Eugenijus Ališanka. Žiurkės metus palydint

 Eugenijus Ališanka

 

Žmogus be švenčių – kaip žiema be sniego, pagalvojo senis besmegenis, nors, logiškai mąstant, kokia kūno vieta jis galėjo galvoti? Bet per šventes viskas įmanoma – Kūčių naktį prabyla gyvuliai, vanduo virsta vynu, o sapnai ir burtai išsipildo, tarpušvenčiu prisižadi kitais metais gyventi kaip angelas ir tuo šventai tiki. Nes šventė išties yra virsmas, nenusimetęs odos kaip gyvatė bent keletą kartų per metus, tampi nejautriu storaodžiu krokodilu, drybsančiu abejingumo pelkėje.

Tokios mintys sukosi šįryt galvoje, o tada prisiminiau, kad kadaise brolis mane pravardžiavo krokodilu Gena, iš kelionių parveždavo man žaislinių krokodiliukų. Taip keršijo už tai, kad vadindavau jį begemotu – nebuvo į jį panašus, tiesiog bijojo skiepų. Nedaug kas pasikeitė: brolis ir šiandien dvejoja, ar verta skiepytis, o mano oda tokia stora ir rauplėta, kad net nesirodau žmonėse, ir ne tik dėl karantino. Du multikų personažai virto šio ryto archetipais: pasaulyje liko tik krokodilai ir begemotai, nes šventes vėl pavogė, tik šįkart ne Grinčas, bet karūnuotas pagrandukas. Kas rytą gremžiu odą su gryno oro pemza, dar pasipurškiu „Hugo Boss“ kvepalais, nors ištisas dienas tūnau vienas sodyboje. Šiaip, dėl visa ko norėdamas būti tikras, kad dar nepraradau uoslės. Sako, tai vienas iš požymių, kad tampi atstumtuoju. Ir dar galvoju apie prabėgusius metus – tokia jau mūsų tradicija atsidūrus prie Naujųjų slenksčio.

Keisti tie metai – tarsi pasaulis staiga būtų grįžęs į viduramžius. Pandemijos akivaizdoje prisiminėme Venecijos mieste prieš 700 metų taikytas karantino priemones kovojant su buboniniu maru. XXI amžiuje, kai mokslas turi daugiau atsakymų negu klausimų, vėl atgyja tikėjimas raganomis, stebuklingais pagijimais, šėtono kėslais, vieni išeina į gatves protestuodami prieš vakciną, prieš kaukes, prieš 5G, prieš demokratijos apokalipsę, pamiršę apie Baltarusiją, uigūrus ar „Berlyno klinikos pacientą“, kiti elgiasi kaip rezistentai, treti – kaip brunonai, pasiryžę padėti galvą už savo tiesą, už savo dievą, tarp jų ir antivakseriai, ir begemotai, ir covidiotai, ir kepeniai, ir veganai, daužantys mėsos parduotuvių langus, ir rusiškų kanalų gerbėjai. Jų legionai. Jų tikėjimas stipresnis už juos pačius. Įdomus tas viduramžių renesansas. Jis dar kartą leidžia sudvejoti žmogaus evoliucija. Ir išties žiūrėdamas į desperatiškas valstybių pastangas riboti žmonių judėjimą pagalvoju, kad žmonės šiek tiek primena skruzdėles mano kieme. Jos keliauja savo taku nuo ryto iki vakaro, net nuodijamos ar traiškomos nekeičia krypties. Gal taip ir reikia elgtis su mirtimi? – klausia praėjusieji metai. 

2020-ieji buvo Žiurkės metai. Gudresnis padaras už skruzdėles. Jos mėgsta vaikščioti vienos. Spėju, gal net kalbėtis su savimi, pats esu gimęs po šituo ženklu. Berti monologus. Išties metai buvo kaip reta monologiški. Diktatoriai tradiciškai šnekėjo ex cathedra, Donaldas Trumpas – iš tviterio tribūnos, krepšininkai žaidė be žiūrovų, menininkai visada tokie buvo, nors ir kankinami dialogo ilgesio, socialinių tinklų primadonos tenkinosi asmenukėmis. Pozicija nesusišnekėjo su opozicija net ir apsikeitusios vietomis, viršus nerado kalbos su apačia, kairė su dešine. Visi norėjo būti išgirsti, visi buvo teisūs. Toks keistas spektaklis, kuriame visi aktoriai bėrė monologus liepę režisieriui išeiti už durų.

Praėjusiais metais paaiškėjo, kad burbulai būna ne tik muilo ir ne tik ant eglučių. Burbulais virto valstybės, burbuluose vyko varžybos, per šventes šeimos susitikinėjo burbuluose. Kokių tik jų neišpūtė: kelionių, aukštojo meistriškumo pratybų, Kalėdų, Vilniaus, Baltijos. Pasaulis tiesiog burbuliavo kaip šampano taurė. Be abejo, kai kurie sproginėjo, bet visa tai iš ilgesio, iš nepakeliamo šventės ilgesio. Žmogus juk ne skruzdėlė, jis privalo švęsti šventes. Bet, gerai pagalvojus, taip jau seniai burbuliuojame, tiesiog mums trūko to žodžio, kad galėtume įvardyti savo būvį. Feisbuko burbulai, profesiniai, ekonominiai ir visokie kitokie, sukamės šeimos burbule, rašome vienam ar kitam burbului. Kabame kaip spalvoti burbulai ant gyvenimo eglutės. Iš šalies turėtų visai gražiai atrodyti.

Galiausiai privalau paskelbti metų žodį. Galėtų būti „burbulas“, bet vis dėlto neabejotinas laimėtojas – „tvarus“. Tvarūs tapo vartojimas, maistas, verslas, gyvenimo būdas, stilius, drabužiai, turizmas. Žodis, kurio beveik niekas nevartojo dešimtmečius, tapo priežodžiu, prie­skoniu, beriamu į visus įmanomus patiekalus. Taigi tvarių jums 2021 metų, likite sveiki ir tvarūs!

Draugai