs, ar iš jo atėmęs? Be jokios abejonės, santykis su tėvu yra dinamiškesnis, tą žinau ir iš savo patirties. Mano tėvas man yra miręs du kartus, sykį virsdamas kitu, daug geresniu žmogumi, sykį – pelenais. Kadaise galvojau, kad tėvas mano gyvenime užima tik mažą dalį, ir kuo mažiau, tuo geriau, bet ilgainiui pradėjau suvokti, kad sūnus nuo tėvo netoli rieda, kad aš esu tas pats tėvas, tik kitame kūne. Kartais daugiau atimantis negu duodantis. Neseniai tvarkydamas tėvo spintas nustebau, kiek porų batų jis turėjo sukaupęs – ir padėvėtų, ir visai naujų. Tarsi pasiryžęs išvaikščioti dar vieną ilgą gyvenimą. Staiga dingtelėjo – mano lentynose batų dar daugiau, ir padėvėtų, ir naujų, ir nė vieni jų net netiks į karstą. Obuolys nuo obels. Supratau, kad dar ne viską papasakojau apie tėvą. Ar apie save?

Neseniai paskambino poetas, klausia, ar neturiu naujų eilėraščių, girdi, sudaromas almanachas. Tai kad neturiu, bičiuli, nieko neturiu, neturiu net eilėraščio apie nieką.