Metodologinės apybraižos

 

 

II dalis

Konkretinant patogenezę, dailės kritikos ribose svarbi echolalija (iš gr. ἠχώ – „aidas“, „kartoti“ ir λαλιά – „kalba“, „kalbėjimas“, taip pat „murmėjimas“, „beprasmis kalbėjimas“) ‒­ žodžių ir frazių, kuriuos pasakė kitas subjektas, nevalingas kartojimas. Tipiška echolalija trunka ilgai, linkusi kartotis ir tai paprastai dailės kritikoje ir dailėtyroje vadinama tradicija.

Galima skirti tokias profesinės echolalijos rūšis: tiesioginę echolaliją, kai žodis ar frazė kartojama išsyk jį išgirdus. Tiesioginė echolalija yra dailės kritikos sritis. Makroprofesiniame diskurse ir kontekste echolalija pasireiškia nevalingu atkartojimu, sakykime, Jacques’o Derridos, Gilles’io Deleuse’o, Nicolas Bourriaud ir kitų teoretikų minčių echolalijomis.

O štai toks galėtų būti hipotetinis mik­roprofesinės echolalijos pavyzdys¹, kai profesinis subjektas, pavadinkime jį ar ją ‒ „A“, klausia: „Tik gana aišku, jog būti kritike (-u) anaiptol nebėra statuso pozicija. Tai kur tada rašymo paslaptis?“ Profesinio subjekto, pavadinkime jį ar ją ‒ „B“ echolalija: „Tik gana aišku, jog būti kritike (-u) anaiptol nebėra statuso pozicija. Tai kur tada rašymo paslaptis?“²

Kai kuriais atvejais pakartojimas pačiam profesiniam subjektui duoda laiko suvokti, kas yra sakoma ir ką reikia atsakyti. Subjektas „A“ klausia: „Ar kada nors esate buvusi pakviesta pasidalyti savo žiniomis ar padiskutuoti atminties įamžinimo klausimais kokio nors valstybinio organo?“ Profesinio subjekto „B“ nevalinga echolalija: „Ar kada nors esate buvusi pakviesta pasidalyti savo žiniomis ar padiskutuoti atminties įamžinimo klausimais kokio nors valstybinio organo?“ Paskui ‒ pauzė, o tada – profesinio subjekto „B“ jau sąmoningas atsakymas: „Buvau praėjusios kadencijos Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, joje dirbant teko susidurti su įvairiais įamžinimo ir saugojimo, tiesa, gana siaura prasme, atvejais.“³

Taip pat skiriama profesinė delstinė echolalija, kai žodis ar frazė pakartojama po kurio laiko ‒ valandos, dienos, metų, šimtmečio, tūkstantmečio (vadinamoji Platono, Kanto ir pan. echolalija). Delstinė echolalija yra dailėtyros sritis. Ši echolalijos rūšis dar vadinama akademine delstine echolalija arba tiesiog akademiniu diskursu kaip glosolalijos dalimi. Spėjama, kad ši specifinė echolalija susijusi su pakitimais ilgalaikėje profesinėje atmintyje. Delstinės echolalijos atveju profesinis subjektas geba staiga pakartoti labai ilgus teksto gabalus, kokios nors teorijos ištraukas, mintis, todėl ši echolalijos rūšis kartais palaikoma argumentu, kad to profesinio subjekto intelektas aukštesnis nei vidutinis.

*

Dar viena patologinė kalbos funkcija yra palilalija (iš gr. πάλιν – „vėl“, λαλιά – „murmėti; „kalba“ arba „kalbėti“) arba autoecholalija ‒ nekontroliuojamas savo ištartų žodžių ar frazių kartojimas, varijuojant jų pasikartojimo kiekiui, tačiau semantiškai, kontekstualiai adekvataus kalbėjimo ribose. Kartojami skiemenys, žodžiai, frazės. Jos ištariamos garsiau, šaižiau, netgi išrėkiamos, todėl akivaizdžiai jaučiamas invazinis jų pobūdis.

Štai toks galėtų būti hipotetinis profesinės palilalijos pavyzdys: „Taigi, dailės kritika, dailės kritika! dailės kritika! dailės kritika! yra ne aprašomasis, informacinis ir ne mokslinis griežtąja prasme tekstas, tas, tas, tas, bet praktikuojantis intertekstas! intertekstas! intertekstas! intertekstas! Veiksmas, kai, kritiškai atsiribojant nuo objekto to to to to arba reiškinio, atkreipiamas dėmesys į sistemines klaidas das das das das!, išryškinamos klišėmis tapusios konvencijos konvencijos! konvencijos! konvencijos! konvencijos! kontekstualizuojama, problematizuojama ir informuojama, informuojama, informuojama! informuojama! Ma ma ma ma!“⁴

Įmanoma sumodeliuoti ir paradoksų aibės hipotetinį modelį, savitai su­probleminantį dailės kritikos, kaip kalbėjimo ir kalbos funkcijų klausimą, profesiniame kontekste sujungus dvi patologines funkcijas ‒ palilalinę (savo žodžių ar frazių nevalingą kartojimą) ir echolalinę (kito subjekto ištartų žodžių ar frazių nevalingą kartojimą).

Profesinis subjektas „A“ klausia: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“ Ir tuojau pat to paties profesinio subjekto „A“ palilalija, t. y. nevalingas savo frazės pakartojimas: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“ Į tai profesinis subjektas „B“ atsako nevalinga echolalija, t. y. atkartoja subjekto „A“ frazę: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“ Tada ‒ pauzė, kurios metu pasikeičia patologinės funkcijos pobūdis ir profesinis subjektas „B“ reaguoja į savo paties frazę palilalija, t. y. nevalingai atkartoja savo frazę: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“ Į tai profesinis subjektas „A“ reaguoja echolalija: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“⁵

Taigi išeitų tokia tipiško profesinio pokalbio palilalinė-echolalinė dinaminė reciprokinė struktūra, kurioje visos frazės, išskyrus pirmąją, yra skirtingos patologinės psichomotorinės reakcijos:

„A“ klausimas: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“
„A“ palilalija: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“
„B“ echolalija: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“
„B“ palilalija: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“
„A“ echolalija: „Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną?“

*

Su echolalija ir palilalija glaudžiai susijusi ir kaprolalija (iš gr. κόπρος – „išmatos“, λαλιά (lalia) iš lalein, kaip jau buvo ne kartą minėta, – „kalba“, „kalbėti“, „murmėti“, „lalėti“) ‒ nevalingas keikimasis, socialiai nepriimtinų žodžių nekontroliuojamas įterpimas į kalbą, tuos žodžius, kaip ir palilalijos atveju, pabrėžiant, netgi išrėkiant, šūkčiojant užgaulias pastabas. Tai patologija, kurios funkcijos dailės kritikoje ir dailėtyroje, žiūrint paviršutinišku žvilgsniu, yra nepastebimos, bet veikia užslėptai ir aktyviai.

Galėtume pateikti tokį hipotetinį mikroprofesinės kaprolalijos pavyzdį: „Kada dailėtyrininko sukurtas tekstas yra konceptualus eik šikt!, galįs pretenduoti į dailės savimonės statusą? eik šikt! Tada, kai jis (dailėtyrininkas) analizuoja eik šikt! kūrinius, pasitelkdamas atitinkamus eik šikt! instrumentus, vienokias ar kitokias dailėtyros koncepcijas, kurios savo ruožtu remiasi ta ar kita meno filosofija (menotyros metodologija) eik šikt! T. y. kada, pasak Barthes’o, eik šikt!, prie vienos eik šikt! kalbos (šiuo atveju dailės) pridedama kita eik šikt! kalba (koncepcija).“⁶

Bus daugiau

 

¹ Tai nėra autentiški profesinių-kalbinių patologijų pavyzdžiai. Patogumo dėlei imamos autentiškos dailės kritikos tekstų citatos ir „įleidžiamos“ į vieną ar kitą patologinį modelį. Todėl šiuos „pavyzdžius“ geriau būtų vadinti hipotetiniais prototipais.

² Dialogo kalbinių patologijų simuliacijai prototipas pasiskolintas iš: „Būti Alfonsu Andriuškevičiumi“, 7 meno dienos, Nr. 41 (917), 2010-11-19.

³ Dialogo kalbinių patologijų simuliacijai prototipas pasiskolintas iš: „Dėl mąstymo pastangos: pokalbis su dailės istorike Giedre Mickūnaite, išprovokuotas J. Basanavičiaus įamžinimo konkurso“, 7 meno dienos, Nr. 5 (1199), 2017-02-03, www.7md.lt/daile/2017-02-03/Del-mastymo-pastangos.

⁴ Diskursinių ir kontekstinių patologijų simuliacijai prototipas pasiskolintas iš: Kęstutis Šapoka. „Ar dailės kritika serga?“, Kultūros barai, 2016, Nr. 12, p. 47.

⁵ Dialogo kalbinių patologijų simuliacijai prototipas pasiskolintas iš: „Atsispirti balsams: pokalbis su menotyrininke Laima Kreivyte“, 7 meno dienos, Nr. 800, 2008-05-02, http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307035750/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=800&kas=straipsnis&st_id=8322 http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307035750/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=800&kas=straipsnis&st_id=8322.

⁶ Diskursinių ir kontekstinių patologijų simuliacijai prototipas pasiskolintas iš: Alfonsas Andriuškevičius. „Lietuvių dailė: 1975–1995“. – V.: VDA leidykla, 1997, p. 305.