Tado Kazakevičiaus nuotrauka

 

Šiomis savaitėmis, panaudojant ne itin vykusią poetinę klišę, gulamės ir keliamės su žodžiu „Ukraina“ lūpose. Bet ta klišė yra realybė. Į gyvenimo sceną atėjo ir gerokai daugiau frazių, anksčiau vartotų kone vien pašaipiai. Palinkėjimai „kad tik karo nebūtų“, „ramaus savaitgalio!“, „už mūsų ir jūsų laisvę!“ tapo tikri, be ironijos dvelksmo. Šiandien galime skaityti karo metų poeziją ir net tapatintis su autoriais.

Internete jau klaidžioja ir aibė rusų klasikos, kuri pirštu prikišamai rodo, kad prastai skaitėme. Tiutčevo „Rusijos nesuprasti“ gerokai nublanko prieš šiandien net labai suprantamą Lermontovą: „Прощай, немытая Россия, / Страна рабов, страна господ“ („Sudie, neprausta Rusija, / šalie vergų, ponų šalie“). Dostojevskio veikėjų sadomazochizmą ir dvasines perversijas siūloma studijuoti politikos apžvalgininkams. Ir kas žino, jei ne tas Vakarų klišas klišių pietetas prieš Rusijos meną iš trijų vardų, gal ir ši diena būtų kitokia. Literatūra sukrovė neįmanomo dydžio kapitalą, kurį šiandien derėtų ramiai peržiūrėti. Laimei, nuo jos tolstam, bet vis dar gyva sena klišė apie tą neaprėpiamai dvasingą kulьtūrą. Kurią akivaizdžiai painiojame su menu, išsidriekusiu vos per pusę XIX a. keliaamžėje šalies istorijoje.

Karas ir kultūra nėra priešinga. Kaip tik dabar regime ir kultūrų karą, ir karo kultūrą. Pastarosios dvasingoji Rusija akivaizdžiai demonstruoja neturinti, jos karas yra pacaniškas – dešimčiai ginkluotų užpulti vieną neginkluotą, pageidautina, nėščią ar vaiką. Drąsa, kaip šiandien sumuoja ne vienas istorikas, šioje tautoje pasireiškė tik kalbomis ir filmais. O šiaip – nuolankumas vyresniam postu, rangų tabeliai, iš kurių šaipėsi Gogolis. Gal per absoliutu, bet susimąstai: kada išties toje šalyje vyko sukilimas, o ne vienos grupelės rengtas perversmas (kaip Spalio revoliuciją dokumentais fiksuoja Michailas Zygaras knygoje „Imperija turi mirti“)? Stebėdami, vertindami lyginamės: jau tapome pilietiška visuomene, o karas, pagalba kitam šią mūsų dalį tik dar labiau sustiprino.

Šalį paliekantys rusų inteligentai pripažįsta – jų darbas daug nelėmė. Kultūra taip ir liko suvokta tik kaip menas, nieko bendro neturintis su realybe. Ačiū šiandienai, net muzikos atlikėjams tenka apsispręsti, su kuo jie, – nekalbu apie žodžiais grįstą meną. Matome ir daug atgailos, gėdos dėl šalies. Tai suprantama. Bet gėdos jausmas ten periodiškas, populiarus nuo Dostojevskio laikų. Negydomos traumos ne tik kartojasi, bet ir tampa patogios nieko nedaryti, toliau graužtis, mazochistiškai juokauti, galiausiai užgerti ir pasivaikščioti su ginklu po svetimas erdves. Genofondas, uždarytas aprūdijusiame T-34.

Šiandien užsienio kūrėjai atšaukia gastroles Rusijoje, koprodukcijas, renginius su rusų menininkais. „Vargšai rusai“, – gailimasi, nes taip jie neteksią paskutinių demokratinio vandens lašų. Kurie buvo, pasirodo, kaip į Sacharą. Lygiai kaip prieš keletą metų Lietuvos menininkai, vykdami į Kiniją, tikėjosi renginiais įvykdyti perversmą Čingų dinastijos teritorijoje. Vėliau visa Europa pajuto, kad tie spektakliai, lėšos gastrolėms – tik vanduo ant parodomosios demokratijos malūno.

Ar kultūrinė blokada yra tokia baisi? Spektaklius atšaukia Krystianas Lupa, Krzysztofas Warlikowskis ar „Peeping Tom“. Atsigręžkime: jie ir pas mus į jokį festivalį nežada važiuoti. Nelaukiame nė kitų megažvaigždžių, kurias metų metais Maskva raškyte raškė otkutiūriniuose garsiausių vardų podiumuose. Nes galėjo jas įpirkti, nes buvo mecenatų, korumpuotų ar ne visai, ir prašvinkusi valstybė, kuri kaip normali imperija kultūrą taip pat laiko savo galia. O visų Lietuvos tarptautinių festivalių biudžetai neprilygsta vienam maskviškiui. Vadinasi, dabar pabus žmonės ramūs kaip Lietuvoje. Tik dar cenzūruoti.

Todėl keičiu didį meną į pilietinę visuomenę.

Iš kitų šalių teatrų dingsta rusų autoriai, iš pjesių – rusiškos realijos. Varšuvoje pastatytame belgų režisieriaus Luko Percevalio spektaklyje „3STRS“ pagal Čechovą trys seserys nuo dabar šauks nebe „Į Maskvą!“, o ilgėsis Kijevo – kaip prarasto rojaus. Šiandien realybė taip iškreipia klasiką, kad nežinia kuo seserys būtų palaikytos. Apie 1992-uosius mačiau, kaip Estijos rusų teatras pasiūlė iki juoko tiesmuką traktuotę: kareiviai, paliekantys provincijos miestelį, buvo rusų armija, o seserys apraudojo Sovietų Sąjungos netektį. Praėjusią savaitę Vilniaus mažajame teatre „Dėdė Vania“ irgi buvo pakoreguotas, vienoje frazėje Charkivą pakeitė Čeliabinskas. Protinga, nes gravitacinė realybės jėga su bombarduojama centrine miesto aikšte pernelyg stipri.

Jei kas galvoja, kad tai klasikos profanacija, siūlau prisiminti klasiką – kaip Bruegelis piešė Babelio bokštą su Antverpeno uostu, o Cranacho biblinis Lotas su dukterimis apsivilkę tarsi Vitenbergo miestiečiai. Menas visada reagavo į kasdieną, ir ne dekoracijos jį paverčia klasika.

Tai mažiausia karo kaina. Revizoriai atvyko.